facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ryškiai raudona suknele pasipuošusi Dalia Staponkutė vakaro „Muzika kvepianti vasara“, vykusio rugpjūčio pabaigoje, metu jausmingai skaitė eilutes iš savo knygų. Raudona spalva traukė publikos dėmesį taip, kad neliko neišgirstas nė vienas tą vakarą rašytojos ištartas žodis, lydimas ir klasikinės muzikos garsų. Kipre gyvenanti rašytoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė D. Staponkutė kiekvieną vasarą grįžta į gimtuosius Šiaulius. Šįmet jos lietuviška vasara jau praėjo, kūrėja išvyko į Kiprą – šalį, tapusią antrąja jos tėvyne. Kalbėjomės vienoje miesto kavinėje, kai pašnekovės pojūčiai balansavo tarp sėkmingo kūrybinio vakaro euforijos ir artėjančio išvykimo nuotaikos.

– Literatūriniai skaitymai su gyva klasikine muzika... Jums tai nauja?
– Esu skaičiusi, grojant džiazo muzikai. Senokai suvokiau, kad mano esė yra labiau klasikinis ir gerai susišaukia su klasikine muzika. Kai repeticijoje pirmą kartą išgirdau muzikinę kompoziciją, supratau, kokias ištraukas skaitysiu. Išėjo įspūdingas, įdomus koncertas, aprėpęs tekstą, klasikinius instrumentus ir vokalą. Visa kartu puikiai rezonavo ir sėkmingas derinys suteikė renginiui gražios dinamikos.

Nuostabu, kad toks vakaras vyko mūsų gimtuosiuose Šiauliuose – suplaukė gausi ir „giminiška“ publika, kuri, jaučiau, net nenorėjo skirstytis. Nuotaika po koncerto bylojo apie ryšį su gimtąja vieta ir visai nesvarbu, kad joje negyveni. Vis tiek jautiesi sava. Todėl labai svarbu nuolatos parvažiuoti namo, neprarasti ryšio – tegu gyvenimas ir klostosi visaip, tegu jis ir mėto į visas puses. Dabar, aplankiusi daug šalių, galėčiau pasakyti, kad mielai gyvenčiau Šiauliuose. Tai – labai žmogiško, nedidelio mastelio miestas, kurį galima tiesiog pereiti pėsčiomis, patogus ir malonus gyventi, ypač brandesnio amžiaus žmogui.  

– Kodėl gyvenate ne Šiauliuose?
– Matote, kultūra, kurioje gyveni, nori nenori, savinasi žmones, o per 28-erius savo gyvenimo metus Viduržemio jūros regiono kultūroje, didelė jos dalis apsigyveno manyje ir mane užvaldė. Jaučiu, kad šiame gyvenimo etape labiau esu Viduržemio žmogus. Įsigyvenau ten. Gal tas jausmas pakis, juk jei atvirai, jo daug metų visai nebuvo.

– Tai kur jūs?
– Gyvenu Kipre, bet mano veikla ir darbai aprėpia platesnę geografiją. Manau, kad šiuolaikinis žmogus, ypač humanitaras, šiandien neretai dirba ne tik keliuose miestuose, bet ir keliose šalyse. Na, susirenka atlyginimą iš kelių valstybių. Tai normalu. Dažnai dirbu, vertėjauju Graikijoje. Tiesa, tam reikia jėgų, ir norėčiau mažiau keliauti, nes paskutiniu metu būta pernelyg dažnų išvykų, renginių, konferencijų.

Tapau rašytoja, tačiau rašymas – ne vienintelė mano veikla. Tiksliau – rašau su pertraukomis, nes dar ir dėstau vertimo teoriją Kipro universitete. Kai subręsta idėjos knygai, tada savaime atsiranda ir laiko. Stengiuosi gyventi taip, kad galėčiau keisti savo veiklas ir darbus. Tai būtina, kad neprarastumei tikrovės pojūčio. Norisi vis mažiau gana inertiškai tekančio akademinio darbo ir vis daugiau įvairios kūrybinės veiklos. Pavyzdžiui, versti literatūrą, derinant tai su rašymu. Vertimo galimybės šiandien labai plačios, o rašančiam žmogui tai – vienas gerų pragyvenimo šaltinių.

Iš tikrųjų rašytojas šiandien yra savotiška veiklos struktūra: pats esi ir viešieji ryšiai, ir buhalteris, ir vadybininkas, ir savo tekstų atlikėjas ir t. t. Būtent taip ir gyvenu. Tarnauju sau. Vadovauju sau. Ir aš – ne mažiau reiklus vadovas nei kitas. Gal net reiklesnis.  

– Būta tokio laikmečio, kai kūrėtės Lietuvoje?
– Žinoma, kad buvo bandymų grįžti į Lietuvą dirbti, ir, žinoma, kad išgyvenau ne vieną asmeninę dramą... Be šito nebūna gyvenimo. Kurį laiką dirbau Kaune, dėsčiau Šiauliuose, tačiau niekad nesijaučiau gerai, nes tai visados vykdavo mano motinystės jausmų ir dukrų, gimusių ir besimokančių Kipre, sąskaita, juk jos tada buvo nepilnametės. Jei negali išsivežti arba parsivežti vaikų, tai tavo mobilumas – nerealus mitas. Apie motinystę iš dalies rašau ir savo knygose.
Atgal į Kiprą mane sugrąžindavo vaikai ir su motinos jausmais susijusi mano pačios dvejonė. Tai buvo motinystės etapas, kai dukroms manęs reikėjo ir aš negalėjau būti, kur noriu, ir tik dėlto, kad šito noriu aš. Tai neretai man skaudžiai atsiliepdavo. Savo kūryboje aš apmąstau motinystės, moters temą, aukštesnes už mus jėgas, stabdančias neribotą pasirinkimą ir polėkius.

Tokių pasirinkimų ir polėkių nebūna. Visa yra ribota. Jei būtumei ganėtinai išmintinga ir viską žinanti iš anksto, jei šalia šalia atsirastų besąlygiška pagalba arba saugumą garantuojančios sąlygos, tada būtų ir daugiau vidinės harmonijos. Ji būtina, tačiau šito niekas negali garantuoti. Tik balsas iš vidaus. Nebijojau bandyti, bet bijojau nuskriausti vaikus ir, be abejo, save pačią. Beprotybė – derinti nesuderinama: savo jausmus kaip motinos ir moters, profesorės ir namų šeimininkės, lietuvės ir kiprietės. Neužtenka vieno gyvenimo, kad įvaldytumei įvairius jo muzikos instrumentus.

– Jūsų dukros irgi pasirinko kūrybinį kelią?
– Jos jau užaugo, baigė mokslus. Nesvarbu, kad jų mama, nepaisant daktaro laipsnio ir kitos patirties, rinkosi arba negalėjo nesirinkti nestabilios karjeros. Jos taip pat rinkosi menininko kelią: viena – trimatę animaciją ir specialiuosius kino efektus, o kita – tapybą ir meno teoriją. Profesiškai jos, kaip seserys, viena kitą papildo. Dukros augo šeimoje iš dviejų kultūrų, tarp įvairių kalbų ir gal  nesąmoningai siekė kalbos, kuri viską apjungia, tad ir rinkosi vizualų meną, vadinamąją tarpinę, trečiąją erdvę. Iš dviejų renkuosi trečią... Dukros kiekvieną vasarą praleisdavo Šiauliuose ir prie Šiaulių, Pašiaušėje, jos kalba lietuviškai. Kalba – jų lietuviškų vasarų dovana.

– Jūs irgi vasaras leidžiate Šiauliuose. Ką veikiate?
– Šiemet čia praleidau du mėnesius ir stengiuosi kasmet pabūti gimtose vietose ilgesnį laiką. Sakyk ką nori, – gimta žemė suteikia stiprybės. Beje, planavau nieko nedirbti, tik ilsėtis arba daryti man malonius darbus. Pirmą mėnesį ramiai verčiau ir rašiau, po to įsuko įvairūs renginiai. Dalyvavau tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose, Pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavime Bistrampolyje, Panevėžio rajone. Žmonės ir įvykiai Lietuvoje pagauna mane ir nusineša it jūra.

– Apsistojate tėvų sodyboje prie Šiaušės tvenkinio, gražioje vietoje. Kas jums Lietuva – graži gamta, poilsis ar žmonės?
– Viskas kartu. Dėkingas balansas. Kaip sakydavo mano amžiną atilsį babytė: „Kipre gyveni kaip ant įkaitusio akmens.“ Teisybė. Kai atvažiuoji į purios žalumos prisodrintą vasaros gamtą Lietuvoje, tai užliūliuoja, pasineri į aplinką, į tave laukiančių žmonių emocijas. Visados yra žmonės, kurie tavęs laukia. Jei šito nebūtų, ko gero, žmogus nuolatos keliautų ir niekur nesustotų. Artimieji tave „sustabdo“. Tu pasiilsi. Gali būti ir atvirkščiai. Jie gali ir išvaryti, jei įvyksta koks aštrus konfliktas. Žmonės, deja, ne tik laukia, bet ir išstumia. Tiksliau pats išvyksti, pasitrauki.

– Esate ne tik mama, bet ir dukra. Ar išliko artimas ryšys su tėvais?
– Kol tėvai yra, esi vaikas, kai jų nėra – lieki našlaitis. Motinos ir dukros santykis yra itin artimas ir dėl to dažnai sudėtingas ir apipintas visokios mistikos. Mes Lietuvoje dažniau tapatiname tėvynę su motinos simboliu, o ne tėvo ir tokiu būdu suteikiame motinai daugiau pareigų ir daugiau iš jos tikimės.

Jausmai tėvams niekur nepasitraukia, net kai gyveni toli. Netgi atvirkščiai – jie paaštrėja kaip aklajam, nes nejauti ir nematai jų kasdienio gyvenimo aplinkybių. Negali jų kontroliuoti ir valdyti. Dauguma emigrantų, kiek man teko patirti, nepaprastai rūpinasi Lietuvoje gyvenančiais tėvais. Tas jausmas pagilėja, kai gyveni toli, kai atsiranda įtampa dėl atstumo.

Lietuva, kaip maža šalis, šiandien apskritai išgyvena daug įtampų dėl didelės emigracijos, kuriančios atotrūkį tarp kartų, dėl netolygių darbo sąlygų Europos šalyse, dėl globalių politinių sandūrų, kurios įtraukia ir Lietuvą, nežadėdamos ateities aiškumo...

Šiandien kaip niekad kiekvienai valstybei reikia sumaniai derėtis dėl savo išlikimo. Dėl savasties išsaugojimo. Dėl to, kas „savo“... Derėtis su gerokai stipresniais už save, pagraužti stipruolių ir pasipūtėlių mitą.

– Ką Dalia Staponkutė šiuo metu kuria?
– Kuria ir, tikiu, greit bus rezultatas, tačiau kai pradedi apie tai kalbėti, atsiranda banalybės baimė... Rašytojai nelinkę kalbėti apie savo planus, kol vyksta rašymo procesas. Kai kuri charakterį, jo egzistavimo aplinkybes, dramą, norisi tai aptarinėti tik su savimi.

Galiu tik pasakyti, kad ateina dvi knygos iš karto, bet bijau sakyti, kada jos pasirodys. Jos labai skirtingos, mišraus žanro, bet aktualios. Sykiu verčiu Kipro literatūrą. Dabar ėmiausi žinomo Kipro autoriaus Pano Joanidžio knygos „Sąskaitų suvedimas“ (įdomus, kiek mistiškas romanas, bylojantis apie Kipro istorijos dramą iš šiuos laikus per vieno žurnalisto, išvykusio gyventi iš miesto į kaimą, gyvenimą).

Neseniai pasirodė ir mano versta kiprietės gydytojos ir rašytojos Myrto Azina-Chronidi knyga „Išbandymas“ (apie meilę ir psichoanalizę; ši autorė tais pačiais metais, kaip ir mūsų Giedra Radvilavičiūtė, gavo Europos literatūros prizą).

Mano vaidmuo šiuo atveju – supažindinti Lietuvą su Kipro kultūra. Niekas taip nepapasakoja apie šalį kaip jos literatūra, ir visiškai nesvarbu, kokio ji žanro, kokios apimties ir kokią vietą užima „bestselerių“ lentynoje arba už jos. Literatūra – autentiškiausias šalies kultūros balsas.

Apie Dalią Staponkutę
Rašytoja-eseistė, vertėja, kultūrologė gimė 1964 m. Šiaulių rajone. 1982 m. baigė Šiaulių 11-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Rasos“ progimnazija), o 1987 m. – filosofijos studijas Sankt Peterburgo universitete. Dirbo Šiaulių universitete filosofijos dėstytoja, 1989 m. persikėlė gyventi į Kiprą. Iš pradžių keletą metų vertėjavo tarptautinėse firmose ir Tarptautiniame Raudonajame Kryžiuje, vėliau dėstė sociologiją Europos universitete Kipre, o apgynusi daktaro disertaciją anglų literatūros ir komparatyvistikos srityje, daug metų skaitė vertimo teorijos ir pokolonijinės literatūros kursus Kipro valstybiniame universitete. Dalyvauja tarptautiniuose akademiniuose projektuose. Nuo 2005 m. – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, o nuo 2007 m. – Rodo tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro (Graikija) valdybos narė. Verčia literatūrą iš graikų, anglų kalbų: yra išvertusi kelias N. Kazantzakio knygas, kipriečių ir lietuvių (į graikų kalbą) eilėraščių rinktines. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2015 m. Jos esė rinktinė „Lietumi prieš saulę“ 2008 m. Lietuvos kultūros ministerijos (LKM) buvo nominuota Metų knygos titului ir pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) renkamą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Esė romanas apie moters, lietuvės, motinos, gyvenančios tarp dviejų šalių ir kultūrų, patirtis „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ 2015-aisiais pelnė du svarbiausius literatūros titulus – „Kūrybiškiausia knyga“ (LLTI) ir „Metų knyga“ (LKM).

2017 09 01 18

D. Staponkutė: „Rašytojai nelinkę kalbėti apie savo planus, kol vyksta procesas. Kai kuri charakterį, jo egzistavimo aplinkybes, dramą, norisi tai aptarinėti tik su savimi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų