Pasak kraštotyrininko, kultūros istoriko, dizainerio Viliaus Purono, per 780 metų laikotarpį Šiauliuose visais laikais atsirasdavo moterų, kurios vienaip ar kitaip sublizgėjo mūsų mieste.

V. Puronas mums pateikė konkrečių ir mistinių dailiosios lyties atstovių sąrašą, kuris kada nors būtinai mokslininkų galutinai bus aprobuotas, supakuotas ir sudėliotas į lentynas.

Legendinė Salduvė
Kalbėti apie pirmąsias į Šiaulių istoriją įsirašiusias moteris V. Puronas pradėjo nuo legendos apie Salduvę. Kraštotyrininkas pasakojo, jog senovinėse legendose gyveno tokia mergelė, Žuvininkų kunigaikščio Rymanto duktė, kuri anais sunkiais laikais žuvo kryžiuočių nužudyta. Ant šios mergelės kapo buvo supiltas milžiniškas pilkapis, kuris vėliau Salduve buvo pavadintas. Tai, anot V. Purono, pats seniausias, iš senovės miglų atlėkęs mistinis įvykis su konkrečiu moterišku vardu.

Karalienė Morta
Kita Šiauliams itin svarbi moteris buvo karalienė Morta. Viena iš Šiaulių legendų pasakoja, kad anais 1236 metais būsimas karalius Mindaugas susipažino su būsima karaliene Morta Salduvės pilyje puotaujant, Saulės mūšio pergalę aplaistant. Kraštotyrininkas džiaugėsi, kad daugumos mokslininkų darbai ir hipotezės sutapo – jie karalienę Mortą kildina iš mūsų krašto. Todėl galime didžiuotis, jog pirmoji Lietuvos karalienė kilo iš Šiaulių. Juk kitas karaliai atsiveždavo iš kitų kraštų.

Aleksandro žmona Elena
Anot V. Purono, apžiūrėjęs visus Šiaulių karališkosios ekonomijos valdytojų vardus, iš nuostabos jis net susičiaupė. Pirmoji asmenybė, kuriai teko garbė pradėti didikų, kuriems priklausė Šiaulių karališkoji ekonomija, sąrašą buvo Elena, karaliaus Aleksandro pati, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III duktė, iš valdovo gavusi dovanų – kelis dvarus, tame tarpe ir Šiaulių dvarą.

Tad V. Purono žiniomis, pirmoji Šiaulių ekonomijos galva buvo moteriška, o visos kitos – vyriškos. Tokiu būdu būsime teisėta Elenos nuosavybe 1495–1513 metais, kol istorikai tą faktą patvirtins arba paneigs.

Andriaus ir Luko Valavičienė
Tęsdamas pasakojamą apie Šiaulių istorijoje švystelėjusias moteris, dizaineris pažymėjo, jog moterims nebūnant valdžioje, joms dažnai tenka būti tais kaklais, kurie sukioja galvas. Ta tema kraštotyrininkas prisiminė vieną iš gražiausių, bet slapčiausių legendų apie Šiaulių seniūną, Žemaitijos tėvūną Luką Valavičių, kuris, pamilęs savo brolio Andriaus žmoną (žmonos vardas neišliko), brolį nužudė, o brolienę vedė. Vėliau, kai jam atsivėrė akys (pusmetį pagyvenus kartu), didžiai susikrimtęs ir apgailestaudamas dėl savo kvailumo, norėdamas nuodėmę išpirkti, per
1617–1634  metus statė ir pastatė gražiąją Šiaulių katedrą.

Karalienė Bona
Pasak V. Purono, jokiu būdu negalima pamiršti karalienės Bonos, kurios valdymo laikais įvyko daug gerų pokyčių ūkiniame visos Lietuvos gyvenime, tame tarpe ir mūsų Šiauliuose. Pirma, anais laikais mūsų valstybėje jos iniciatyva vyko Valakų reforma. Karalienės įsaku, apie 1557 metus čia dirbo karališkasis matininkas Mikalojus Maškovskis, kurio dėka Šiauliai tapo gyvenviete su stačiakampiu gatvių tinklu. Spėjama, kad šis eksperimentas pirmiausia buvo padarytas su trimis Lietuvos miestais – Šiauliais, Kaunu ir Jurbarku. Vėliau stačiakampiai gatvių tinklai buvo planingai diegiami visoje mūsų šalyje.

V. Purono teigimu, karalienė Bona padarė ir daugiau gerų dalykų. Vienas iš jų – kulinarinis. Valgydami antrąjį patiekalą, net nežinome, kad į tą pačią lėkštę dėti mėsą ir daržoves įsakė būtent karalienė Bona. Taigi, kasdien per pietus karalienės kulinarinį paminklą suvalgome.

Našlė Marysenka
Jono III Sobieskio našlė gražuolė Marysenka, kraštotyrininko teigimu, apie 1702–1708 metus išgarsėjo pradėjusi teistis su sūnumi Jokūbu dėl Šiaulių ekonomijos. Nors kovą moteris pralaimėjo, tačiau tas bylinėjimasis paliko pėdsaką vienoje Kryžių kalno legendoje. Seni Domantų kaimo žmonės bene šimtą metų vienas kitam kažkodėl šnibždėjo, jog Marysenka, važiavusi bylinėtis į Rygą, buvo davusi įžadą, kad kalne pastatys kryžių. Ar kryžius buvo pastatytas ar ne, Vilius nežino, bet jis yra tikras, kad toji legenda nebuvo laužta iš piršto.

Slodkutė-Talataitė
Kraštotyrininkas pasakojo, jog vienoje legendoje tokio Šiaulių burmistro Saldaus dukra labai karštai mylėjo vieną vaikiną, o vaikinas – ją. Anuomet buvo labai padorūs papročiai, todėl juos nutrenkė Perkūnas, kai ant to kalno įsimylėjėliai „pirma laiko pradėjo gyventi moterystės gyvenimą“. Žmonės gi ar dėl jaunuolių saldžios meilės, ar dėl saldžios burmistro pavardės kalną pavadino Salduvės vardu.

Pasak kraštotyrininko, senosiose Šiaulių kapinėse yra palaidota Angelė-Regina Talataitė, mirusi 1801 metais. Pasirodo, jos motina Talatienė buvo iš Slodkų giminės. Lingvistiniu požiūriu polonizmas „slodki“ lietuviškai verčiamas kaip „saldus“. Be to, Šiaulių istorija mini Talatį, XVIII pabaigos miesto burmistrą. Tie sutapimai nejučiomis leidžia pamatyti dar vieną sąšauką Salduvės kalno pavadinimo atsiradime, atsispindėjusį miesto folklore.

Jekaterina Pirmoji
Pasak V. Purono, abi Rusijos imperatorės Jekaterinos yra tiesiogiai susijusios su Šiauliais, nors čia tarsi negyveno. Senovinėje spaudoje jam teko skaityti straipsnių, kad Jekaterina I (1684–1727 m.), savo kilme buvo Sofija Svirplytė nuo Biržų ir kurį laiką dirbo tarnaite Ginkūnų dvare. Vėliau ji buvo gurguolininkė, dar vėliau – kelių didikų favorite tol, kol tapo Petro I žmona, cariene.

Jekaterina Antroji
Anot V. Purono, kita imperatorė Jekaterina II, atsilygindama Platonui Zubovui už platonišką meilę, 1795 metais jam padovanojo Šiaulius. Kraštotyrininko teigimu, Zubovai – tai vienintelis Jekaterinos II geras darbas Lietuvai. Ši grafų šeima ir Šiauliams, ir lietuvybei davė labai daug. Žinoma, ir kelias kilnias moteris.

Dvi Aleksandros. V. Puronas priminė, kad pirmosios Zubovienės Aleksandros vardu apie 1849 metus buvo pavadinta Aleksandrija, o antrosios Aleksandros rūpesčiu Šiauliuose apie 1898 metus buvo atidaryta Mergaičių gimnazija (dabar Didždvario gimnazija). Istorikai apie jas papasakos daugiau ir konkrečiau, bet dailininkui mistika ir šnibždesiai svarbiau. Jie tikina, kad tame pastate ji paliko gyvą savo širdį. V. Puronui kelios moksleivės ir viena mokytoja pasakojo, jog Aleksandra siluetu kai kada šmėsteli šios mokyklos rūsyje.

Zubovienė Sofija. Kraštotyrininko teigimu, Sofija Bilevičiūtė (1860–1932 m.) buvo jo kariuomenės draugo promočiutė. Ji – pirmoji Šiaulių rašytoja moteris, parašiusi knygą „Sczęscie“ („Laimė“). Knygoje moteris išdėstė savo filosofiją. Tačiau, pasak V. Purono, jos vyras Nikalojus Zubovas, pamatęs šią knygą, išsigando ir išpirko visą tiražą, kurį vėliau sudegino. Vis dėlto Lenkijoje išliko pora šio leidinio egzempliorių, saugomų provincijos bibliotekėlėse.

Zubovaitė Alina – tai realus „Grafaitės svetainės“ Ginkūnuose prototipas. Ištekėjusi už Fledžinsko ji išugdė gana skaitlingą muzikų kartą, su kai kuriais V. Puronui teko mokytis, bendrauti, o su jos anūku Putinu – netgi kariuomenėje tarnauti.

Emilija Pliaterytė
Emilijos Pliaterytės skaitytojams pristatinėti daug nereikia. Visi žino, jog ji – lietuviškoji Žana d'Ark, Lenkijos nacionalinė didvyrė. Tačiau V. Puronas atskleidė keletą įdomių faktų apie šią žymią moterį. Anot jo, E. Pliaterytės stovykla 1831 metais buvo Rėkyvoje. Apie tai išliko rašytinių atsiminimų ir pasakojimas, kaip vienas belaisvis rusų kariškis ją įsimylėjo. Iš tos meilės E. Pliaterytei atnešė puode išvirtą gaidį. Be to, paskutinis  E. Pliaterytės mūšis buvo šalia Kuršėnų.

Legendos apie mistines moteris
„Mergytė pasveiko“. V. Puronas vieną mūsų garsiojo Kryžių kalno atsiradimo legendą jau pasakojo. Bet, anot kraštotyrininko, tikroji Kryžių kalno atsiradimo priežastis yra užfiksuota Mauricijaus Griškevičiaus 1855 metų „Šiaulių ekonomijos aprašyme“. Šiame dokumente aiškiai parašyta, kad 1847 metais tėvas tam, kad pasveiktų jo dukrytė, kalne pastatė kryžių. Grįžęs namo pamatė mergytę sveiką. Nuo tada žymima oficiali Kryžių kalno pradžia.

„Girtuoklio žmona“. Kraštotyrininkas pasidalijo dar viena legenda apie moterį 1912-aisiais išgarsinusią Jeronimą Štachą. Toji moteris turėjo savo vyrą, kuris girtuokliaudavo ir ją kasdien lupdavo. Moteris tą vyrą labai mylėjo ir svajojo iš jo padaryti žmogų. Kartą sumušta vyro moteris susapnavo Jeronimą Štachą, kuris jai patarė ant savo kapo pastatyti kelias žvakutes ir keliais apeiti kelis kartus. Moteris tai padariusi, kapą išgarsino kaip Šiaulių įžymybę, galinčią ne tik iš vyro padaryti žmogų, bet padėti meilėje, blaivybėje ir moksle. Tą kapą šiandien visos Šiaulių moterys žino, keliais apie jį tebeeina.

„Vampyrė Leperskikė“. V. Puronas prisiminė ir kitą šiurpią legendą apie Rygos gatvės paną arba vampyrę Leperskikę, kuri savo laiku, XIX a. pabaigoje, ties senosiomis kapinėmis stabdydavo arklius, įlipdavo į vežimą, nuvažiuodavo iki Smėlio gatvės, įduodavo banknotą ir dingdavo. Vakare šis banknotas pavirsdavo sudžiuvusiu klevo lapu. Taip smaginosi iš meilės nusižudžiusios Leperskikės dvasia tol, kol jos kapą kunigas pašventino, kitoms merginoms pataręs nebesižudyti.

Pociaus žmona
Nuo mistikos grįžęs prie folkloro, kraštotyrininkas atskleidė intriguojančią paslaptį apie Stasio Pociaus namo Vilniaus g. 134, (dabartinio „Presto“) statybą. Pasak jo, Pociaus žmona buvo sugalvojusi labai įdomų būdą šio namo statybai finansuoti, kurį papasakojo šviesaus atminimo dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Tais laikais, gal apie 1928 metus, Pociaus žmona pas save pasikviesdavo pažįstamą vyrą ir bandydavo jį suvilioti. Reikiamu momentu kambarin įgriūdavo pats Pocius su „naganu“ ir tam „meilužiui“ liepdavo pasirašyti vekselį, grasindamas arba ginklu, arba paleistuvystės pagarsinimu. Miesto folkloras tikina, kad tokiu būdu, šis namas ir pasistatė, o Pociaus žmona buvo praminta „musgaudžiu“.

Kas liko nutylėta
Pasakodamas apie moteris ar vaiduokles, vienaip ar kitaip švystelėjusias Šiaulių 780 metų istorijoje, V. Puronas sąmoningai nutylėjo anuometines raganas ir dabartines politikes, pasiteisinęs, kad jas pagarsinti draudžia ir geras tonas, ir Civilinis kodeksas.

„Žmogaus pilnatvę sukūrė Dievas, todėl žmogus dvilytis – mes juk negalime vienas be kito. Kalbant apie lygias teises, neužmirškime skirtingų pareigų. Durų rankeną pritaisyti – mano pareiga, o tavo – teisė. Kūdikėlį migdyti – tavo pareiga, o mano – teisė. Vienas kitą mylėti – abiejų mūsų ir teisė, ir pareiga. Ir jėga“, – tvirtu žodžiu pokalbį užbaigė kraštotyrininkas.

2016 11 25 33

Legenda pasakoja, kad 1236 m. būsimas karalius Mindaugas susipažino su būsima karaliene Morta Salduvės pilyje puotaujant, Saulės mūšio pergalę aplaistant.
V. Purono pieš.

2016 11 25 37

Alina Zubovaitė ištekėjusi už Fledžinsko išugdė gana skaitlingą muzikų kartą.
P. Fledžinsko šeimos archyvo nuotr.

2016 11 25 38

Aleksandros Zubovienės rūpesčiu Šiauliuose apie 1898 metus buvo atidaryta Mergaičių gimnazija.
P. Fledžinsko šeimos archyvo nuotr.

Į viršų