facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvoje fechtavimu pradėta užsiiminėti XX amžiaus pradžioje. Jo užuomazgos sietinos su karių fiziniu lavinimu, kai po Pirmojo pasaulinio karo reikėjo kurti savo kariuomenę. Garbės kodeksas egzistuoja visose sporto šakose, tačiau ypatingas dėmesys jam skiriamas fechtavime. Ši sporto šaka neįsivaizduojama be pagarbos kitam žaidėjui. Kurį laiką fechtavimas buvo dingęs iš Šiaulių miesto, tačiau dėka fechtavimo trenerių Viktoro Čučuk ir Loritos Valiulienės, ši sporto šaka vėl sugrįžo. Išsamiau apie fechtavimo sporto situaciją, jaunųjų talentų rezultatus, planus papasakojo Šiaulių fechtavimo klubo „Geležinė Špaga“ 15 m. trenerio patirtį turintis V. Čučuk.

– Kaip fechtavimas atsirado jūsų gyvenime?
– Man buvo apie 12 metų. Anais laikais gyvenau nelabai geroje aplinkoje, todėl mama pasiūlė geriau užsiimti sportu, o ne trankytis kažkur su tais draugais. Iš pradžių bandžiau gimnastiką, vėliau – futbolą.

Kai pradėjau lankyti fechtavimą, turėjau labai gerą pirmą trenerę. Po pirmos treniruotės antros jau laukiau. Kai užsiiminėjau fechtavimu, viduje pajutau, kad to noriu. Anais laikais juk buvo knygos, filmai apie tris muškietininkus. Į šią sporto šaką net atitempiau visą savo klasę. Atėjo beveik visi berniukai, bet liko tik keli. Po truputį, po truputį pradėjo vis labiau patikti, neblogi ir rezultatai buvo. Po 2 metų jau buvau finalinėse varžybose, vėliau prizininku, o nuo 15 m., kai papuoliau į rinktinę, tai iki pat armijos ir buvau joje.

Aš toks esu ne vienas Šiauliuose. Mūsų miestas buvo sportininkų, kurie pretenduodavo patekti į rinktinę, paruošimo miestas. Anksčiau buvo rapyra, kardas ir špaga, o dabar – tik špaga. Šiauliai buvo toks miestas, kur sportininkai buvo įvaldę visus ginklus. Nuolat merginos ir vaikinai buvo rinktinėje. Kai grįžau iš armijos, kitą dieną jau buvau fechtavimo salėje.

Nors net negalvojau, kad galėsiu būti sportininkas ir kažko pasiekti.

– Ar fechtavimo situacija dabar kitokia nei anksčiau?
– Negalima sakyti, kad anais laikais buvo geriau, o dabar blogiau, ir atvirkščiai. Buvo anksčiau ir privalumų, bet šiais laikais jų yra kitokių.

Anksčiau sportininkui iš Lietuvos patekti į Europos ir pasaulio varžybas buvo neįmanoma. Turėjome trenerę iš Kauno, kuri tautų spartakiadoje buvo penkta. Ji buvo stipresnė, bet jos į rinktinę neimdavo, nes ten buvo sportininkai iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos.

Dabar situacija yra kitokia. Jei esi gabus, jei sugebi padaryti, nesvarbu – iš kur tu. Tai labai didelis pliusas. Anksčiau fechtavimas Lietuvoje buvo silpnokas, nes toliau nepavykdavo praeiti. Mano draugas vilnietis kovojo su pasaulio čempionu. Situacija buvo tokia, kad jei mano draugas laimi, tai tas pasaulio čempionas iškrenta ir toliau nebeina. Visi matė, kad to negali būti, todėl teisėjas padarė taip, kad mano draugas iškristų. Nuo to laiko mano draugui fechtavimas yra nebe sportas.

Mūsų sportas yra toks, kad jam daug ko reikia. Reikia takelio, saugių ginklų, aprangos. Dabar taip viskas padaryta, kad tai  labai saugi sporto šaka.

– Ar įmanoma susižeisti?
– Neįmanoma, gali koją ne taip padėti. Pasitaiko, kad priešininkas duria gana grubiai, bet tai labai retai pasitaiko. Kai kovojame, takelyje esame nebe draugai, o priešininkai, todėl dėl azarto nugalėti galime ir šiek tiek grubiau įdurti.

Mūsų apranga  gaminama iš tokios medžiagos, jog atrodo, kad ji yra medžiaginė, bet iš tikrųjų net neperšaunama. Pavyzdžiui, jei duri ir ginklas pradeda lūžti, jis lūžta į šipuliukus, kad toliau su nulūžusiu galiuku nekovotum ir neperdurtum aprangos. Kovotojas visada privalo turėti tris ginklus kovoje, jei vienas sulūžtų.

– Kokių laimėjimų esate pasiekęs?
– Geriausias mano laimėjimas buvo, jog tapau suaugusiųjų grupėje prizininku, 1982 m. iškovojau 2-ąją vietą Panevėžyje. Po to nutariau, kad varžybose daugiau nebedalyvausiu, nes taip išėjo, jog man pasiūlė trenerio darbą. Pas mane atsirado vaikų, kurie pradėjo belstis į Lietuvos rinktinę. Nuo to laiko užsikabinau ir pradėjau dirbti su vaikais. Treniravau ir savo brolį, kuris taip pat susidomėjo fechtavimu ir kartu su manimi įsivėlė į šią sporto šaką. Jis irgi pradėjo dirbti treneriu. Supratau, kad aš esu savo nišoje, nors 12 metų negalvojau, kad čia ją rasiu.

Vėliau atsitiko taip, kad pradėjo užsidarinėti fechtavimo sporto salės ir mūsų šakos Šiauliuose nebeliko. Fechtavimas išliko Kaune, Vilniuje, vėliau ir Klaipėdoje. Skausmas buvo didelis, nežinojau kur save pritaikysiu. Pradėjau važiuoti į varžybas, vėliau mane pradėjo kviesti teisėjauti. Kaip konsultantas su Lietuvos rinktine važiavau į Suomiją.

Vėliau pradėjo mus spausti, kad Šiauliuose atsirastų fechtavimo sportas, pati Lietuvos fechtavimo federacija žadėjo padėti. Kartu su L. Valiuliene galvojome apie tai, nors ji dvejojo, o aš sakiau, kad pabandykime. Turėjome didelį pliusą, kad ji dirbo dabartinėje Ragainės progimnazijoje. Dėl jos ir mokyklos direktorės turėjome salę, kur galėjome pradėti. Pas mus pradėjo eiti žmonės, o dabar turime 25 vaikus. Tai yra labai nemažai.

Prieš dvejus metus įkūrėme fechtavimo klubą „Geležinė kaukė“. Mane išsiuntė į Budapeštą (Vengriją), kur praėjusiais metais baigiau fechtavimo akademiją. Ten gavau labai daug teorijos ir praktikos. Žinojau, jog ten bus viskas anglų kalba, todėl labai nerimavau, kaip man ten bus, skridau  jaudindamasis. Kai atskridau, mane pasitiko, o kai įėjau į fechtavimo salę, nebereikėjo ir kalbos. Čia buvo atvykę apie 20 žmonių iš viso pasaulio: Kolumbijos, Taivano, JAV, Olandijos. Dabar vieni su kitais toliau bendraujame, susirašinėjame.

Fechtavime norint pasiekti gerų rezultatų reikia 3 metus treniruotis. Nors turiu mergaitę, kuri nė metų nesitreniruoja, o savo amžiaus grupėje jau yra prizininkė. Fechtavime per metus pasiekti rezultatą – beveik neįmanomas dalykas.

– Kas lėmė tokius aukštus rezultatus?
– Pradėjau dirbti pagal tą sistemą, kurios mane išmokė Budapešte. Geri rezultatai yra ne tik dėl to, kad aš pradėjau dirbti pagal kitą sistemą, bet ir dėl to, kad pagal ją pradėjo dirbti ir kitos trenerės. Aš joms pasakojau, rodžiau, ko išmokau ten. Kitas treneris juk turi savo ambicijas, galėtų pasakyti, kad darysiu taip, kaip noriu. Gerai, kad esame trys treneriai. Kai esame visi kartu, tai tie rezultatai ir yra mūsų trijų. Jei dirbčiau vienas, tokio rezultato nebūtų.

Šiame sporte nėra svarbu, kada pradėsi. Mūsų tokia sporto šaka, kad viena moteris, kuri pradėjo treniruotis 25 m., tapo olimpine čempione. Vyriausias pasaulyje olimpinis čempionas buvo fechtuotojas iš Vengrijos – 50 metų.

Gali būti fiziškai stiprus, bet techniškai silpnesnis. Jei tau nesiseka nei technika, nei esi fiziškai stiprus, bet gali su savo protu priešininką apžaisti. Pas mus kaip šachmatuose turi mąstyti, kelis ėjimus į priekį nuspėti. Aš galiu specialiai parodyti, ko nemoku, bet iš tikrųjų tai moku geriausiai. Mūsų sporte pagarba yra pirmoje vietoje. Kai baigi kovą, turi būtinai paduoti ranką priešininkui, pagerbti jį, teisėją ir žiūrovus. Pas mus yra toks kodeksas, kad negali priešininko negerbti.

– Kas kovoje lemia pergalę?
– Varžybose kovojama iki 5 dūrių. Turi surinkti kuo daugiau pergalių ir išeiti toliau į kitą grupę. Iš tos grupės išeini toliau – kovoji iki 15 dūrių.

Mano laikais, jei patekdavai į finalą, varžybos prasidėdavo 9 val. ryto ir baigdavosi 22 val. vakaro. Fiziškai turi būti stipus, jei neturėsi geros sveikatos, pavargsi ir pralaimėsi. Šiais laikais vaikai fizinio aktyvumo nelabai nori, bet kai mato, kad dėl rezultatų to reikia, tada per save peršoka. Gerda Selvenytė nori, nes jei per varžybas pralošia, verkia. Ji tapo prizininke, atrodo gerai, turėtų džiaugtis, nes toks rezultatas yra stebuklas, bet ji verkia, nes netapo nugalėtoja. Paskui ji ateina į salę ir ruošiasi, kad būtų pirma.

– Ar kovoje svarbu, kad kovotojas yra dešiniarankis ar kairiarankis?
– Svarbu. Su kairiarankiu yra sunkiau kovoti, jis staigiai atsako į priešininko veiksmus. Kairiarankis   – sunkesnis priešininkas. Mūsų viena trenerė yra kairiarankė, todėl ji mūsų sportininkus apmoko, kaip kovojama su kairiarankiu, jei esi dešiniarankis. Tai didelis pliusas, nes sportininkas per varžybas žinos, kaip kovoti. Kovojant su kairiarankiu svarbu psichologija. Taip pat kovoje reikia pažiūrėti, koks kairiarankis priešininkas – ar protingas, ar techniškai stiprus.

– Giriate vien tik merginas, o kaip vaikinai?
– Turime ir berniukų, kurie eina į priekį, bet jiems reikia daugiau laiko. Mes turime labai mažai treniruočių. Pradėjome, kad per savaitę būtų dvi, po to padarėme tris, dabar bandysime, kad būtų keturios treniruotės. Reikia treniruotis 5 kartus per savaitę, bet suprantame, kad vaikams yra  ir kitų užsiėmimų. Vaikinai neturi tiek laiko kiek merginos, vienas menininkas, kitas – labai muzikalus. Vienas mūsų sportininkas po metų treniravimosi Lietuvoje buvo septintas, tai  didelis rezultatas. Dabar jis varžybose teisėjauja, jo rezultatai vis tiek auga. Jam yra sunkiau, nes jis papuola į 16 ar 18 m. grupę, kurioje sportininkai treniruojasi po 10 metų, o jis dar tik dvejus metus. Jei taip dirbsime ir eisime toliau, manęs netenkins prizininkai Lietuvoje, norėsis pasižiūrėti, kaip yra kitur Europoje.

– Kokie jūsų planai?
– Vyks šiaurės šalių pirmenybės. Norime paruošti G. Selvenytę šioms varžyboms, nes jai tai bus pirmosios tarptautinės varžybos. Taip pat norime pasižiūrėti, kiek ji psichologiškai stipri. Pavyzdžiui, kokia bus jos savijauta, jei pralaimės visas kovas ir toliau nepateks. Tada žinosime, kaip ją paruošti psichologiškai ir taktiškai. Dar bus neblogos varžybos, primenančios spartakiadą.

Mano kolegė L. Valiulienė sako, kad einame mažais žingsniukais į priekį, bet aš sakau, kad per tuos dvejus metus, kai įsikūrė klubas, mes einame dideliais žingsniais. Nors norėčiau, kad šoktume į priekį.

2018 08 03 24

Akimirkos iš varžybų.
L. VALIULIENĖS nuotr.

2018 08 03 06

Jaunoji fechtuotoja G. Selvenytė stebina trenerius savo aukštais rezultatais.
E. SELVENIO nuotr.

Į viršų