„Laiptų galerija“ šiuo metu gyvena šventinėmis nuotaikomis. Čia vykstantis tarptautinis festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika 2018“ pritraukė gausų būrį menininkų, visas festivalio dienas pasinėrusių į kūrybinį procesą. Vienas tokių – vilnietis dailininkas Ričardas Bartkevičius, savo darbuose perteikiantis pačias įvairiausias temas pradedant filosofinio pobūdžio problemomis, baigiant nūdienos aktualijomis. Savo darbuose jis žmonėms siunčia žinutę, kad už visa ko slypi gilesnė pasaulio suvokimo reikšmė.

Su Šiauliais saisto artimi ryšiai
Vilniuje gyvenančiam menininkui Šiauliai – itin artimas miestas. R. Bartkevičius sako, kad su šiuo kraštu jį sieja tiek akademiniai, tiek meniniai, tiek asmeniniai ryšiai: čia 2016 metais jis „Laiptų galerijoje“ surengė personalinę darbų parodą, bendradarbiavo su Šiaulių universitetu, kuriame lankydavosi vertindamas baigiamuosius darbas. Turi jis čia ir nemažai pažįstamų, su kuriais kadaise mokėsi, dirbo ir kuriuos, atvykęs į Šiaulius, stengiasi aplankyti.

Poreikis atvykti į Šiaulius dailininkui kyla ir dėl dalyvavimo kasmet vykstančiame „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalyje. Šių metų „Šiaulių Monmartro Respublika 2018“ festivalio metu rengiamas pleneras „Sodas“ dailininkui – ne pirmasis. R. Bartkevičius mena jau trečius dalyvavimo plenere metus, tiesa, ne visi jie vyko paeiliui. Pirmą kartą Šiauliuose vykstančiame plenere dailininkas dalyvavo prieš 5 metus.

„Atvažiuoti į Šiaulius ir dalyvauti čia vykstančiuose pleneruose man visada labai malonu. Manau, kad tokio tipo renginiai Šiauliuose parodo, kad ne viskas pasaulyje matuojama ekonomika ir darbu – yra ir kita meniškoji miesto pusė, skleidžianti gėrį ir grožį. Galbūt čia besilankantiems ir tapančius dailininkus matantiems svečiams tai bus akstinu pradėti tapyti, kurti“, – sako menininkas ir juokaudamas priduria, kad reikalingų priemonių visada galima nusipirkti – tereikia tik noro.

Iš parodų į plenerą
Šių metų vasara dailininkui R. Bartkevičiui paskirta asmeninėms parodoms, kurias jis atidarė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Štai neseniai dailininkas atidarė parodą Barselonoje, o iškart po Šiauliuose vykstančio „Monmartro“ festivalio ketina atidaryti asmeninę parodą Krokuvoje. Vasarą parodų atidarymams paskyrusiam menininkui pleneras „Sodas“ Šiauliuose – pirmasis, į kurį šią vasarą vyko. Anot R. Bartkevičiaus, ištrūkimas iš miesto ir dalyvavimas pleneruose reikalauja ir tam tikro nusiteikimo bei pasiruošimo – juk nenori tapyti, o vėliau žmonėms rodyti to, ką jau tapei pernai.

„Pleneruose mano padarytų darbų kiekis labai skiriasi. Kartais būna, kad nieko nenutapau kone visą pusdienį – taip atsitinka dėl to, nes reikia apsiprasti, adaptuotis prie naujos aplinkos. Dalyvaudamas plenere išeini iš savo įprastos erdvės, todėl reikia laiko susidėlioti mintis, apgalvoti ką tapyti. Daug kas priklauso ir nuo nuotaikos bei nusiteikimo. Kartais tai nulemia būsimų kūrinių temas, o kartais idėjos gimsta visai netikėtai – pamatai kažką gražaus, įdomaus ir užsimanai tai perteikti savo darbe“, – sako R. Bartkevičius.

Šiauliuose vykstančiame dailės festivalyje tapantis dailininkas teigia, kad dažniausiai tapo akriliniais dažais, kurie greitai džiūsta – tai ypač naudinga plenerų metu, kai darbuose reikia naudoti kelis dažų sluoksnius ar paslėpti klaidas.

„Dailininkas negali paspausti „delete“ mygtuko ir greitai kažką pakeisti, pastumti. Čia kiekvienai klaidai reikia laiko ir kantrybės, nes dirbama dažais. Kartais kūriniai pavyksta iš karto, o kartais darbą tenka perdarinėti ir 10 kartų – tokia jau ta tapymo specifika.“

Filosofija
Menininkas plenero metu tapo be molberto – jei labai reikia, tapomą paveikslą jis pasideda ant kėdės, tačiau pats sako mėgstantis nuolat judėti. Jam patinka pažiūrėti į savo darbus iš toliau ir arčiau, išrikiuoti prie sienos ir analizuoti, kuriam dar ko trūksta.

„Kinai sako, kad tapyba – mąstymo menas ir aš visiškai jiems pritariu. Visai nesvarbu, ką tapysi – tai gali būti ir peizažas, ir portretas, tačiau prieš tapydamas pirmiausia turi permąstyti, kas tavo darbe bus svarbiausia, ką norėtum akcentuoti, o kas liks antrame plane“, – sako menininkas ir pats save papildo, kad menas „eina“ per protą ir tik vėliau – per širdį.

Dailininkas sako, kad kiekviename darbe jam svarbiausia užkoduota, ne iš karto suprantama kūrinio reikšmė. Nors tapo peizažus, portretus, gėles ir daiktus, tačiau kiekviename iš jų dailininkas paliečia pačias įvairiausias temas: žmonių santykius, bendravimą, pyktį, meilę, neapykantą, džiaugsmą.

„Mano kūryboje pastaraisiais metais eina viena pagrindinė gija, kuria vadovaujuosi – per daiktus kalbėti apie žmones, žmogaus būtį, aktualijas. Visos šios mano darbuose gvildenamos temos turi filosofinio patoso. Neturiu vienos konkrečiai nubrėžtos temos, kad, pavyzdžiui, tapau vien tik peizažus, ar vien tik žmones. Manau, kad meno požiūriu viskas, kas mus supa, yra įdomu, todėl mano kūryboje apstu visokio pobūdžio temų. Svarbiausia mokėti tai įdomiai pateikti“, – teigia R. Bartkevičius.

Čia pat menininkas demonstruoja savo paveikslą, kurio centre – ananasas. Tai – aliuzija į Sirijos pabėgėlius.

„Šis vaisius neauga mūsų soduose, nėra būdingas Lietuvos kultūrai. Jis į Lietuvą buvo atvežtas iš tropinių kraštų, todėl jis – toks pat pabėgėlis, kaip ir dabartiniai iš Sirijos emigruojantys žmonės. Mes, lietuviai, jų šiek tiek prisibijome, tačiau pradėjus mąstyti, kad nesvarbu kas – ar augalai, ar vaisiai, ar žmonės, kurie nėra būdingi mūsų kultūrai – ilgainiui tampa įprastu, normaliu reiškiniu, imi suvokti, kad tam tiesiog reikia daugiau laiko“, – paveikslą komentuoja R. Bartkevičius.

Menininkas sako, kad lietuviškumo simbolis vaisių ar daržovių pavidalu galėtų būti burokas. R. Bartkevičius juokauja, kad norėtų nutapyti abu juos kartu, nes tai būtų įdomi opozicija tarp buroko ir ananaso – jie galėtų simbolizuoti lietuvį ir kitatautį.

2018 08 03 17

Menininkas demonstruoja savo paveikslą, kurio centre – ananasas. Tai – aliuzija į Sirijos pabėgėlius.  
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų