facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulietis kraštotyrininkas, muziejininkas, mokytojas, Mikelio prizo laureatas Vytautas Mažeika kraštotyra pradėjo domėtis dar vaikystėje, nes jau nuo mažų dienų jam atrodė, kad pažinti savo kraštą yra labai įdomu. Pasak V. Mažeikos, kraštotyrininku gali būti kiekvienas, jei tik myli savo kraštą ar domisi savo šeimos istorija. Ilgus metus mokytojaudamas V. Mažeika rinko medžiagą ne tik apie Šiaulių miestą. Dabar laisvalaikiu pildo savo šeimos istorijų knygas, nes, anot V. Mažeikos, daugelis žmonių neatsimena savo senelių, todėl būtina viską aprašyti, kad anūkai ir proanūkiai turėtų galimybę artimiau susipažinti su savo šaknimis.

Kilo iš siuvėjų šeimos
Abu V. Mažeikos tėvai buvo siuvėjai ir Šiauliuose turėjo savo siuvyklą. 1934 metų rudenį mūsų šeima persikėlė į Užvėkio kaimą, į Kuršėnų valsčių. „Mano vaikystė ir pralėkė tame kaime. 1940 metais aš pradėjau lankyti Smilgių pradinę mokyklą ir ją baigiau 1944 metų pavasarį. Praėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, 1945 metais buvau leidžiamas mokytis į Kuršėnų gimnaziją. Po ketverių metų 1948 metų gegužės 22 dieną tiesiog iš egzamino enkavedistų buvau išvestas ir nugabentas su seserimi Janina į Pavenčių geležinkelio stotį, iš kur buvo tremiami žmonės į Sibirą. Į stotį buvome atvežti kiek anksčiau nei mūsų tėvai. Tą kartą mums pasisekė, nes sulaukėme pagalbos. Geradarių Michalinos Jokūbauskaitės ir Albinos Kulnytės padedami ir globojami pabėgome ir likome Lietuvoje. Tačiau mano tėvai su jauniausia sesute buvo ištremti į Sibirą, kur praleido dešimt metų.

Likus be tėvų mane globojo krikštamotės Stasės ir Antano Gasiūnų šeima, kuri tuo metu gyveno Kurtuvėnuose. Gasiūnai suteikė ne tik materialinį išlaikymą, bet ir leido mokytis Kelmės vidurinėje mokykloje. Jaučiausi tikru jų sūnumi. 1952 metais baigiau Kelmės suaugusių vidurinę mokyklą“, – pasakoja V. Mažeika.

Visą gyvenimą lydėjo darbas mokykloje
„Iš karto po mokslų baigimo pradėjau dirbti Šilo Pavėžupio septynmetėje mokykloje mokytoju. Kiti mokytojai jau turėjo darbo patirties ir savo dėstomus dalykus, tai man, jaunam mokytojui pasakė, jog aš mokiniams dėstysiu rusų kalbą. 1953 metais persikėliau į Vaiguvos septynmetę, tačiau tais pačiais metais buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę.

Mano mokytojavimo pradžioje dar niekas apie kraštotyrą nekalbėjo. Gal apie 1957–1958 metus pradėjo veikti kraštotyros būreliai. Aš pats kaip kraštotyrininkas į šią veiklą įsitraukiau 1960 metais, kai jau dirbau Šaukėnų vidurinėje mokykloje.

Nuo pat vaikystės labai domėjausi savo gimtojo krašto istorija. Turėjau mokytoją, į kurį visada norėjau lygiuotis. Man pradinių klasių mokytojas nepaprastai gražiai ir įdomiai pasakodavo apie Lietuvos istoriją, apie gražiuosius Lietuvos kraštus ir kiekvienais metais su juo po kelis kartus keliaudavome: važiavome kartu su klase prie Ventos, prie Liekės, buvusio Smilgių dvaro griuvėsių, sentikių kapinių, lankėme kitus žinomus ar nežinomus objektus. Kiek pamenu, su tuo mokytoju man net smagu būdavo keliauti į mišką. Tai pradinių klasių vaiko įspūdžiai, kada pirmą kartą susidūriau su kraštotyra.

Kai pats tapau mokytoju, aš savo mokinius kviesdavau keliauti. Matyt, užsikrėčiau kraštotyra nuo mažumės. Labai daug lankytinų vietų mes apvažinėjome su mokiniais dviračiais. Rinkdavome įvairiausius pasakojimus, atsiminimus.

Vykdavome į kitus miestus. Kalbindami žmones rinkdavome net ir senus daiktus. Atsimenu, kai mes nuvažiavome į Papilę, tai iš ten labai daug parvežėme geologinių radinių.

Į Šiaulius gyventi atsikėliau 1975 metais. Prieš tai  mokytoju dirbau beveik 12 metų Telšiuose, buvusiame Užvenčio Kelmės rajono mokykloje. Turėjau pusę darbo stažo, kai atsikėliau gyventi ir dirbti į Šiaulius. Nebuvau visiškai nepažįstamas Šiauliuose, nes palaikiau ryšį su Šiaulių miesto kraštotyrininkais, turistais orientacininkais. Iki tol dažnai dalyvaudavau įvairiose varžybose, teisėjaudavau orientacininkų sportui. Bendradarbiavome su Jadvyga Urboniene ir Jonu Krivicku, kuris man buvo ir mokytojas. Visko jo buvo galima pasiklausti, nes jis viską žinojo, nors tik keleriais metais už mane vyresnis buvo.

Atvykęs į Šiaulius iš karto įsitraukiau į kraštotyrinę veiklą. Visą laiką dirbau mokytoju: Šiaulių devintojoje vidurinėje mokykloje – metus, paskui perėjau į „Rasos“ progimnaziją, kur mokytoju dirbau dar 17 metų. Dirbdamas mokytoju  vadovavau kraštotyros būreliui. Su vaikais kraštotyrinę veiklą vykdėme taip, kaip mes patys išmanėme. Organizavome pažintines keliones aplink Šiaulių miestą. Su vaikais rinkome medžiagą ir apie Taškentu vadintą gyvenamąjį rajoną, esantį pietinėje Aukštabalio gatvės pusėje Statybininkų gatvės link.

Tais metais kraštotyros darbams reikėjo ir politinės priedangos, nes ne viskuo galėjome domėtis, ne apie viską ir medžiagą buvo galima rinkti bei viešai demonstruoti, tuo labiau kad ir aš pats buvau tremtinių vaikas.

Kartu su savo mokiniais buvome surinkę didžiulę medžiagą apie keturioliktąją prieštankinę diviziją, kurios nariai dalyvavo mūšiuose vaduojant Šiaulius Lieporių žemėje. Tie mūšiai nuvilnijo iki Kelmės apylinkių, Noreikių kaimo, kur toliau vyko mūšiai. Mes suradome tuos žmones ir palaikėme ryšius, kaupėme medžiagą. Dabar  mūsų kraštotyros darbai ir visa medžiaga turėtų būti saugoma Šiaulių „Rasos“ progimnazijoje, kur 1984 metais buvome įsteigę kraštotyrinių darbų muziejų.

Be to, kasmet rašydavome ir mokyklos metraštį. Kiek atsimenu 1986–1987 metais buvo labai daug gabių mokykloje vaikų, kurie viskuo domėjosi, labai norėjo dirbti, mokytis, keliauti. Mes su tais jaunaisiais aktyvistais ir į vasaros stovyklas vykdavome. Esame buvę ir Tytuvėnų stovykloje prie Giliaus ežero, kita stovykla buvo prie Juodlės ežero, prie Pašvinės ežero, prie Merkinės, Varniuose prie Lukšto ežero. Daug kelionių ir dar daugiau įspūdžių iš jų.

Paklausite, ką mes tose stovyklose darydavome? Ogi stengdavomės pažinti tą kraštą ir apžiūrėti visas to krašto įdomybes, jas aprašyti. Visus žinomus objektus apeidavome pėsčiomis. Daug keliaudavome kartu ir su kraštotyrininku J. Krivicku, tačiau labai daug ekskursijų, stovyklų su vaikais organizavau vienas pats.

Esu dalyvavęs ir kitose ekspedicijose. Viena įsimintinesnių – ekspedicija Kužių seniūnijoje, kur labai daug medžiagos surinkau apie sentikius. Ten buvo daug gyvų sentikių, kurie XIX amžiaus pradžioje buvo atkeldinti gyventi.

Tai puikūs metai, kai buvo daug veiklos ir darbo.“

Gyvenimo didžiausi pomėgiai
„Mano gyvenimo didžiausi pomėgiai – orientavimosi sportas, turizmas ir kraštotyra. Šie visi pomėgiai  buvo lygiagrečiai vertinami ir visur stengiausi aktyviai dalyvauti. Vykdavo kraštotyrinės parodos, kurių niekada nepraleisdavau. Kasmet organizuodavome turizmo ir orientavimosi sporto šventes. Mėgau su vaikais aktyviai dalyvauti renginiuose. Iš visų konkursų, vykusių Šiaulių mieste ir respublikinių varžybų parsiveždavome apdovanojimų – atminimo ženklų, kurie dabar kabo mano namuose ir puošia mano namų sieną.

Nuo 1965 metų aš varžybose dalyvaudavau kartu su žmona, kuri buvo biologijos mokytoja. Ji mane net ir varžybose palaikydavo. Kartu dažnai dalyvaudavome ir kaip orientacinio sporto teisėjai. Kaip juokiamės su žmona, nepajutome, kaip mūsų vaikai užaugo palapinėse, nes ir jie kartu su mumis visur vykdavo.“

Kraštotyros neapleidžia ir šiandien
„Mikelio prizas man buvo įteiktas po 48-erių mokytojo darbo metų. Kai išėjau į pensiją, ėmiausi Lieporių rajono medžiagos rinkimo. Pasitelkiau į kraštotyrinę veiklą ir mokyklas Lieporių rajone. Padėjo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Taip bendru darbu pasisekė surinkti didžiulę medžiagą apie Lieporius.

Paskui medžiaga įgavo pavidalą – išleidome knygą „Lieporių praeitis ir dabartis“. Visa surinkta medžiaga yra saugoma miesto viešosios bibliotekos Lieporių filiale, nes namuose nėra sąlygų ją laikyti. Tuo labiau kad bibliotekoje vis atsiranda šia medžiaga besidominčių žmonių.

Nors, tiesą pasakius, apie Lieporius medžiagą pradėjau rinkti jau nuo 1977 metų, kai aprašiau Taškento rajoną. Tos medžiagos surinktu pagrindu ir rėmėmės tyrinėdami Lieporius. Taip sutapo, kad buvo labai graži proga, kai minėjome Lieporių vardo 410 minėjimo metines. 1596 metais pirmą kartą paminėti Lieporiai. Manau, kad man Mikelio prizas buvo skirtas būtent už šį didžiausią darbą, nors buvo ir kitų.“

Gyvenimo vingis nusuko į Šeduvą
„Gyvenimas taip sudėliojo, kad prieš išeidamas į pensiją, aš turėjau persikelti gyventi į uošvės sodybą Šeduvoje. Ten septynis metus gyvenome. Neapleidau ir mokytojo darbo. Visus tuos metus dirbau Šeduvos vidurinėje mokykloje, kur taip pat veikė kraštotyros būrelis ir aš buvau to būrelio vadovas. Šeduvoje Antano Bukausko pastangomis įkurtas istorijos muziejus. Jame dirbau iki tol, kol dėl sveikatos problemų savo noru išėjau į pensiją.

Šeduvoje sukaupiau daug medžiagos apie Šeduvos mokyklos istoriją. Buvo surinkta daug įdomios medžiagos. Viena iš tokių buvo surinkti duomenys apie partizaną, kuris Šeduvoje slėpėsi pasivadinęs kito žmogaus vardu ir pavarde, be to, jis dar ir mokytojavo. Tačiau buvo laikas, kai tą partizaną kažkas įskundė, tai jis pabėgo su šeima į Uteną. Galiausiai jį surado ir iš ten išvežė ir sušaudė. Tai aš apie šį žmogų rinkau medžiagą.

Taip pat man teko aprašyti apie garsią mokytoją Reginą Butkienę, kuri nuo 1925 metų iki 1946 metų direktoriavo Šeduvos mokykloje.

Šeduvoje su vaikais rinkome ir prisiminimus apie mokyklą. Sulaukėme tada labai įdomių ir gražių pasakojimų. Viskas dabar yra saugoma Šeduvos mokyklos muziejuje.

Šiuo metu savo tyrinėjimus paskyriau giminės istorijos rinkimui. Labai daug informacijos esu surinkęs apie savo uošvio ir uošvės giminę. Savo šeimos medžiagą taip pat esu surinkęs ir išleidęs. Pastebiu, jog kiekviena karta vis mažiau žino apie savo senelius. Aš pats pastebiu, kad apie savo tėvelius galiu daugiau papasakoti nei apie savo senelius. Todėl manau, jog tokia sukaupta medžiaga bus labai svarbi mūsų ateinančioms kartoms.

Aš ilgai rinkau medžiagą apie savo šeimą. Važinėjau po Gruzdžių, Šiaulių rajono Kuršėnų apylinkes ieškodamas informacijos. Nors mano tiksli gimtinė yra Šiaulių miestas, manot tėvas yra gruzdietis, o mama kilusi iš Kurtuvėnų krašto.

Šiauliuose mano šeima gyveno garsiajame Lileikaičių name, Vilniaus gatvėje 229.“

2016 11 30 15

Kraštotyrinėse ekspedicijose V. Mažeika dalyvaudavo su savo mokiniais. Daugiausia surinkta medžiagos apie Šiaulių miesto Lieporių rajoną.
Jadvygos URBONIENĖS archyvo nuotr.

2016 11 30 12

2016 11 30 14

Kartu su kitais Šiaulių miesto kraštotyrininkais V. Mažeika dalyvaudavo ir jaunųjų mikeliukų darbų vertinimo bei diplomų teikimo šventėse.
Jadvygos URBONIENĖS archyvo nuotr.

2016 11 30 02

V. Mažeikos gyvenimo didžiausi pomėgiai – orientavimosi sportas, turizmas ir kraštotyra. Visų konkursų, vykusių Šiaulių mieste, atminimo ženklai dabar puošia kraštotyrininko namų sienas.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Į viršų