Vaistinis valerijonas (Valerianae officinalis) yra daugiametis iki 2 metrų aukščio žolinis augalas, augantis Lietuvoje, Vidurio Europoje, Skandinavijoje, Rusijoje. Valerijonai yra vieni seniausiai gydymui vartojamų augalų - medicinoje jie varojami jau beveik 2000 metų.

Plačiausiai valerijono preparatai vartojami dėl jų raminamojo poveikio. Valerijonai mažina įtampą, tinka esant nerimui ir nemigai, padidėjus kraujospūdžiui.

Kaip vaistinė žaliava naudojami valerijono šakniastiebiai, iš kurių gaminami užpilai, tinktūros, taip pat gaminamos tabletės. 

Įspėjimai: preparatų su valerijonu nerekomenduojama vartoti susilpnėjus skydliaukės veiklai, esant žemam kraujospūdžiui, sumažėjus raumenų tonusui, sumažėjus jautrumui. Ilgai didelėmis dozėmis vartojant valerijono preparatus gali būti per daug slopinama centrinė nervų sistema, sumažėti darbingumas. Valerijono preparatus atsargiai turėtų vartoti automobilį vairuojantys žmonės, taip pat žmonės dirbantys įtempto dėmesio reikalaujantį darbą.

Pakrikus nervams, kamuojant slogučiui, depresijai galima vartoti tokio žolelių mišinio:

2 šaukšteliai smulkintų valerijono šaknų bei šakniastiebių (surinktų rugsėjo mėnesį) užpilami 1 stikline karšto vandens, 15 minučių pavirinama, perkošiama.

Vartojama po 1 šaukštą 3 kartus per dieną, prieš valgį.

2 šaukšteliai smulkintos žaliavos užpilami 1 stikline vėsaus vandens, uždengiama, 8 valandas palaukiama ir perkošiama. Vartojama po 1 šaukštą 3-4 kartus per dieną arba po 1/4 stiklinės prieš naktį.

Ilgiau kaip 2-3 savaites be paliovos vartojant valerijono antpilą ar nuovirą, gali padažnėti širdies plakimas ir skaudėti galvą. Taigi negalima ilgai ir daug vartoti, nes slopina virškinimo organų veiklą, sukelia galvos skausmą, pykinimą, dirglią būseną, sutrikdo širdies veiklą.

Parengė Liudvikas RULINSKAS