facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„BP Portrait Award“ – kasmet vykstantis prestižiškiausias pasaulyje portretų konkursas. Vizualaus meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Šiaulių apskrityje Laura Guokė į šią parodą buvo atrinkta iš 2577 menininkų, kuriančių 80 pasaulio šalių. Konkursui ji pateikė savo kūrinį „Petras“, kuris tapo nugalėtoju „Travel Award 2016“ kategorijoje.

Jau šiandien Šiaulių Dailės galerijoje atidaroma L. Guokės personalinė paroda „Lietuvos kaime“. Šioje parodoje eksponuojamuose portretuose vaizduojami įvairaus amžiaus Šiaurės Lietuvos kaimo vietovėse gyvenantys žmonės.

L. Guokės kūrinys ir išskirtinis jos meninio projekto pateikimas leido menininkei nugalėti kitus finalistus ir laimėti „Travel Award“ kategorijoje. Prizas buvo skirtas menininkės kūrybinei kelionei į pabėgėlių stovyklą Graikijoje. Stovykloje jauna menininkė kūrė pabėgėlių iš Sirijos ir stovyklos savanorių didelio formato portretus. Autorė jau yra surengusi daugiau nei 16 personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose projektuose.

– Kur augote, mokėtės?
– Gimiau Kaune, Dailės akademijoje mokiausi grafikos, įgijau bakalauro laipsnį. Vėliau studijas tęsiau Šiaulių universitete, baigusi studijas, ten dirbau lektore. Menas mane traukė nuo pat vaikystės. Mama, pastebėjusi gabumų, leido į meninius užsiėmimus. Būdama trejų metų, laimėjau konkursą Prancūzijoje.

Kiek ūgtelėjusi lankiau dailės mokyklą, smuiko pamokas. Vėliau rinkausi tarp dailės ir muzikos. Muzikai nebeliko laiko, be to, tuomet atrodė, kad man visą gyvenimą nėra skirta atlikti ne savo kūrinius. Baigusi vidurinę mokyklą, su užsidegimu lankiau paruošiamuosius kursus stoti į Dailės akademiją. Susipažinau su fantastiškais pedagogais. Piešimo mokė tuometinis dekanas doc. Raimondas Žiupka, kompozicijos – doc. dr. Arūnas Gelūnas, tapybos – doc. Juozas Juozevičius.

Tie dveji paruošiamieji metai buvo itin intensyvūs ir naudingi, įdomūs. Gavau visus pagrindus, kuriuos turėtų turėti kiekvienas jaunuolis, siekiantis tapti menininku.

Tėvai – ne menininkai. Mama užsiėmė komercine fotografija. Senelis iš mamos pusės buvo dailidė. Taigi, gerai įsižiūrėjus, sąryšio su menu giminėje galima rasti... Studijuodama  Dailės akademijos antrame kurse, pradėjau dirbti. Už mokslą mokėti nereikėjo, nes  mokiausi geriausiais pažymiais, į akademiją įstojau aukštais balais. Lėšų reikėjo priemonėms.

– Jūsų kūrinys „Petras“ tapo konkurso „BP Portrait“ nugalėtoju Travel Award kategorijoje. Kaip radote Petrą, kas jis?
– Petras – iškamšininkas, namuose įkūręs nedidelį savo padarytų iškamšų muziejų. Šiuo metu jis gyvena tėvų statytame vienkiemyje, kuris per stebuklą išliko nesugriautas sovietinės okupacijos metu. Šešerių Petras kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, į Lietuvą grįžo, kai jam buvo 14 metų. Sodyboje taip pat auga 250 jo pasodintų ąžuolų. Petras spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą ir ramybę, kurios mums, spartaus šiuolaikinio pasaulio žmonėms, trūksta.

Kaip ir kitų portretų, šio kūrimas užtruko apie 2–3 mėnesius. „Petras“ tapytas akrilu, kadangi konkursui galėjo būti pateikti tik tradicine technika atlikti darbai. Paprastai menininkas kuria tapybos instaliacijas tamsoje – tapo fluorescenciniais dažais, kurie nėra matomi dienos šviesoje. Kūriniai apšviečiami specialiai programuojamu LED apšvietimu, tad portretas išryškėja pamažu. Iš pradžių žiūrovas mato baltą foną, kuriame kontūrus įgauna piešinys. Ilgainiui jis susilieja su ekspozicijos erdve ir portretas vėl išnyksta. Toks metodas – išnykstantis ir atsirandantis apšvietimas – užuomina apie tuštėjančius Lietuvos kaimus. Taip pat – gyvenimo ir mirties dualumo metafora: vieną akimirką esame čia, kitą – nebe.

– Gyvenate ir kuriate Radviliškio rajone. Kodėl ne Vilniuje?
– Mano kūrybinis kelias tik patvirtina taisyklę, kad nėra labai svarbu, kur gyveni. Taip pat mano kūriniai daugiau eksponuojami užsienyje. Dar svarbu paminėti, kad kiekvienam žmogui, nebūtinai menininkui, būtina tyla. Laikas, skirtas savirefleksijai.

Priešingai susidariusiam požiūriui – geros idėjos negimsta diskusijose. Jos taip tik gali būti nugludinamos arba sunaikinamos... Nesu niekuo išskirtinė: daug jaunų žmonių visose šalyse keliasi gyventi į vietoves, kur kiekvieną dieną turi sąlytį su gamta. Jeigu tiek daug žmonių taip elgiasi, vadinasi, tai nėra vien kažkokia madinga užgaida. Priežastys slypi kur kas giliau. Čia tiesiog lengviau atsijungti nuo triukšmo, ne visada prasmingų kalbų; kad ką nors išgirstum, reikia įsiklausyti, todėl ir turime dvi ausis ir tik vieną burną.

Gamtoje lengviau išmokti klausytis ir klausyti ir – tai sunkiausia – išmokti negirdėti to, kas nėra svarbu. Galime prisiminti Robert Shaver Woodworth mintį: kuo dažniau turėtume pabėgti nuo kalbų tam, kad galėtume aiškiai mąstyti, ir taip labai nesisieloti dėl to, kad mus visus gana greitai pamirš. Be abejonės, esu priklausoma nuo kokybiškos meninės produkcijos: parodų, knygų, muzikos. Bilo Violos instaliacijos, Marijos Teresės Rožanskaitės tapyba, Leonardo Cohen‘o dainos, Rumi‘o poezija – tai tik keletas nuostabių menininkų, kurių kūryba prisodrinta žmogiškosios būties apmąstymų, išminties ir vilties.

Bendrauju su keletu šiuolaikinių menininkų iš Lietuvos ir užsienio, kurių kūrybą gerbiu, ir mums pavyksta rasti bendrą kalbą. 2013 m. organizavau tarptautinį meninį projektą „Vizuali tiesa“, kuriame dalyvavo menininkai iš 7 šalių. Kai kurie tuomet užsimezgę ryšiai vis dar tęsiasi.

– Renkatės temas, demaskuojančias visuomenės neįgalumo momentus.
– Pastarųjų metų projektai yra ir socialiniai, vietiniai ir tarptautiniai, nes menininkas neturėtų kurti tik sau. 2015 m. pradėjau meninį projektą „Lietuvos kaime“, kurį vis dar tęsiu. 2016 m. vykau į pabėgėlių stovyklą Graikijoje – mano kūriniai šiuo metu eksponuojami Nacionalinėje Londono portretų galerijoje. Manau, kad menininkų darbai savyje turi talpinti prasmingą žinutę, kuri pasiektų žiūrovą. Kiekvienas menininkas skirtingomis išraiškos priemonėmis siekia atkreipti dėmesį į mūsų gyvenimo trapumą.

Vis tvirčiau tikiu, kad menininkų analizuojamos temos, jų kuriami darbai turi padėti: skatinti pažinti ir suprasti, atjausti, grožėtis ir stebėtis tuo, ką mes kiekvienas galime nuveikti, nors mūsų būtis šiame pasaulyje itin trapi.

Savo darbais noriu kalbėti tik apie tikrus dalykus, kurti šiuolaikinį, bet kokybišką meną, kuris yra vizualus. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais pastebime tradicinių meninių įgūdžių, reikalingų profesionaliai atlikti piešinį, tapybos kūrinį, nuvertinimą. Mano darbai konceptualūs, save priskiriu romantiškiesiems konceptualistams, metamodernistams.

Man svarbu, kad į mano parodą atėjęs lankytojas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, išsilavinimo, patirties, galerijoje ar muziejuje rastų ne tik tuščias sienas ir konceptualių kliedesių kupiną tekstą. Per mažai kalbame apie darbų prasmingumą ir per daug vadovaujamės principais – kuo greičiau ir lengviau, kuo daugiau... Sėkmingas menininkas ir prasmingus darbus kuriantis menininkas labai dažnai nėra vienas ir tas pats.

– Kaip tyrinėjote kaimo vietoves?
– Nuo 2015-ųjų vasaros pradėjau lankytis kaimo vietovėse, kur susitikdavau su čia gyvenančiais žmonėmis.

Prisistatydavau, pasikalbėdavome. Kūriau portretus tų, kurie sutiko dalyvauti ir viešinti savo veidus. Kai kurie sutiktieji turėjo neigiamą požiūrį į šiuolaikinį meną, kiti buvo nusiteikę pozityviai ir mielai dalyvavo projekte.

Projekto metu sutikau itin įdomių žmonių, išgirdau skaudžių istorijų. Ši serija – mano padėka kaimui. Portretuojamųjų lūkesčiai buvo įvairūs – vieni džiaugėsi įvykusiu dialogu, galimybe papasakoti savo istoriją, kiti tikėjosi išgarsėti jų atvaizdui atsidūrus galerijoje. Noriu, kad portretai patiktų šiems žmonėms, kadangi jiems ir kuriu.

– Savo kūriniuose analizuojate dabartinę Lietuvos kaimo situaciją. Kokia ji yra jūsų akimis? Pavyzdžiui, man žmonės sako: viskas gerai mažuose Lietuvos miesteliuose, žmonės tvarkosi aplinką, yra bendruomeniški ir tragiški įvykiai yra tik vienetiniai, išpūstas reikalas.
– Be abejonės. Visos išsakytos mintys yra teisingos. Vienas iš mano meninio projekto tikslų yra padėti žiūrovui suprasti, kad išaukštinto intensyvaus virtualaus socialinio gyvenimo, beatodairiškos sėkmės paieškų bei vis žiauresnės konkurencijos laikais apie kiek kitokį (ramesnį) gyvenimą kaimo vietovėse gyvenančius žmones masinėse visuomenės informavimo priemonėse kuriami stereotipai yra klaidingi.

Šiuolaikiniame kaime turime visas susisiekimo, bendravimo priemones, tad kultūros stygiaus nejaučiame. Bet profesionalių projektų nedidelėse kaimo vietovėse, kad žmonės galėtų pamatyti daugiau gerų parodų, reikia. Tam dar per mažai skiriame dėmesio ir finansavimo.

– Esate jauna ir tarptautinių mastu jau pripažinta kūrėja. Menininkų dalia – keliauti, bet ar likti savo gimtajame mieste jaunam (nemenininkui) reiškia jo ribotumą? Juolab kai mūsų šalis skirstoma į sostinę ir periferiją, o lietuviai – į emigrantus, radusius laimę ir lietuvius, „vargstančius už minimumą“.
– Kiek žmonių, tiek skirtingų ir unikalių požiūrių į gyvenimą, įvairių patirčių ir gyvenimo istorijų. Tiesiog taip jau susiklostė, kad mano kūryba pastaruoju metu yra įvertinta svetur… Bet aš nežinau ar taip bus ir vėliau. Šiais laikais ypač jaunam menininkui yra gana sunku prognozuoti, kurioje šalyje dirbsi, kiek laiko. Tai priklauso nuo galybės faktorių. Neieškotume pripažinimo užsienyje, jeigu galėtume lengviau pragyventi čia iš savo kūrybos. Mūsų visuomenėje nėra suformuotos tradicijos profesionalų meną remti privačiam sektoriui, fiziniams asmenims. Pavieniai atvejai matomi, bet jų nedaug.

Lietuvoje pastaruoju metu vis dar dažnai susiduriu su stereotipu – jeigu gyveni periferijoje, tavo gyvenimo kokybė, kūryba kažkuo pasidaro prastesnė. Užsienyje tokių klausimų tiesiog nekyla. Gyvenu kaime. Tik tenka apgailestauti, kad pastarieji metai nuostabia natūralia aplinka pasidžiaugti leidžia gana retai. Darbų įgyvendinimo procesas, kelionės, parodų pristatymai, rezidencijos užpildo mano dienotvarkę. Jeigu jaunas žmogus gerai jaučiasi jo gimtajame mieste ir kažkam yra nauda iš jo veiklos, neįžvelgiu čia jokios problemos, jeigu jis lieka gimtose vietose. Svarbu įsiklausyti į savo troškimus, suvokti, kas tau yra svarbiausia.

– Mūsų visų kuriami portretai yra sielų talpyklos, sakote jūs. Ką turite galvoje?
– Jeigu jūs nutapote, nupiešiate ar nufotografuojate artimą žmogų – jums lieka jo atvaizdas, nors jo jau kitą dieną gali nebebūti šiame pasaulyje. Tą akimirką jūs siekiate užfiksuoti jo sielą... Mes, menininkai, portretistai darome tą patį, tik kitomis priemonėmis, meistriškiau. Atvaizdas, sukurtas menininkui siekiant įamžinti kitą žmogų –  tikėtina, pergyvens kelias kartas ir yra vertingas daugeliu atžvilgiu.

Apie Laurą Guokę
Vizualaus meno kūrėja gimė 1986 m. birželio 1 d. 2008 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, įgydama grafikos bakalauro diplomą. 2010 m. baigė Šiaulių universitetą, įgydama grafikos magistro laipsnį.

Gyvena ir kuria Šiaulių apskrityje. Nors ji yra baigusi grafikos studijas, savo kūryboje neapsiriboja kuria nors viena meno rūšimi ar raiška. Tai įgalina šią menininkę kūryboje reikštis originaliomis, netikėtomis ir itin paveikiomis formomis. Autorės raiškų, kaip ir temų spektras, gana platus. Ji dažniausiai renkasi socialiai aktyvias temas, demaskuojančias visuomenės neįgalumo momentus, analizuojančias žmogaus egzistencijos klausimus. Kita vertus, jos kūriniuose labai daug savikontempliacijos, transcendentinių apmąstymų, gilinimosi į pasąmoninius procesus ir pan. Vizualinė L. Guokės kalba – drąsi ir dažnai nenuspėjama, tačiau niekada – brutali ar šokiruojanti. Nors autorė pagal savo amžių priskirtina jauniesiems menininkams, ji jau yra surengusi daugiau nei 16 personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Yra atstovavusi Lietuvą tarptautiniuose projektuose Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV, Kinijoje ir kt. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose. Jos kūryba palankiai vertinama meno kritikų ir menotyrininkų, autorė yra pelniusi apdovanojimų bei reikšmingų įvertinimų. Nuo 2011m. L. Guokė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

2017 09 08 42

L. Guokė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose. Jos kūryba palankiai vertinama meno kritikų ir menotyrininkų, be to, autorė yra pelniusi apdovanojimų bei reikšmingų įvertinimų.
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 03

Oksana su mergaite, tamsoje švytintys dažai,  2100x1500mm, 2015.
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 04

Kęstas, tamsoje švytintys dažai,  2100x1500 mm, 2015.
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 02

Darbo fragmentas, 2017.
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 08

Laura Guokė prie savo „Travel Award“ ekspozicijos kūrinių Nacionalinėje Londono portretų galerijoje.
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 07

Rimos ir Muhamedo Ahmedo portretas, akrilas ant drobės, 1500x1000 mm, 2017
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 05

Laura Guokė prie tamsoje švytinčiais dažais nutapytų portretų.
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 08 06

Savanorės Monikos portretas, akrilas ant drobės, 1500x1000 mm, 2017
L. Guokės asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų