facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Laiptų galerijoje“ vilnietis Ričardas Bartkevičius šiauliečiams pristatė personalinę tapybos darbų parodą „ŽiūRėk“. Jo darbai nei savo turiniu, nei tapymo maniera netelpa į aiškius ir griežtus apibrėžimus. Tai aiškūs, energingi, ryškūs, laisvi, gaivališki, optimistiški darbai. Dailininkas ironizuoja šiuolaikinio gyvenimo aktualijas ir emocingai, impulsyviai prabyla į žiūrovą, intelektualiai apibendrindamas kasdienybės situacijas. „Dažniausiai mane domina ne vien estetika, man kūryboje svarbu, kad būtų ne vien tik gražu ar įdomu, ar plastiška“, – tikina menininkas.

– Kaip susidraugavote su „Laiptų galerija“?
– Tai ilga istorija. Dalį miesto dailininkų pažįstu – su kažkuo teko mokytis arba būti labai šalia, tai, sakykime, Ričardas Garbačiauskas. Vėliau nemažai žmonių buvo grįžę, paskui išvažiavę iš Šiaulių. Kadangi esu pedagogas ir dirbu Lietuvos edukologijos universitete, tai teko nemažai bendradarbiauti: kelerius metus važinėdavau į miestą, taip pat beveik dešimtmetį esu pirmininkavęs diplominių darbų gynimo metu. Su daugeliu žmonių buvau pažįstamas. Ir į Vilnių atvažiuodavo, ir aš atvažiuodavau, kai kas pakvietė į plenerą.

Su Ričardu Jakučiu – kitoks santykis, jį pažįstu nuo Vilniaus laikų, jis buvo savo laiku mano kūrybos kolekcionierius.

– O šį kartą – kaip pakvietė?
– Ričardas Jakutis man skambino. Pagalvojau, kad čia nesu daręs visiškai asmeninės parodos. Prieš daugelį metų dariau su kolega, artimu draugu Gintaru Palemonu Janoniu. Gal dar esu dalyvavęs kažkokioje bendroje parodoje.

– Kai pakvietė, ar nurodė, kokios parodos norėtų?
– Viską nusprendžiau pats. Bent aš turiu tam tikras nuostatas, visada stengiuosi, kad paroda atspindėtų tikrąjį mane, be jokių išlygų ar reveransų. Paroda tokia, koks aš esu, ką galvoju. Yra joje ir humoro, ir rimtumo.

– Tai vientisa kolekcija?
– Ji nekurta kaip kolekcija. Tai nėra viena bendra tema, o iš tikrųjų tai pastarųjų penkerių metų darbai, mintys apie tai, ką aš galvoju, kas man aktualu. Aišku, pati paroda nulemta erdvės, kuri padiktuoja aplinkybes, kaip tuos darbus sudėti, kokius atrinkti. Galerijoje yra erdvių, kur tinka ir didesnio formato darbai, yra vietų, kurios tinka kamerinio tipo kūriniams, kuriuos galima žiūrėti iš arčiau.

– Kaip gimė pavadinimas?
– Man patinka tokie lingvistiniai dalykai. Šiuo atveju pradėjau nuo žodžio „žiūrėk“. Kadangi dabar yra rinkimų metas, tai galvoju, kad reikia žiūrovus patraukti, o paskui pastebėjau, kad padalinus žodį išeina „žiū“ ir „rėk“,. taip keičiasi prasmė – ji gilėja, subtilėja.

Tikslas visuomet  – nepalikti abejingo žiūrovo, kad matytųsi mano kaip autoriaus pozicija. Dažniausiai mane domina ne vien estetika, man kūryboje svarbu, kad būtų ne vien tik gražu ar įdomu, ar plastiška, nors tai irgi labai svarbu. Aš manau, kad pats pavadinimas tam tikra prasme ir reiškia, kad žmogus atėjęs gali pamatyti visokių dalykų pagal savo poreikį. Gal jam užteks tik pažiūrėti, gal jis norės įžiūrėti, gal pasipiktins. Gal garsiai pritars, o gal – tyliai.

– Visi paveikslai su pavadinimais?
– Dauguma su pavadinimais. Būna vienas kitas pavadinimas tiesmukiškas. Poros išvis, mano manymu, dabar neverta pavadinti. O kai kurie iš tikrųjų yra gairės, galima kryptis, kaip knygos pavadinimas. Jis parodo kryptį, ką autorius nori pasakyti.

Bet mano manymu, kūriniai gyvena savo gyvenimą ir atsiranda daug dalykų, kurių autorius neprognozuoja. Kiti užpildo erdvę vaizduotei, savo atradimais jie pamatys visai kitus dalykus, kurių aš net neprognozavau.

Vienas vadinasi „Koalicija“. Du kirviai, kaladė, liaudiškai kalbant, pjūklas. Kitas darbas vadinasi „Partneriai“. Vienas kirvis nekapoja juk – kaip ir gyvenime būna. Man tapyba turi būti susijusi su filosofija ir literatūra.

– Jūs tikriausiai esate didelis skaitytojas?
– Buvau kažkada. Dabar irgi skaitau, bet bėgant metams laiko mažėja. Matyt, visas geriausias knygas perskaičiau, bet būtų neteisinga taip sakyti. Ir dabar daugybė puikių rašytojų rašo ir sukuria naujų dalykų. Sakyti, kad visi paveikslai nutapyti ar visi straipsniai parašyti, neteisinga. Tiesiog man šiek tiek trūksta laiko.

– Šioje parodoje – tik daiktai. O jūsų kūryboje yra gyvosios gamtos?
– Taip. Šioje parodoje yra lyg ir viena tema, kad visur tik daiktai. Turėjau keletą autoportretų, bet jų nepakabinau. Viename darbelyje gėlės – bet jos nuskintos, tai reiškia nebetikros. Mano kūryboje yra ir žmogaus figūra, ir daug kitų dalykų. Bet šita paroda yra paremta mus supančiais daiktais, labai kasdieniškais, visiškai buitiškais.

– Toks įspūdis, kad netgi kriauklė atrodo grėsmingai.
– Gali daug įžiūrėti, gali ją matyti kaip kriauklę, gali ją matyti kaip gyvenimo įvaizdį. Gali sieti su savimi. Dalis tų daiktų yra autoportretinio tipo. Galbūt esu ir aš tas daiktas. Kažkada V. Majakovskis rašė, kad jis yra laivas. Arba L. Bunjuelio tema – jis buvo spindesys.

Paprasti daiktai turi ir gyvena savo gyvenimus. Aš sieju juos su savimi. Tad juose yra ne tik autoportretinis elementas, nors kai kur gana stiprus. Žiūrovas galės surasti – kur aš, o kitur – atrasti save.

– Neparduodate darbų?
– Parduodu. Yra kažkokie darbai, kurių nenoriu parduoti, kurie yra man kertiniai, atraminiai. Ir aš noriu juos turėti. Jie, matyt, yra inspiracijos šaltinis.

– Kolekcijos vientisos išlieka?
– Ne, jos byra, dalis darbų išsivaikšto, dalis papuola pas kolekcininkus, kiti – dar kitur. Kitus po kažkiek laiko pergalvoju. Nebuvo metų, kurių kolekcija išliktų vientisa. O ir nėra jų labai daug. Iš tikrųjų siekiau tam tikros kaitos ir aš visada tikiu, kad dar mano geriausi darbai bus. Aš nesilaikau jų mirtinai. Bet kai kurie darbai man šį tą primena: tas buvo pirmas, nuo to pradėjau seriją, kitąkart visai mažas darbelis yra tapęs dideliu postūmiu.

– Galingas jūsų potėpis stulbina. Tai dailės mokyklos įtaka ir jūsų drąsa?
– Aš manau, kad pati mokykla buvo iš tikrųjų akademinė. Tai buvo akademija ir tokių dalykų ten nelabai skatino. Tai daugiau vidinės nuostatos.

Su Palemonu daug kur sutapo mūsų pažiūros, mes vienas kitą palaikėme, kai buvom studentai ir po studijų. O tai tikriausiai mano temperamentas, asmeninis pasirinkimas.

Aš turėjau mokytojų, kurie buvo atspirties tašku. Tai A. Šaltenis – ekspresyvus tapytojas, trumpai – J. Vaitiekūnas, J. Čeponis ir kiti. Tie žmonės turėjo įtakos.

Bet manau, kad jau kai mokiausi, radau mokytojų, kuriuos davė Dievas šitame pasaulyje, jau tada galėjai pasižiūrėti į žmones, kurie kūrė už Lietuvos, už buvusios Sąjungos teritorijos ribų.

Tų dariusiųjų įtaką gal ir nebėra šalia, bet jų kūryba egzistuoja ir tave veikia. Tai – tavo žmonės, su kuriais norėjai eiti drauge. Susirinkai savo kompaniją ir eini drauge. Aš dėkingas turėčiau būti tiems, kurie buvo šalia manęs ir skatino, nestabdė. Viena iš tokių mokytojų buvo Sofija Veiverytė. Bet, kita vertus, tai ir asmeninių savybių įtaka: jeigu nesi toks iš vidaus, dirbtinai toks netapsi. Su laiku artėji prie to, koks tu esi.

– Dėstote Lietuvos edukologijos universitete.
– Dėstau ir tapybą, ir vizualiuosius menus. Dėstoma tokia specialybė – vizualieji menai, tai dailės studijos, ne edukologinės. Dabar dailė iš tikrųjų yra labai plati. Jauni žmonės visi neturi būti tapytojai, jie turi būti tokie kūrėjai, kokie nori būti. Ir mano tikslas yra jiems padėti, juos truputį paskatinti eiti drąsiau savo keliu.

– Kokia tikimybė, kad iš vienos laidos išeitų bent vienas menininkas?
– Dabar laikai pasikeitė, bet priklauso nuo metų. Grupės nėra labai didelės, bet dažniausiai per metus pasitaiko bent vienas žmogus, kuris tikrai rodo tam tikrą potenciją būti kūrėju. Bet yra aplinkybės, realus gyvenimas.

Tačiau baigusieji studijas mūsų universitete dabar reiškiasi ir yra puikūs dailininkai, gyvena savo meninį gyvenimą. Dalis jų lieka Lietuvoje, kita dalis ieško galimybių svetur. Kartais būna puikių pamečiui, o kartais per metus nėra tokių ryškių žmonių. Bet niekada negali žinoti, kas dar bus po dvejų metų. Ne visi iškart tampa kažkuo:  vieni – labai greitai, labai anksti save atranda, kitiems reikia daugiau laiko.

– Ar iš jūsų studentų darbų galima atspėti, kas darbų vadovas?
– Mano tikslas – padaryti juos kūrėjais arba padėti jiems tapti kūrėjais ir man svarbu, kad jie būtų saviti. Nemanau, kad reikia antro Bartkevičiaus. Didžiausias būtų pasiekimas, jeigu jie taptų savimi ir rastų savo kelią ir savo galimybes – čia matau didžiausią tikslą. Anksčiau galbūt buvo svarbu mokykla, bet aš į tai žiūriu plačiau. Mokykla nėra vienas žmogus ar kažkoks braižas, ar principai, kryptis. Mokykla yra kūrybingų žmonių ugdymo vieta.

– Jūsų bent vienas darbas kabo namuose?
– Ekspozicija keičiasi retai. Dabar kabo gėles, nors mano gėlės nėra tiesmukiškos. Žmona sprendžia, kas turi kabėti – aš ja pasitikiu.

2016 10 24 32

2016 10 24 31

2016 10 24 33

Parodos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų