Orientavimosi sportas yra puikus būdas suderinti sveiką bei aktyvų laisvalaikį, poilsį gamtoje ir pasirūpinti savo fizine bei psichine sveikata. Anot orientacininkės Gabijos Ražaitytės, šis sportas reikalauja suderinti fizinį pasiruošimą, orientavimosi techniką ir psichologinį pasiruošimą. Tik viską suderinus galima pasiekti tai, apie ką svajoja kiekvienas sportininkas. Daugkartinė visų amžiaus grupių Lietuvos čempionė, Baltijos šalių čempionatų nugalėtoja, Baltijos šalių jaunimo taurės nugalėtoja, Europos, pasaulio čempionatų dalyvė, pasaulio studentų čempionato estafečių bronzos medalio laimėtoja G. Ražaitytė sutiko išsamiau papasakoti apie šią sporto šaką, kuri vis labiau populiarėja.

– Kaip susidomėjote orientavimosi sportu?
– Mano abu tėvai yra orientacininkai, iškovoję nemažai laimėjimų. Nuo mažų dienų veždavosi į varžybas, taigi natūraliai ir aš įsiliejau į šį sportą. Varžybose pradėjau dalyvauti būdama devynerių metų, o rimčiau sportuoti pradėjau baigusi muzikos mokyklą – maždaug šešiolikos.

– Koks tai sportas?
– Yra toks gerai šį sportą apibūdinantis posakis: „Orientacininkai – bėgiojantys šachmatininkai“. Jeigu rimčiau, orientavimosi sportas – sporto šaka, kurioje sportininkai naudodamiesi žemėlapiu ir kompasu turi kuo greičiau pasiekti žemėlapyje pažymėtus ir vietovėje esančius kontrolinius punktus.

Išskiriamos keturios orientavimosi rūšys: orientavimosi sportas bėgte, orientavimosi sportas slidėmis, orientavimosi sportas kalnų dviračiais, orientavimosi sportas takais (pritaikyta ir neįgaliesiems). Orientavimosi sporte  naudojamas specialus ryškių spalvų sportinis žemėlapis, kuris yra labai detalus – jame sužymėta nuo pačių smulkiausių iki stambių objektų.  

Orientavimosi sporto ištakos – Švedijoje XIX a. pabaigoje. Pirmosios viešos orientavimosi sporto varžybos įvyko 1897 m. Norvegijoje. Na, o šiais metais švenčiame orientavimosi sporto Lietuvoje 60-metį.

– Kokios trasos yra šiame sporte ir kurias esate išbandžiusi?
– Orientavimosi bėgte disciplinoje yra keletas rungčių. Individualios: sprintas, vidutinė trasa, ilga trasa, labai ilga trasa, naktinė trasa. Komandinės: miško estafečių rungtis ir mišrios sprinto estafetės rungtis. Kiekviena distancija turi savą specifiką, tai ir sunkumai kiti.

Sprinto distancija dažniausiai vyksta urbanizuotoje vietovėje. Tai labai greita, dinamiška 12–15min. rungtis (dažniausiai 3–4 km). Vidutinė distancija būna 30–35 min. (6–7 km), laikoma techniškiausia. Ilga (klasikinė) distancija 80–90 min., kuri reikalauja daugiausiai ištvermės. Miško estafetėje komandą sudaro 3 dalyviai, mišrioje sprinto estafetėje – 2 vyrai ir 2 moterys iš vienos komandos. Naktinėje trasoje dalyviai varžosi tamsiu paros metu, kelią vietovėje pasišviesdami tam pritaikytomis lempomis.

Esu išbandžiusi visas rungtis. Varžybose ilgiausią distanciją teko bėgti maždaug 18 km, treniruotėse įveikiame ir didesnius atstumus.

– Kaip esate susijusi su Šiaulių miestu?
– Atstovauju Šiaulių orientavimosi sporto klubui „Igtisa“.

– Kaip patekote į orientavimosi sporto klubą „Igtisa“?
– Esu kilusi iš Kauno. Kadangi tėvai buvo vieni iš įkūrėjų ir priklausė Kauno orientavimosi sporto klubui „Medeina“, atstovavau šiam klubui nuo pat savo karjeros pradžios. Nuo 2015 m. nusprendžiau pereiti į Šiaulių orientavimosi klubą „Igtisa“, kuriame buvo sudaromos geros sąlygos siekti aukštų rezultatų, supo motyvuoti sportininkai, gera komandinė atmosfera. Šiuo metu šis klubas yra vienas stipriausių Lietuvoje. Taip pat kiekvienais metais suburia stiprią komandą dalyvauti didžiausiose pasaulyje estafečių varžybose Švedijoje ir Suomijoje, kur ne kartą užėmė aukščiausią vietą tarp neskandinaviškų klubų.

– Kokie jūsų laimėjimai?
– Esu daugkartinė visų amžiaus grupių Lietuvos čempionė, Baltijos šalių čempionatų nugalėtoja, Baltijos šalių jaunimo taurės nugalėtoja, Europos, pasaulio čempionatų dalyvė, pasaulio čempionatuose esu patekusi į 20-kus, pasaulio studentų čempionato estafečių bronzos medalio laimėtoja.

Visi laimėjimai yra svarbūs. Ypač džiugus pasiekimas didžiausiose komandinėse varžybose pasaulyje – Jukola/Venla estafetėse Suomijoje, kur kartu su komandos draugėmis užėmėme 9-ąją vietą iš daugiau nei 1600 komandų iš viso pasaulio. Tai aukščiausia kada nors Lietuvos komandų pasiekta vieta šiose varžybose.

– Kas lėmė tokius jūsų rezultatus?
– Ketinimas kuo geriau įveikti trasą ir pasiruošimas. Esu pakankamai greita ir gebu gerai orientuotis vietovėje. Svarbu buvo ir tai, kad tėvai užsiiminėjo šiuo sportu ir visada galėdavome paanalizuoti varžybų rezultatus, žemėlapius, pasidalyti mintimis apie pasiruošimą, treniruotes.

– Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms?
– Didžiausias dėmesys yra skiriamas fiziniam pasirengimui ir technikos tobulinimui. Bėgimo treniruotės panašios į lengvosios atletikos bėgikų, tačiau įtraukiama daugiau jėgos ar specifinių treniruočių, nes varžybų metu bėgama ne vien lygiais takeliais, bet miške, dažnai kalnuotose vietovėse, pelkėtu ar akmenuotu gruntu, miško praeinamumas būna įvairus.

Technikos tobulinimui vyksta treniruotės su žemėlapiu vietovėje ar teorinės treniruotės uždaroje patalpoje. Ypač svarbu pasiruošimo periodu vykti į treniruočių stovyklas, kur gali visą dėmesį skirti technikos tobulinimo detalėms. Galiausiai, aukšto meistriškumo sportininkai didelį dėmesį skiria psichologiniam pasiruošimui, nes tai dažnai būna rezultatą lemiantis veiksnys.

– Koks būna jūsų tikslas varžybose?
– Visuomet tikslas yra nugalėti. Tačiau varžybų metu apie tai negalvoji. Pagrindinis dalykas – pasirodyti geriausiai, kaip tą dieną gali, t. y. kuo greičiau ir tiksliau įveikti distanciją.

Žinoma, pergalę lemia tavo pasiruošimas, taip pat rezultatą nulemia nusiteikimas varžyboms, patirtis, varžovų pasirodymas. Pergalei reikia ir kruopelės sėkmės.

Naudingiausia patirtis šiame sporte yra psichologinis atsparumas stresinėms situacijoms.

– Ar šiame sporte esate patyrusi kokių nors sunkumų?
– Svarbiausių varžybų vietovės būna uždaromos, sportininkams neprieinamos, jose lankytis draudžiama. Dėl to kiekvieną kartą sužinai, ko tiksliai tikėtis tik starte gavęs žemėlapį į rankas ir išbėgęs į trasą. Tai ir įdomu, bet kiekvieną kartą sukelia ir skirtingų sunkumų, kuriuos stengiesi įveikti.

– Kuo jūs išsiskiriate iš kitų sportininkų?
– Iš visų orientavimosi sporto rūšių mano pagrindinė – orientavimasis bėgte. Čia ir siekiu aukščiausių tikslų. Kai gamta sudaro geresnes sąlygas slidinėti žiemos metu, dalyvauju ir

orientavimosi slidėmis varžybose, esu netgi tapusi Lietuvos čempione žiemą. Esu bandžiusi ir orientavimąsi dviračiais, bet pagrindinį dėmesį skiriu orientavimuisi bėgte.

Man būdingos spartaus judėjimo vietovėje ir gebėjimo tiksliai orientuotis techniškoje vietovėje savybės. Nemažiau svarbu yra tai, kad sugebu gerai nusiteikti varžyboms ir tinkamai reaguoti kritinėse situacijose.

– Kokie varžovai šiame sporte yra patys stipriausi?
– Stipriausi sportininkai orientavimosi sporte būna iš Skandinavijos šalių, Šveicarijos, Rusijos. Tačiau kiekvienais metais šis sportas labai tobulėja, konkurencija didėja, atsiranda sportininkų, pasiekiančių aukštus rezultatus ir iš kitų šalių – Danijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Čekijos, Austrijos, netgi Australijos, Naujosios Zelandijos. Baltijos šalys taip pat visais laikais turėjo stiprių sportininkų.

– Kokių reikia turėti gebėjimų, norint užsiimti orientavimosi sportu?
– Orientavimosi sportu gali užsiiminėti visi. Yra tokių, kurie užsiiminėja šiuo sportu ir būdami per devyniasdešimties metų amžiaus. Šis sportas reikalauja suderinti fizinį pasiruošimą, orientavimosi techniką ir psichologinį pasiruošimą.

– Ar orientavimosi sportas populiarus Lietuvoje?
– Tai tikrai nėra toks populiarus sportas kaip krepšinis, bet ir nėra visai nežinomas. Lietuvoje į didžiausias varžybas susirenka apie 600–700 lietuvių orientacininkų, o užsiiminėjančių žmonių yra daugiau nei 1000 ir kasmet jų vis daugiau. Lietuvos orientavimosi sporto federacijai priklauso 34 klubai/organizacijos. Labai smagu, kad federacija nuolat įvairiais būdais stengiasi padaryti šį sportą žinomesnį ir prieinamą daugiau žmonių. Didžiuosiuose miestuose viduryje savaitės vyksta masinės orientavimosi varžybos, kur kiekvienas gali išbandyti orientavimosi sportą, ar turėti galimybę treniruotis su žemėlapiu. Taip pat visoje Lietuvoje įrenginėjamos ilgalaikės stacionarios trasos, labiau skirtos turistams ir naujokams.

G. Ražaitytė kartu su „Igtisos“ komandos draugėmis  estafetėse Suomijoje iš daugiau nei 1600 komandų užėmė 9-ąją vietą.
D. LAZAUSKO nuotr.

Akimirkos iš varžybų.
D. LAZAUSKO nuotr.