facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Istorijos posūkiai nenuspėjami. Štai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru atidavė savo favoritui Platonui Zubovui, tačiau kartu ir vardiniu įsaku Šiaulių miestą „išėmė“ iš Šiaulių ekonomijos žemių ir suteikė jam apskrities miesto teises. Vadinasi, miestui suteikė tam tikrą savarankiškumą, nors be abejo, didžiausias vietos žemvaldys P. Zubovas ir turėjo didžiausią galią.

Tačiau ir vėl savotiškas istorijos paradoksas – per XIX amžių rusų grafai Zubovai iš atėjūnų, svetimų tapo tikrais Lietuvos, Šiaulių patriotais – pasak Rimanto Miknio, „vienu svarbesnių aneksuotos valstybės visuomenės, ūkinio ir kultūrinio tautinio gyvenimo modernėjimo inspiratorių ir organizatorių“.

Apie tai ir kalbamės su muziejininke, archeologe dr. Birute Kazimiera Salatkiene.

– Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje imperatorė Jekaterina II senatoriui Aleksandrui Zubovui ir 4 jo sūnums suteikė grafų titulus. Vienas iš Aleksandro sūnų – Platonas – buvo imperatorės favoritas, generolas, aktyviai prisidėjęs prie Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, T. Kosciuškos sukilimo malšinimo. Jam atsidėkodama Jekaterina II 1793 m. ir padovanojo Šiaulių ekonomiją, Plungės, Kretingos, Joniškio miestus ir dvarus. Platonas Zubovas tapo pirmuoju šios giminės atstovu Lietuvoje.

Šis asmuo buvo ir yra vertinamas ne tik kaip imperatorės favoritas, bet pirmiausia kaip įtakingas, įžvalgus politikas. Įtakingas buvo ne tik jis, bet ir visi Zubovai. Kiekvienas iš brolių turėjo po savo valstybinį postą, tarnavo ir kariškiais, ir administratoriais.

Tačiau kunigaikščio titulu galėjo pasigirti tik P. Zubovas. O dėl to, kad šį titulą gavo tapęs Jekaterinos II favoritu, nė kiek nereikėtų gėdytis. Užtenka tik pažvelgti į jo portretą ir tampa aišku, kad imperatorė turėjo skonį, nes jis buvo neeilinis gražuolis. Ne gana to – pasižymėjo aukštu intelektu ir kitais gabumais.

Neabejojama, kad jo talentai pasitarnavo ir valdant Šiaulių ekonomijos teritorijas.

– Vis dėlto legendos byloja, kad jis pats niekada čia, Šiauliuose, net nebuvo apsilankęs.
– Negaliu tiksliai to nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau, kad jis Šiaulių ekonomijoje negyveno yra faktas. Jis turėjo ir daugiau žemių ir dvarų kitose vietose, todėl nėra didelė tikimybė, kad būtų čia užtrukęs ilgesnį laiką.

– Kalbama esą P. Zubovas mirė neturėdamas tiesioginių palikuonių.
– Šis teiginys iš tiesų tėra legenda. Iš tiesų Platonas turėjo vieną teisėtą dukrą, kurios susilaukė su teisėta žmona. Tačiau jų mergytė, sulaukusi dvejų metų mirė ir taip nepaveldėjo nei turtų, nei kunigaikščio titulo.

Taip pat žinoma, kad jis turėjo neoficialią žmoną Sofiją, su kuria susilaukė keturių nesantuokinių vaikų. Jie nebuvo vadinami Zubovais, bet Platonovais. Nors kunigaikštis jiems nesuteikė savo pavardės, vaikai buvo materialai viskuo aprūpinti.

Peripetijos, kodėl jis nevedė savo keturių motinos, bet vedė Teklę, su kuria susilaukė tik dukters Aleksandros ir giminė nusilpo, neaiškios.

Žinoma tik tai, kad P. Zubovas tiek teisėtais, tiek neteisėtais vaikais rūpinosi tinkamai.

– Tad Šiaulių ekonomiją paveldėjo jo broliai.
– Nemenkos reikšmės Šiaulių ekonomijai turėjo ne tik P. Zubovo atlikti darbai, bet ir jo brolių priimti sprendimai. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejuje sukauptų fondų žinoma, kad po P. Zubovo mirties (1822 m.) valdas paveldėjo jo brolis Dmitrijus. Jis iš Vokietijos atvežė veislinių galvijų, pasamdė veterinarą.

Ypač daug naujovių įvedė Dmitrijaus sūnus Nikolajus (1801–1871), kuris rūpestingai prižiūrėjo paveldėtus turtus, 1826 m. į Ginkūnus perkėlė Šiaulių ekonomijos centrą, Šiauliuose pastatė rūmus. Vesdamas italų ir prancūzų kilmės grafaitę Aleksandrą Raimond de Mormoron, jis pirmas „atskiedė“ rusišką Zubovų giminės kraują.

Giminę Šiauliuose ir Ginkūnuose pratęsė Nikolajaus ir Aleksandros vyresnysis sūnus Nikolajus Zubovas (1832–1898). Jis dar kartą „atskiedė“ rusišką kilmę 1854 m. vesdamas senos totorių Olsufjevų giminės atžalą – grafaitę Aleksandrą (1840–1913).

Tai buvo pirmoji Zubovų šeima susirūpinusi vietinių gyventojų kultūra, užtarusi caro valdžios persekiotus asmenis. Vyras Nikolajus rūpinosi ūkiu, pastatė alaus bravorą („Gubernijos“ pirmtaką), didelį garinį malūną, prie Aleksandrijos plytinės įsteigė koklių fabriką.

– O kuo Zubovams buvo patrauklūs būtent Šiauliai?
– Galbūt Zubovams Šiauliai labiausiai buvo patrauklūs dėl labai geros žemės. Visas patrauklumas ir yra tai, kad Šiaulių kraštas yra nuo seno žinomas dėl savo gerų žemių ir nusistovėjusios palivarkinės sistemos. Ūkininkavimas tuose karališkuosiuose dvaruose, palyginti su privačiais kai kurių nuskurdusių dvarininkų dvarais reiškė gana daug.
Kodėl būtent Šiauliai, o ne kita teritorija atiteko Zubovams iš istorijos nėra žinoma. Vis dėlto galima manyti, kad Zubovams Šiauliai labiausiai buvo patrauklūs dėl ekonominių aspektų.

Kadangi į Rygą ir Liepojos uostus dar nuo XVI a. egzistavo prekybiniai keliai, kuriais dvarininkai, ėmę kirsti mišką ir jį pardavinėti anglams, vežė medieną, paskui ir grūdus, ir linus, ir visa kita. Šiauliuose buvo labai daug užvažiuojamų kiemų, nes čia buvo administracijos centras. Čia buvo suvežamos duoklės, prievolės ir visa kita, o dalis produkcijos išparduodama eksportui. Ta ekonomine prasme Šiauliai turėjo pasirodyti kaip patogus centras.

Vargu ar šią naudą Zubovai įvertino iš karto. Gali būti, kad tai vėliau tapo svarbu tiems Zubovų kartos atstovams, kurie nusimanė apie agronomijos, zootechnikos ir kitokius mokslus. Galbūt tos žinios ir faktas, kad Šiauliai stovi ant prekybinio trakto vidurio, tapo paskata pradėti rimtą ūkininkavimą, o ne pramogauti ir dvarininkauti.

Taigi Zubovai pasižymėjo kaip verslūs Vakarų tipo žmonės, kurie protines, finansines galias geba realizuoti.

Kitaip tariant, verslumo genas nebuvo svetimas visai giminei ir jie ne tik svetimame krašte nepražuvo, bet ir nuveikė daug reikšmingų dalykų.

– Vadinasi, didžiausi krašto žemvaldžiai Zubovai darė didelę įtaką miestui?
– Tai nereiškia, kad dėl valdomų teritorijų Zubovams nekildavo įtemptų santykių su miesto administracija. Įtemptus santykius išraiškingiausiai apibūdina Šiaulių miesto rotušės 1856 m. sausio 28 d. posėdžio protokolas. Jis liudija apie tebereiškiamas nuo 1830 m. miesto pretenzijas Šiaulių ekonomijos tuometiniams valdytojams Zubovams dėl nuo 1830 m. užgrobtų žemių bei reikalaujama atlyginti nuostolius, kuriuos miestas patyrė, XVIII a. pabaigoje P. V. Zubovui privatiems asmenims pardavus 70 medinių ir mūrinių namų.

Pastarieji pagal 1795 m. spalio 26 d. inventorių priklausė miestui. Ieškinyje P. V. Zubovo įpėdiniams miestas reikalavo 350 000 rublių kompensacijos bei Jekaterinos II 1795 m. spalio 10 d. įsakymo vykdymo, pagal kurį turėjo atitekti ir užgrobtieji Lukšės, Noreikiškių, Purvės kaimai.

1872 m. miesto plane, miesto ir Zubovų teritorijos jau atribotos ir galima neabejoti, jog „kovos“ etapas tarp šių dviejų subjektų buvo užbaigtas.

Pagal šį planą, koreguotą 1876 ir 1912 m. į miesto teritoriją buvo patekusi ir Zubovų viensėdija (Didžvaris), apėmusi aštuonias dešimtines žemės. Nuo tada pastebėtas aktyvus Zubovų veikimas miesto reikalų naudai.

Kitaip tariant, Zubovai su Šiaulių miesto administracija, miesto valdyba pykosi pusę šimtmečio ir jų nei ūkiniai, nei politiniai interesai nesutapo. Viskas pasikeitė tik po XIX a. vidurio, kai buvo kitaip pertvarkytas miesto dūmos (tuometinės tarybos) narių rinkimas.

Po reformos jie, kaip žemvaldžiai, turėdami ekonominę galią galėjo turėti ir politinės galios. Todėl patys nuėjo į dūmą-tarybą ir joje reiškėsi visą antrą XIX a. pusę iki Pirmojo pasaulinio karo.

Po Pirmojo pasaulinio karo atkurtos Lietuvos laikais jų įtaka buvo maža, jie į miesto reikalus nesikišo. Tačiau iki tol, akivaizdu, kad daug nuveikė dėl miesto gerovės.

Ką jau bekalbėti apie „Guberniją“, didelę pramonės įmonę, davusią nemenką pelną ir sutraukusią didelį skaičių darbininkų. Reikėjo ten visokių inžinerinių tinklų ir elektros, ir visokių kitokių dalykų. Zubovai, manau, buvo vieni iš iniciatorių ir geležinkelio šakos tiesimo pro Šiaulius. Netikiu, kad prie to jie nebūtų pridėję savo rankos.

Nikolajus Zubovas paskyrė sklypą Šiaulių mergaičių gimnazijai, organizavo jos statybą. Jis Šiaulių ekonomijos archyvą padovanojo Šiaulių visuomeninei bibliotekai, atidavė jai savo rūmų antrąjį aukštą. Šiauliečiams leido naudotis asmenine biblioteka. Žmonos grafaitės Aleksandros Olsufjevos garbei Lepšių dvaras pavadintas Aleksandrija.

Zubovai turėjo didelę įtaką miesto tapsmui moderniu industriniu centru. Turbūt ir pinigais nemažai prisidėjo. Tie pinigai galėjo nukeliauti kitur, bet nukeliavo gatvių grindimui, elektros stočiai ir t. t. Tuomet prasidėjo judėjimas – vadinamasis sniego gniūžtės efektas, kai visi pasidaro gudrūs. Kadangi Zubovai savo dvaruose pradėjo ūkininkauti ir pramonės įmones steigti netgi anksčiau, negu tapo Šiaulių miesto dūmos nariais, tai reikia manyti, kad jie čia nešė vakarietiškas idėjas, kurias ir galėjo realizuoti, nes buvo stambiausi vietos žemvaldžiais.

(Bus tęsinys)

Dmitrijus Zubovas (1764–1836) – grafas, Rusijos imperijos kariuomenės generolas majoras.
Nikolajus Zubovas (1801–1871) – grafas, Rusijos tikrasis valstybės patarėjas, imperatorius rūmų kamerheris, hofmeisteris, Preobraženskio pulko leibgvardijos poručikas.
Aleksandras Zubovas (1829–1831) – grafas.
Nikolajus Zubovas (1832–1898) – grafas, Kauno apskrities bajorų vadovas.
Dmitrijus Zubovas (1872–?) – grafas.
Nikolajus Zubovas (1897–1917) – grafas.
Vladimiras Zubovas (1862–1933) – grafas, dvarininkas ir revoliucionierius, ūkininkas, agronomas, lietuviškos spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.
Vladimiras Zubovas (1887–1959) – grafas, agronomas, visuomenės veikėjas.
Vladimiras Zubovas (1909–2007) – grafas, architektas, architektūros istorikas.
Konstantinas Zubovas (1940–1971) – architektas, alpinistas, alpinizmo instruktorius.
Rokas Zubovas (g. 1966 m.) – pianistas.
Vytautas Zubovas (g. 1948 m.) – architektas.
Kastytis Zubovas (g. 1987 m.) – astrofizikas, mokslų daktaras.

2016 11 25 35

Aleksandra Zubova.
B. K. Salatkienės paskaitos skaidrės.

Į viršų