facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Chaimo Frenkelio vilos parke įvyko pirmoji Sigito Prancuičio asambliažų parodos „Dialogai atidarymas“. Šioje parodoje buvo eksponuojami 33 kūriniai, sukurti iš pačių įvairiausių daiktų,  kurie, anot Sigito Prancuičio, kaip žmonės – ginčijasi, draugauja. Daiktai, prikelti naujam gyvenimui, pasakoja apie Lietuvos kultūrą. Parodoje buvo du paslėpti darbai, kurie skyrėsi nuo visų parodoje esančių asambliažų. Tai buvo skulptūros, kurias autorius padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.

„Man nepatinka, kai darbai yra vadinami abstrakčiai“
S. Prancuičio paroda yra pavadinta „Dialogai“. Kiltų klausimas, kodėl parodos pavadinimas yra toks paprastas ir nieko daug nepasakantis? Tačiau parodos autorius viską greitai paaiškina.

„Mano asambliažuose daiktai tarpusavyje šneka, jie yra lyg žmonės. Komponuoji, komponuoji ir išeina pokalbis. Taip ir žiūrovai su jais šnekasi. Irgi išeina dialogas“, – teigė S. Prancuitis.

Dar parodos autorius juokaudamas sakė, kad parodos moto galėtų būti: „Vėją pjoviau, o šieną ravėjau.“

S. Prancuičio parodoje buvo susirinkę daug jam brangių žmonių. Vienas iš jų buvo Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius dailininkas Kornelijus Užuotas, kuriam buvo pavesta pristatyti S. Prancuitį ir jo asambliažus.

„Pristatyti S. Prancuitį tai tas pats, kas pristatyti Šiauliams Eduardą Juchnevičių, Vitolį Trušį, Raimondą Trušį. Su Sigitu man teko susipažinti maždaug 1998 m. Jis, kaip mokytojas, man buvo siekiamybė. Atrodytų, kad yra beprasmiška dėlioti daiktus, tačiau priėjus prie kažkurio eksponato, pamatytumėte, kad kiekviena detalė, nuotrauka, objektas, vinis, kažką reiškia. Jo darbus galima skaityti ir žiūrėti. Tai yra labai reta. Būna, kad pasižiūri į dailininko darbus ir nebenori daugiau žiūrėti. Į S. Prancuičio objektus norima sugrįžti ir vėl pažiūrėti. Džiaugiuosi, kad muziejus ištempė S. Prancuičio asambliažus į Ch. Frenkelio vilos parko erdvę. Aš tau linkiu tokios didelės kūrybinės energijos, kokią tu turi“, – sakė K. Užuotas.

Pats S. Prancuitis teigė, kad jį labiau žavi pati kūryba, o ne asambliažai.

„Kūryba yra kaip džiazas, kaip improvizavimas. Kai daiktus sudėlioti kartu, išeina rezultatas. Tuomet ateina laikas poezijai. Kai sukuri asambliažą, jam reikia sugalvoti pavadinimą. Kartais pavadinimas ateina pats savaime – toks tikslingas, bet kartais dedi, dedi, džiazuoji ir nežinai, kas iš to išeis. Čia jau prasideda poezija. Man nepatinka, kai darbai yra vadinami abstrakčiai: kompozicija, peizažas. Tokie pavadinimai nieko nesako“, – pasakojo S. Prancuitis.

Parodos metu autorius paaiškino, kodėl kai kuriems asambliažams parinko būtent tokius pavadinimus. Pavyzdžiui, asambliažas „Pasimatymas Sidnėjuje“. Toks pavadinimas autoriui kilo dėl to, kad jam priminė Sidnėjaus naująją operos teatro arką, prie vandenyno.

Asambliažui „Nemazgotas rudenio dangus“ buvo naudojamas nešvarus, išteptas metalas. Autorius viską kompoziciškai sudėliojo, įrėmino, tik po to pavadinimą galvojo. Kompozicija jo pavadinti negalėjo, tačiau tuo metu buvo rudeniškas oras ir ypatingai gražus dangus. Taip ir kilo autoriui toks įmantrus apibūdinimas.

Parodoje buvo asambliažų, kurie yra skirti atminti meno žmonėms, kurie yra reikšmingi ir nusipelnę meno istorijai. Vienas iš jų buvo V. Kernagis.

„Man V. Kernagio paminklas nepatinka, mane žavi kuklumas, neutralumas. Padariau V. Kernagiui atminti asambliažą. Panaudojau jo fotografiją, gitaros grifą. Po to žiūrovas gali pats interpretuoti“, – teigė parodos autorius.

„Medžiagas gaunu iš visur“
Šią S. Prancuičio parodą padėjo įgyvendinti Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Jis teigė, kad labai svarbu, jog muziejus kaip institucija atsivertų vietos bendruomenei, ypač kreiptų dėmesį į menininkus, kurie yra šalia mūsų.

„Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis man patarė surengti S. Prancuičio asambliažų parodą. Tie darbai byloja apie mūsų kasdienybę. Mūsų vartotojiška visuomenė perka daug daiktų, jų nebetaiso, meta lauk. Tas vyksmas yra begalinis. Žmogus iš XIX ar XX amžiaus pradžios tikrai nustebtų, kiek mes daug aplink save turime įvairių daiktų. Tas begalinis vartojimas skatina kaitą. S. Prancuitis iš tų daiktų sugeba sukurti meną, sustabdyti akimirką. Tuo kitiems norima pasakyti, kad toks menas yra, prie kurio galima sustoti, stabtelėti, atkreipti dėmesį. Tame bėgime daugelio dalykų ir nebepastebime“, – teigė R. Balza.

Visuose S. Prancuičio eksponuojamuose asambliažuose yra matyti panaudotų įvairiausių daiktų, medžiagų įvairovė, kurią papildo autoriaus interpretacija.

„Medžiagas gaunu iš visur, iš savo buities. Naudoju senus daiktus, pavyzdžiui, senovišką lygintuvą, telefoną. Gaila juos išmesti. Kitų neprašau, kad duotų nereikalingų daiktų. Nesuprantu, iš kur pas mane prisirinko tokių gražių, senoviškų formų. Juk neišmesi. Darau iš tokių medžiagų, kurios yra atsparios lietui. Vyrauja metalas, plastikas, tik kai kur naudojamas medis. Todėl tokie darbai gali metų metus stovėti lauke“, – teigė S. Prancuitis.

Jam patinka stipriai surištų daiktų kompozicija, kurių idėjos gimsta procese, o ne iš karto kaip yra tapyboje.

S. Prancuičio eilės ir suktas klausimas žiūrovams
Daugelis pažvelgę į S. Prancuičio asambliažus ne iš karto suvokia, ką autorius norėjo jais pasakyti, kokią mintį ar idėją išreikšti. Toks menas yra kitoniškas ir, kaip pats S. Prancuitis teigia, „iš čia biznio nepasidarysi, kuriu tik dėl savęs“. Tačiau parodos autorius pateikia ir kitą pastebėjimą: „Savo kūriniais noriu pasakyti, kad reikia kurti. Ir galima kurti nebūtinai su teptukais, iš keramikos, bet galima ir iš daiktų. Kiekvienas tegu pabando ir pamatys, kad nėra taip lengva.“

R. Balza teigė, kad atrodytų jog Ch. Frenkelio viloje turėtų būti eksponuojami ekskliuzyviniai, estetiški, išpuošti darbai. Ši paroda ir parodo, kad mes gyvename čia, XXI a. turime bendruomenę, menininkus.

„Tai, kas čia yra eksponuojama, irgi yra menas, kurio mes mažiau pastebime. Norime, kad keli S. Prancuičio darbai būtų pas mus muziejuje, kad ateities kartos pamatytų, jog toks menas buvo, jog jis irgi buvo kuriamas“, – teigė R. Balza.  

Ši S. Prancuičio paroda išsiskyrė iš kitų menininkų parodų. Joje buvo galima pasiklausyti paties autoriaus eilių ir net sudalyvauti parodos autoriaus surengtame žaidime.

Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas skaitė S. Prancuičio kūrybą. Aktorius pradėjo nuo pakilių, jausmingų, humoristiškų eilių, o baigė rimtu S. Prancuičio kūriniu: „Negimusiems – užgimti, / Užgimusiems – gyventi, / Gyvenančiam – pasenti, / Pasenusiam – numirti, / Numirusiam – atgimti“.

Pats parodos autorius savęs nelaiko poetu, rašo tada, kai gimsta kūrinys, ir tai, kas jam patinka.

S. Prancuitis parodos metu žiūrovams uždavė klausimą: „Kaip dar yra vadinama Gorgonė? Teisingai atsakęs, gaus prizą.“ Laimėjo fotografas Edvardas Tamošiūnas, kuris gavo asambliažą „Pasimatymas su Nefertite“.

Parodos autorius išdavė savo svajonę ir jau greitai pasirodantį jo vieną kūrinį, kuris bus matomas Šiaulių miesto erdvėje.

„Mano svajonė, kad Ch. Frenkelio vilai duotų buvusio cecho salę ir joje įrengtų modernaus meno kompoziciją. Galėtų būti  ten rodomi naujausi eksperimentai, kurie būdingi netradiciniam menui.

Galiu pasigirti, kad baigiu Televizijos ir radijo muziejui vieną reklaminį asambliažą, kuris bus skirtas šio muziejaus nišai. Ten bus didelis asambliažas. Jau kitą savaitę jį montuosiu“, – teigė parodos autorius S. Prancuitis.

2017 09 08 18

2017 09 08 19

Iš parodos „Dialogai“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų