Krepšinis ir muzika – lyg ir du nesuderinami dalykai. Tačiau Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus Vyginto Ališausko gyvenime šie du dalykai puikiai dera.

Nuo 10 metų muzikos mokyklą lankęs ir dabar pats tokiai įstaigai vadovaujantis V. Ališauskas prisipažįsta, kad krepšinio niekuomet nežaidė, to neleido ūgis. Bet jis buvo ir yra aistringas krepšinio sirgalius, o beveik prieš 40 metų susirgo ir su šia sporto šaka susijusia „liga“ – pradėjo kolekcionuoti įvairiausią krepšinio atributiką.

Dabar  V. Ališauskas nusprendė taip kruopščiai rinktą ir iki šiol renkamą kolekciją pristatyti plačiajai visuomenei: lapkričio 10 dieną „Laiptų galerijoje“ jis atidarys parodą, kur bus eksponuojami per ilgus metus surinkti įvairių šalių krepšinio klubų ženkliukai bei daugumai gerai žinomų Lietuvos ir užsienio krepšininkų autografai.

Kaupia beveik 40 metų
V. Ališauskas pasakojo, kad įvairius daiktus, susijus su krepšinio tematika, jis pradėjo rinkti nuo 1979 metų. Tais pačiais metais jis gavo ir pirmuosius krepšininkų autografus.

„1979 metais buvo likę vieneri metai iki Maskvos olimpinių žaidynių. Tad tais metais Vilniuje buvo surengta Sovietų Sąjungos tautų spartakiada, į kurią pirmą kartą buvo kviečiamos užsienio šalių krepšinio komandos tam, kad susipažintų su arenomis, kuriose po metų vyks olimpinės žaidynės. Tuomet aš ir gavau pirmuosius ženkliukus. Tai buvo amerikiečių, kanadiečių, jugoslavų komandų ženkliukai. Nuo to laiko aš „užsikabinau“. Be to, tais pačiais metais per Sovietų Sąjungos tautų spartakiadą gavau ir pirmuosius to meto žymiausių krepšininkų autografus“, – tai, kaip pradėjo kolekcionuoti įvairią krepšinio atributiką ir rinkti krepšininkų parašus, atskleidė 1-osios muzikos mokyklos direktorius.

Pasak V. Ališausko, beveik 40 metų kaupdamas kolekciją  visada džiaugiasi gavęs vieną ar kitą ženklelį bei autografą, todėl dabar nusprendė šiuo savo džiaugsmu pasidalinti su kitais, atidarydamas parodą.

„Dabar toks laikotarpis, kai tos šiuolaikinės technologijos tiesiog įtraukia jaunimą ir bet koks kolekcionavimas jau nueina į antrąjį planą. Tiesiog jaunimas nelabai domisi šiais dalykais. Tad vienas iš šios parodos tikslų – pritraukti jaunus žmones, kad jie bent pusvalandžiui pabėgtų nuo kompiuterio, o galbūt atsiras ir tokių, kurie tuo susidomės“, – vieną iš parodos tikslų įvardijo  V. Ališauskas.

Pristatys tik dalį
Vis dėlto lapkričio 10-ąją „Laiptų galerijoje“  V. Ališauskas pristatys toli gražu ne visą savo kolekciją. Su krepšinio tematika susijusioje kolekcijoje puikuojasi ne tik ženkleliai ir autografai, bet ir kita krepšinio atributika. Tačiau 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus teigimu, ženkliukų ir autografų jis turi daugiausiai, tad dabar visuomenei nori parodyti būtent juos, o ateityje galbūt bus galima išvysti ir kitą šios kolekcijos dalį.

V. Ališausko kolekcijoje – beveik 2000 įvairių Lietuvos ir užsienio šalių krepšinio klubų ženkliukų bei per 3000 krepšininkų autografų, tarp kurių puikuojasi ne tik Lietuvos krepšinio žvaigždžių parašai, bet ir visam pasauliui gerai žinomų krepšininkų autografai – Dirko Nowitzkio,  Tonio Parkerio, Milošo Teodosičiaus, Pau Gasolio ir kitų.

O svarbiausia, kad V. Ališauskas žino kiekvieno autografo, kiekvieno ženklelio gavimo istoriją. „Esu gavęs tokių autografų, kuriuos dabar galiu parodyti tų krepšininkų sūnums, kurie taip pat žaidžia krepšinį. Pavyzdžiui, Markui Popovičiui esu parodęs jo tėvo autografą, gautą 1986 metais“, – malonų sutapimą prisiminė  V. Ališauskas.

Tekdavo pergudrauti KGB
Pasak V. Ališausko, įvairių krepšinio klubų ženkliukai jo kolekcijoje atsirado visokiais būdais – kai ką tenka pirkti, kai ką parveža, kai kuo apsikeičia, kai ką gauna iš krepšinio federacijų atstovų.

Muzikos mokyklos direktoriaus teigimu, dabar savo kolekciją papildyti kur kas lengviau nei sovietmečiu, kai bendrauti su užsienio piliečiais, kartu ir su krepšininkais, buvo tabu.

„Sovietų Sąjungos laikais reikėdavo pasukti galvą, kaip gauti tą ženkliuką ar autografą ir kaip išsisukti iš tų situacijų. Tuomet dirbo KGB ir ne vienas mano kolega, kuris taip pat iki šiol renka tuos ženkliukus, yra nukentėjęs bei pabuvęs tam tikrose įstaigose dėl bendravimo su krepšinio pasaulio atstovais. Tiesiog niekas tais laikais per daug nesigilindavo, dėl ko tu bendrauji, ir tik po to išsiaiškindavo, jog čia kažkokie ženkleliai, kažkoks pasikeitimas“, – apie itin griežtą tvarką  pasakojo V. Ališauskas.

Tačiau, anot V. Ališausko, jam KGB rūstybės pasisekė išvengti, nes tiesiog nekrisdavo į akis. O ir tam, kad papildytų savo kolekciją, buvo sugalvojęs ne vieną gudrybę.

„Tiesiog stengdavaisi nepatekti į KGB akiratį arba daugiau suktis tarp sportininkų, trenerių. Visokių tų situacijų būdavo.

Buvo ir taip, kad sovietmečiu Šiaulių fotografijos muziejuje vyko tarptautinė paroda „Interpress-Foto“. Šiai parodai buvo išleisti tokie apvalūs, dideli ženkliukai su parodos pavadinimu ir pavaizduotu fotoaparatu. Tai aš nusipirkau tą ženkliuką. Eidamas į krepšinio varžybas jį įsisegdavau, per petį persimesdavau „Zenit“ fotoaparatą ir jau galėdavau suktis tarp žurnalistų. Tad  man pavykdavo prieiti prie tam tikrų vietų ir arba pasikeisti ženklelį, arba gauti autografą“, – gudrybes, kurių tekdavo imtis norint gauti ženklelį ar autografą, atskleidė V. Ališauskas.

Ilgiausia „medžioklė“
Nors sovietmečiu ir buvo nelengva prieiti prie krepšininkų, tačiau V. Ališauskas prisiminė, kad dėl trokštamo autografo jis labiausiai vargo prieš kelerius metus, kai Šiauliuose draugiškas rungtynes žaidė Lietuvos ir Australijos rinktinės.
„Tuomet su australų rinktine atvažiavo Andrew Bogutas, kuris yra vienas ir NBA žvaigždžių. Jis buvo po ilgo laiko sugrįžęs padėti savo šalies rinktinei, nes daug metų vis atsisakydavo. Tad aš, norėdamas gauti jo autografą, turėjau jį „medžioti“ apie tris dienas. Jis vaikščiodavo su asmens sargybiniu, stengdavosi į autobusą įsėsti pirmas arba būdavo užsidėjęs gobtuvą.

Bet aš jį „pagavau“ vieną rytą Šiaulių arenoje prieš pat einant į treniruotę. Jo reakcija buvo tokia įdomi, nes lapas, ant kurio buvo visų Australijos rinktinės krepšininkų pavardės, tame tarpe ir jo, dar buvo tuščias, jame dar nebuvo nė vieno parašo – jis pasirašė pirmasis.

Be to, aš turiu problemą, kad sunkiai kalbu angliškai, nes vidurinėje 11 metų mokiausi sustiprintai vokiečių kalbos. Taigi kol aš su juo susikalbėjau, priprašiau, kad pasirašytų, sulaukiau ne vieno įtaraus asmens sargybinio žvilgsnio“, – apie ilgiausiai „medžiotą“ autografą papasakojo  V. Ališauskas.

Yra likę ir tuščių vietų
Deja, ne visos V. Ališausko „medžioklės“ buvo tokios sėkmingos. Ant lapų, kur puikuojasi Lietuvos ir užsienio krepšininkų autografai, yra ir tuščių vietų.

Vieno tokio parašo muzikos mokyklos direktoriaus „nesumedžiojo“ šią vasarą, kai Kaune susitiko Lietuvos ir Ispanijos rinktinės.

„Serchijus Rodrigeso autografą ant nuotraukos turiu, bet ant atskiro lapo, kur yra visos komandos parašai, jis nepasirašė. Kaune Ispanijos rinktinė rungtynes pralaimėjo ir prie išėjimo, kai ispanai lipo į autobusą, vieni krepšininkai geranoriškai dalijo parašus, o  S. Rodrigesas pasirašė tik trims žmonėms, tarp kurių manęs nebuvo. Nors aš stovėjau prie pat autobuso, tačiau jis pro mane ėjo ir praėjo. Negana to, atsisėdo prie pat lango, aš jam rodau lapą, kur trūksta tik jo parašo, o jis tik juokiasi. Tada prašiau rinktinės vadybininko pagalbos, bet  man buvo paaiškinta, kad čia krepšininko sprendimas ir jis negali nieko įtakoti.

O dabar  S. Rodrigesas yra pasirašęs kontraktą su NBA, tai kažin ar greit gausiu iš jo parašą, nes net neaišku, kada jis grįš į Europą“, – dėl nesėkmingo bandymo gauti autografą apgailestavo V. Ališauskas.

Iš Lietuvos krepšininkų  V. Ališauskas neturi Arvydo Macijausko parašo, kuris kartu su Lietuvos rinktine laimėjo 2003 metų Europos krepšinio čempionatą.

Taip pat  V. Ališausko autografų lape nesipuikuoja Martyno Andriuškevičiaus autografas, kurį vienintelį kartą į Lietuvos rinktinę kvietė buvęs jos strategas Kęstutis Kemzūra: „Tuomet, kai vyko rinktinės sutiktuvės, manęs nebuvo Lietuvoje, o kai grįžau, Martynas išvažiavo žaisti į užsienį. Po to jis pasirašė kontraktą su Klaipėdos „Neptūnu“. Galvojau, atvažiuos „Neptūnas“ žaisti į Šiaulius ir gausiu parašą, tačiau likus savaitei iki rungtynių Šiauliuose su Martynu buvo nutrauktas kontraktas. Dabar jis žaidžia kažkur Rusijos antrojoje ar trečiojoje lygoje. Bet tikiuosi, jog gal dar gyvenime jį pavyks sutikti.“

Žinoma, V. Ališausko krepšininkų autografų kolekcijoje galima rasti ir „Šiaulių“ krepšininkų parašus.

1-osios muzikos mokyklos direktoriaus teigimu, jis „Šiaulių“ krepšinio komandos fanas yra nuo pat ekipos įkūrimo pradžios. „Per sezoną praleidžiu galbūt tik kokias  2–3 „Šiaulių“ rungtynes.

Man visada malonu palaikyti savo miesto komandą. Nors šiuo metu komandai labai sunku, bet viliuosi, kad bus geriau. Aš net Šiaulių arenoje turiu savo nuolatinę vietą, visada perku abonementą. Abonementą pirkdavau ir tada, kai šiauliečių rungtynės dar vykdavo „Tauro“ salėje. Tad dar pradėjau rinkti ir savo vietos abonementines korteles. O šiaip „Šiaulių“ komandai jaučiuosi savas, galbūt kažkas iš jų taip pat užsuks į mano parodą“, – svarstė V. Ališauskas.

2016 11 05 31

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius V. Ališauskas beveik 40 metų kolekcionuoja krepšinio atributiką.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 11 05 28

V. Ališausko autografų kolekcijoje galima rasti ir „Šiaulių“ krepšininkų parašus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų