Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės.  Lankyti kapines ir prisiminti savo artimuosius šiomis dienomis – kiekvieno rūpestis ir pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų? O gal todėl, kad gyviesiems būtų ramiau gyventi? Šios datos itin laukiamos prekybininkų, tad šiemet itin madingos juodos gėlės, elektroninės žvakės, 3D antkapiai. Tačiau ar viso to reikia mirusiesiems?

Menotyrininkas ir medijų menininkas, Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius docentas dr. Remigijus Venckus vakar Šiauliuose pristatė naująją parodą „Niekieno žvilgsnis“, kurioje eksponuojamos mirusiųjų nuotraukos. Apie parodą, tradicinį mirties vaizdavimą ir mirties semantiką lietuvių kultūroje jis ir pasakoja „Šiaulių naujienoms“.

– Paroda „Niekieno žvilgsnis“, kuri pristatoma kaip provokuojanti, gąsdinanti, mąstyti ar ginčytis skatinanti fotografijų paroda. Tai kokią žinią visuomenei transliuoja jūsų paroda ir ko siekiama?
– Kiekviena paroda gali būti įvardijama kaip žinutės pradžia. Viena vertus, menininkas savo kūriniais, o ir parodos ekspozicija apskritai tarytum užmena mįslę. Vėliau tik nuo žiūrovo priklauso, kaip ta mįslė bus įminta. Kita vertus, paroda prasideda dar iki ekspozicijų salės, kai fotografuoju, montuoju skirtingus vaizdus, dėlioju fotokadrus kompiuteryje, spausdinu popieriuje ir sudarinėju kolekciją bei rašau pagrindžiamąjį tekstą. Didžiausias lūžis sukurtų atvaizdų gyvenime įvyksta tuo metu, kai su kūriniais susitinka žiūrovas. Priklausomai nuo patirties, nuo išgyvenimų ir nuo intencijos (ką norima pamatyti nuotraukose) galima pastebėti labai skirtingas žiūrovų reakcijas.

Drįstu manyti, kad mano paroda yra taiki. Aš joje nusišalinu kaip kūrėjas, nes eksponuojamos ne mano fotografijos, bet autorystę praradusios praėjusio amžiaus nuotraukos. Tiesa, aš jas visas apdorojau tiek mechaniškai, tiek skaitmeniniu būdu. Apdorodamas aš tikėjausi, kad žiūrovo bus stabtelėta prie vieno ar kito kadro, bus apmąstyta gerokai giliau nei žvelgiant į nuotraukas albumuose.

Viena vertus, parodoje kviečiu sustoti ir mąstyti apie artimus žmones, apie jų pasitraukimą iš mūsų atminties. Vaizdais kalbu ne apie mirusius, bet apie gyvuosius, t. y. gyvųjų netobulą atmintį. Mano kūriniai, sudaryti iš laidotuvių nuotraukų. Jos tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai.

Esu įsitikinęs, kad gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus. Prieš keletą metų tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę, rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje. Atidžiai apžiūrėjau laidotuvių fotografijose užfiksuotus mirusių, ne tik savo artimų žmonių veidus. Užmerktos akys, sustingę veidai, nebevirpančios lūpos tarsi sugestijuoja kūno išasmeninimą. Sukūriau septyniasdešimties nuotraukų kolekciją, sudarytą iš portretų. Eksponuodamas nuotraukas skirtinguose miestuose aš kviečiu žvelgti į veidus, kurie ne tik nebeegzistuoja, bet ir yra nebeatmenami. Mano kūriniai – tai savotiškas klausimas apie tuos, kurie išėjo, ir apie jų atminimą, apie užmarštį, kuri paverčia mus abejingus ir nutraukia gyvą jausmą. Mano paroda – tai kvietimas susitikti su jais, anonimiškais ir užmerktais, kurie sufleruoja mintį, jog nieko nėra tikresnio už blunkantį žvilgsnį, kaip ir nieko nėra tikresnio už mirtį…

– Ar keičiasi žmonių požiūris į artimojo mirtį, mirties suvokimą?
– Jūsų užduodamas klausimas mane verčia žongliruoti prieštaringomis frazėmis. Mirtis niekur nedingsta, ji yra šalia, apie ją yra mąstoma. Tačiau ji (mirtis) kaip niekad anksčiau yra gerokai atitolinta nuo gyvųjų. Tikrovė apraizgyta gyvą judėjimą reprezentuojančiais ir imituojančiais atvaizdais. Kuo daugiau judėjimo ir įvairaus garso, sukuriamo masinių medijų, tuo labiau atrodo, kad tikrovė yra pripildyta gyvasties, tuo labiau atitolinamos baimę keliančios mintys apie mirtį. Masinės medijos ją (mirtį) padaro pramoginę. Štai mirštama kine romantiškai dėl mylimojo ar mylimosios, štai kompiuteriniuose žaidimuose gana lengvai žudomi blogiukai, o televizijos serialuose – zombiai ir dvasios vaizduojamos kaip kažkas, kas yra nei miręs, nei gyvas. Tad atrodo, kad akivaizdus mirties buvimas nebėra aktualus. Pasaulis supramogintas per išmaniąsias technologijas ir masinių medijų generuojamus naratyvus. Atrodo, viskas egzistuoja tėkmėje be jokio stabtelėjimo. Šiuo atveju galima tik ironiškai klausti: „Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (pasiskolintas Tatjanos Maceinienės knygos pavadinimas).

Šiandien mirtis labiau asocijuojasi su sustojimu, pauze, tuštuma, amžina stagnacija. Tokiai mirčiai, atrodo, vietos jau nebėra. Juk masinės medijos demonstruoja pačius įvairiausius mirties naratyvus, kurių didžioji dalis yra įdomi, verčianti dar ir dar kartą  ją (mirtį ir mirimo aktą) peržiūrinėti. O kai yra mirštama iš tikrųjų, tampa visai nebejuokinga. Tačiau ir tikrieji mirštantieji pasiduoda medijų tėkmei: kalba apie savo ligas, dalyvauja pokalbių šou, demonstruoja savo stiprybes sveikatos industriją įprasminančiuose realybės šou. Kam visa tai? Kam demonstruojamos nuosavos žaizdos? Ogi tam, kad būtų galima nors paskutinį kartą pajausti svaiginantį gyvenimą. Tikrojo gyvenimo artėjanti netektis arba trūkumas yra operatyviai keičiamas arba kompensuojamas medijų generuojama kitokia, labiau suprimityvinta gyvenimo tėkme. Šią tėkmę masinės medijos išryškina taip, lyg ji pati (medija) būtų kažkoks būtinas išsigelbėjimas, lyg Nojaus laivas, lyg tiesioginės TV transliacijos signalo stiprintuvas išryškinantis neakivaizdų gyvenimo pulsą.

Bet vis tiek egzistuoja kita mirtis – ne vieša, intymi, asmeniška. Su ja dalijamasi vos tarp kelių žmonių: mirštančiojo ir jo artimųjų. Medijos norėtų šią intymią mirtį pasisavinti, globoti ir išnaudoti. Todėl nors ir apie intymiąją mirtį kalbama ir rašoma daug, bet ji (intymioji mirtis) visada lieka nepažini, ji visada kitokia, ji visada kitur ir visada su kitais už uždarų durų. Ji visada yra surežisuota pagal individualų scenarijų ir vaidinama už uždarytų durų tik vieną kartą. Čia pagrindinis herojus yra tas, kuris miršta. Aš gerbiu tokią mirtį, nors ji ir prasisunkia kaip nuodai į medijų tėkmėje paskendusį viešą gyvenimą. Tad galiu tik konstatuoti, kad  intymią mirtį supranta tik tas, kuris miršta, ir su savimi numarina savo artimojo dalelę. Aš manau, kad vis dėlto dar yra mirštama lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

– Ar mirties momentų fiksavimas fotografijose ar net videofilmuose reikalingas? Gal tai tik mada?
– Manau, kad apie reikalingumą fiksuoti mirtį galima atsakyti labai paprastai: mirties fiksavimas yra mūsų kultūros, taip pat ir mūsų tapatybės dalis. Maža to, mirties atvaizdai yra žmogaus civilizacijos dalis. Mirtis visais laikais įsikūnija ritualinėse apeigose, kulto statiniuose, relikvijose, knygų puslapiuose ir pan.

Mirties fiksavimo būtinumo ir nebūtinumo klausimas tampa aktualus, kai populiariojoje kultūroje paplinta puikiai tikrovę įamžinančios medijos (pvz. fotografija, kinas, video- ir pan.). Niekas nesusimąsto, kad tai kas jau yra užfiksuota atvaizdais, jau senai paaukota mirčiai. Beje, mirties fiksavimas nėra išvengiamas ir dėl to, kad jis kyla iš žmogų geismo sustabdyti erdvėlaikį.

Šiandien fiksuojami vakarėliai, kelionės, susibūrimai, bendradarbių išvykos ir pan. Tai daroma, nes tikrovę fiksuojanti medija yra visada ir visur. Naudoti ją ypač paprasta. Kai anksčiau fotografija, o juolab filmavimo priemonės buvo ne visiems po ranka, tuomet ir fotoalbumai buvo plonesni. Tad buvo visai natūralu, kai mirus artimam žmogui kildavo noras įamžinti bent paskutinį buvimą šalia kūno. Dabar viskas pasikeitė. Šiais laikais turime perteklių filmuotos ir fotografuotos medžiagos. Iš artimojo gyvenimo paveldime didžiulius vaizdo ir garso duomenų archyvus. Tad papildoma fotosesija su mirusiuoju nebeturi prasmės.

Aš vis tik negaliu drąsiai mirusiųjų atvaizdų kaupimą sieti su mados reiškiniu. Greičiau tai lemia įamžinimo technologijų kaita ir prieinamumas vartotojui.

– Ar ne per daug laiko lietuviai skiria mirusiesiems, kad neretai užmiršta šalia esančius gyvuosius?
– Manau, jog dėmesys mirusiesiems yra susijęs su mūsų kultūra, su šiaurietišku gyvenimo būdu, gamtinėmis sąlygomis (turime labai daug tamsių ir lietingų dienų per metus), net su senuoju lietuvių pagonių tikėjimu, su mūsų tautos tragišku likimu (pasauliniai karai, tremtys, sovietų priespauda). Negalima apeiti tragiškųjų savo tautos gyvenimo puslapių. Juk visa tai yra mūsų tapatybė. Juk visa tai lėmė mūsų neabejingumą mirusiesiems. Mano mėgstamas ir dažnai cituojamas prancūzų filosofas Jacques Derrida yra teigęs, kad gyvenimo galime išmokti tik iš mirties.

– Labai dažnai girdime, kaip prie kapo stovintys aptarinėja, kas kokias gėles atnešė, lyg tai turėtų reikšmės mirusiojo pagerbimui. Kaip vertinate lietuvių norą konkuruoti net prižiūrint mirusiųjų kapus?
– Nieko blogo nematau, kai žmonės aptarinėja kaimynus, pažįstamus, taip pat ir jų prižiūrimus kapus. Žmogus yra linkęs matuoti kitą pagal save. Apkalbėti kitą – tai bandymas suprasti savo vietą, savo santykį ne tik su kitu, bet ir su aplinka, kurioje kasdien gyvenama.

Drįstu pasidalyti ir kitokia savo įžvalga. Apkalbos, kapų vertinimas, asmeninio santykio su mirusiuoju išreiškimas gremėzdiškais paminklais ir panašiai – visa tai rodo mūsų visuomenės „primityvų valstietiškumą“. Kitaip tariant, mes vis dar esame ta pati karta, kuri nenutolo nuo žagrės. Priežastis slypi mūsų Lietuvos tragiškoje istorijoje. Inteligentijos tremtis – tai sveiko ir būtino tautos geno naikinimas. Sovietmetis – tai ne tik visų lygiavos diegimas, bet ir į darbininkų rankas visos valdžios perdavimas. Neverta stebėtis, kad neturime inteligentiškos laikysenos, juk liumpenizacija vis dar tebesitęsia ir tęsis su naująja nesenai išrinkta valdžia.

– Mirusiuosius pasiekia net ir naujausios technologijos. Nauja mada kapinėse yra 3D antkapiai. Kam tai?
– Šį klausimą galima komentuoti  atsigręžiant į tą patį liumpenų sluoksnį, kuris jau buvo minėtas. Bet vis dėlto nuo to nutolsiu pateikdamas labai aiškų atsakymą. Mano Tėvo antkapis yra labai paprastas, minimalus. Ant akmens iškaltas kryžius ir vardas su pavarde. Aplink plika žemė ir truputis žalumos. Nieko daugiau. Šį antkapį pastatė mama ne tik dėl to, kad Tėvui mirus šeimoje nebuvo pakankamai pinigų, bet ir mūsų šeimos vertybės kitokios. Mano patys artimiausi žmonės niekad nesiekė įrodinėti nei kokios nors savo galios ar valdžios (t. y. būtinybės būti tam tikro aukštesnio sluoksnio). Ir šiandienos mūsų šeimos planuose nėra nei didelių 3D paminklų, nei gremėzdiškų antkapių.

Kodėl žmonės stato didelius antkapius? Atsakymas paprastas. Kiekvienas žmogus kaupia tam tikro tipo kapitalus. Kapitalai yra dviejų tipų: tai finansinis ir simbolinis. Finansinis kapitalas – tai pinigai, prabangios mašinos, rūbai, nekilnojamasis turtas. Simbolinis kapitalas yra žinios, gebėjimai, socialiniai ryšiai ir santykiai, kūrybiškumas ir puoselėjami talentai. Prancūzų sociologijos klasikas Pierre Bourdieu konstatavo, kad tie asmenys, kurių socialinis kapitalas yra labai menkas, bando jo trūkumą kompensuoti didindami materialinį kapitalą. Tad gremėzdiškas ar 3D antkapis vis dėlto demonstruoja socialinio kapitalo trūkumą.

– Jau net ir socialiniuose tinkluose mirga skelbimai, jog galima užsisakyti gėlių puokščių nešti į kapines. Pasirinkimas išties didelis. Kaip vertinate tai?
– Vertinu labai paprastai. Yra paklausa, yra ir verslas. Nieko tame versle bloga nėra. Vieni žmonės augina gėles patys, kiti perka, treti parsiveža iš giminaičių sodybų ir panašiai. Galima nebent stebėtis šiame versle vyraujančiomis kainomis, neskoningais gėlių deriniais, prasta gėlių kokybe arba prastu ir pakankamai vienodu vartotojų skoniu.

– Per Vėlinės lankyti kapines – kiekvieno pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų?
– Iš esmės kapai reikalingi ne mirusiems, bet gyviesiems. Gyvieji nori žinoti, kur yra jų artimieji, nors iš tikrųjų jų aktualiai jau ir nėra. Kapai taip pat rodo žmogaus nematomo „Aš“ ir jo apčiuopiamo kūno konfliktą. Žmogus negali savęs, taip pat ir kito (juolab savo artimojo) identifikuoti be kūno. Tad žinojimui įtvirtinti, kad čia yra mano artimasis, vis dėlto labai svarbu per kapą, kuris kompensuoja kūno trūkumą. Tikriausiai pasakysiu labai drąsiai: kapavietė, gėlės, deginamos žvakės – visa tai skirta gyvųjų konfliktui tarp savojo „Aš“ ir kūno nuraminimui. Apie tai kalba amerikiečių antropologas, mąstytojas Leslie A. White. Jo citata aš ir norėčiau baigti savo atsakymus. White teigia: „Kūnas, kokį jį jaučia žmogus, yra tik apvalkalas kaip būstas, kuriame gyvena autentiškas Aš. Žmogus dažnai mąsto, kad kūnas ir Aš yra du skirtingi dalykai. Čia Aš priklauso tik pats nuo savęs, jis nejaučia jokio savojo pokyčio, kai amputuojama kūno galūnė ar pašalinamas organas. Jis mano, kad gali prarasti abi kojas, visus dantis ir netgi akis, tačiau jo Aš lieka nepaliestas. Bet kai iš tikrųjų jo kūnas dėvisi neatstatomai, kai jis nyksta ir genda, tuomet naivusis žmogus jau nebe skiriasi su savuoju kūnu, o tapatina jį su savuoju AŠ.“

Iš parodos „Niekieno žvilgsnis“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.