Šiauliuose didingai stūksantis Salduvės piliakalnis apipintas įvairiausiais pasakojimais ir legendomis. Tad kartu su šiauliečiu kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu pasivaikščiojome po Salduvės piliakalnio istorijos labirintus bei prisiminėme legendas, apipynusias šio piliakalnio atsiradimo pradžią.

Motina ar kaimynė?
Kas gali pasakyti, kada anuometinis kalnas, šimtamečius medžius nuskutęs, tapo rūsčiu piliakalniu, ąžuoliniais šarvais aptaisytu, ąžuoline pilimi šalmuotu? Archeologiniai tyrinėjimai nieko negali paaiškinti, jų kaip ir nebuvo. Atrodo, kad kalnui VI–XV a. teko nugyventi ne vieną savo biografijos etapą.

Nuo neatmenamų laikų jis buvo aplinkinių genčių slėptuvė – bobkalnis, vėliau alkalnis – pagoniška šventykla, ką anuomet teigė B. Tarvydas, ir M. Biržiška, ir kiti istorikai. Sunku dabar pasakyti, kada ant jo buvo pastatyta medinė pilis, kaip ji vadinosi. Ne vienas šiuolaikinių istorikų spėja čia buvus Zelos ar Ceilos pilį, kurią sunaikino kryžiuočiai 1348 m. karinės kampanijos metu puolę Šiaulių kraštą. Liaudies atsiminimuose visur akcentuojama čia stovėjusi kryžiuočių ordino pilis.

Salduvė – nei Saulė, nei Šiauliai
Tarybiniai istorikai apie Salduvę rašė nemažai, bet gana padrikai ir visuomet baisiai kompetentingai. Salduvei buvo priskiriama ir Šiaulių miesto motinystė, ir Saulės mūšio kaimynystė, ir piliakalnio-slėptuvės dalia, ir kiti žygiai bei savybės.

Tačiau V. Puronas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad Salduvės piliakalnis ne šiaulietis. Kraštotyrininko teigimu, jis – Žuvininkų kaimo kūrinys. Šiaulių žemės metraštininkas M. Griškevičius, 1850 m. aprašinėdamas Šiaulių apylinkes, irgi mini, kad „ant Žuvininkų kaimo žemės, prie Lepšių rakto prigulenčios, nuo Šiaulių miesto per 3 1/2 varstų yra kalnas, didokas, kurį žemaitiškai vadin Salduva, o lenkiškai Slodka“.

Tai – vien administracinio suskirstymo fakto konstatavimas. Tačiau, akims perbėgus padavimų apie Salduvės kalną absoliučią daugumą, V. Puronui neteko aptikti nė vieno, kuris teigtų Šiaulių miesto ir Salduvės piliakalnio genetinį ryšį.

Visi teigia priešingai – niekada šis kalnas nepriklausė Šiauliams. Tuo tarpu daugelis šiuolaikinių istorikų tvirtina, kad būtent prie jo, prie Salduvės, prasidėjo Šiaulių miestas, pilies papėdės gyvenvietėje kūrėsi amatininkai ir ginkluoti šauliai.

V. Puronas siūlo įsivaizduoti, kad graži, grėsminga ir didinga Salduvė stūkso netoli Šiaulių tarsi užburta senovės tvirtapilė, šalia pilies išsiplėtė gyvenvietė – papilys. Atrodo, ko jam trūksta? Auk, plėskis į sveikatą, statiniams vietos užtenka, šuliniuose vandens yra, keliai patys į gyvenvietę nusities. O gyvenvietės nėra. O gal ir buvo, bet pražuvo, nes ne iš balos tas lygus laukas priešais piliakalnį, – apsitverk basliatvore ir gyvenk sau dideliu pulku.

Pasak V. Purono, būtų šaunu, jei kasinėjimai įrodytų, kad išties čia papilio būta, to nedorėlių miestuko, vienoje iš legendų minėto. „Gal kas žino koks to miestuko vardas? Nežinomas. Žinoma tik tiek, jog tai – ne Šiauliai“, – teigia kraštotyrininkas.

Be tyrinėjimų spėlioja?
Tarybinių laikotarpiu, 8–9 dešimtmečiais, kai prie Salduvės kalno buvo pastatytas monumentas Tarybinei Armijai išvaduotojai, LTSR istorikai vis dažniau ėmė tvirtinti, kad ji – Šiaulių gimdytoja. Žinant tiesiogines ideologų ir griežtoje priežiūroje tapusios Lietuvos istorijos sąsajas, tokie teiginiai buvo beveik natūralūs, tuomet nestebino. Nenuostabu, kad iš čia teiginys nukeliavo žemyn, į Šiaulių miesto ekskursijų biuro ritualą ir į tarybinį mokyklinį vadovėlį.

Tad V. Puronas pasiūlė rūpestingai peržvelgti „objektyvias aplinkybes“, pagimdžiusias šį teiginį ir randa du argumentus.
Pirmasis – tai monumentas Tarybinei Armijai išvaduotojai. Gidui buvo labai patogu pradėti ekskursiją nuo miesto įkūrimo ir didvyriškų tarybinės liaudies žygdarbių vaduojant Saulės miestą nuo hitlerinės bjaurybės.

Antrasis argumentas – miesto centre esantis senųjų kapinaičių piliakalnis mūsų istorikams ir tuomet, ir dar dabar tebėra „nežinomas“. Pasirodo, savo laiku kažkas kažkaip jį pražiopsojo, kai Lietuvos piliakalnius inventorizavo, neįtraukė į LTSR piliakalnių sąvadą ir katalogus.

Pasak kraštotyrininko, visi kiti argumentai – tik spėliojimų fonas. Sotus, akademiškai pilkas ir abejingas.

Sakmės apie Salduvės kalno pradžią
Pasidairęs po Salduvės kalno istoriją V. Puronas papasakojo sakmę „Apie nedorėlių miestuką“. „Senais senais laikais toje vietoje, kur dabar stovi Salduvės piliakalnis, klestėjo miestukas nedidukas. Daug turto ir laisvo laiko gyventojai turėjo. O ką daro žmonės turėdami daug turto ir laiko? Genda.

Taigi miestuko gyventojai dorovės pradus pamynė, baisiai laidokavo, įvairius griekus išdirbinėjo. Visų nuodėmių sąrašas, deja, neišliko – ar metraštininkas dorovingas buvo, ar davatkos pergamentą išskuto, bet miestuko prilyginimas legendinei Sodomai daug ką pasako...

Viešpats ilgai kentė nuodėminguosius gyventojus. Viskam ateina galas, atėjo galas ir dieviškajai kantrybei, kuri vieną gražią dieną trūko. Atūžė, atlėkė baisiausias viesulas, kuris tarsi pagal „nurodymą iš viršaus“ išnaikino bėgėdžius gyventojus, užpylė tą miestuką smiltimis. Plynas laukas prieš kalną – toks buvo to miestuko plotas“, – pasakojo kraštotyrininkas.

Taip pat V. Puronas prisiminė dar vieną sakmę „Apie Saldžiausios širdies“ bažnyčią: „Senukai šneka, kad kalnas Salduve vadinasi todėl, kad jis dengia ten stovėjusią „Saldžiausios širdies“ bažnyčią. Dabar kalno viršūnė yra įdubusi ir panaši į dubenį. Ji dumba kaskart vis labiau ir laikui bėgant visai įgriūsianti, kai supus pastato stogas.

Dar prie Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasakojama, kad kažin kokiam drąsuoliui nuo šiaurės pusės atkasus duris kalne, viduje matėsi kunigas su ostija prie altoriaus ir beklūpantys žmonės. Atsargūs miesto vadovai, bijodami sostinės reakcijos ir neaiškių situacijų, liepė tam žmogui viską užkasti...“

„Saldžiausios širdies“ bažnyčia
Anot V. Purono, tokį pasakojimą apie Salduvės pradžią bei jo atsiradimą galima rasti senuose raštuose apie Šiaulius. Įdomu, kur glūdi šios legendos racionalūs grūdai? Tad kraštotyrininkas siūlo patyrinėti ir kitus grūdus, išsibarsčiusius šio skirsnio puslapiuose – apie „Saldžiausios širdies bažnyčią“, apie papilį, apie nedorėlius ir... Šimšę.

„Saldžiausios širdies bažnyčia“ – kiek keistokai skamba „saldi“ legendinės bažnyčios pavadinimo savybė. Lietuvių kalboje „saldžiosios širdies“ neturi niekas iš šventųjų, tačiau būtent tokie ir panašūs nelogiškumai dažniausiai slepia nedidelius atradimus. Tad kraštotyrininkas pabandė savo jėgomis tai patyrinėti, gal per šį lingvistinį pėdsaką priartėsime prie ko nors įdomaus.

Katalikų tradicija visuotinai naudojasi panašia sąvoka – „Švenčiausioji Jėzaus širdis“. Teisybės triumfo dėlei, V. Purono teigimu, jei jis būtų tautiniu ekstremistu, legendą pataisytų. „Kalne turėjo būti užpilta „Švenčiausiosios širdies“ bažnyčia. Bet tokiu atveju Salduvės vardo atsiradimui pasidarytų striuka. Kas čia galėtų padėti?“ – klausia kraštotyrininkas ir iškart atsako, kad lenkai.

Pasirodo, dar XIX amžiaus I pusėje lenkiškoje teologinėje literatūroje, taip pat 1862–1865 metų maldynuose, visur buvo naudojama „Saldžiausiosios Jėzaus širdies“ sąvoka. Natūralu, kad kalbininkų nenorminta lietuvių kalba anuomet naudojosi šiuo „saldžiu“ vertiniu.

Lietuviškoji teologija, remdamasi senovės hebrajų šaltiniais, suvienodino sakralinę kalbą, dabar mes vartojame sąvoką „Švenčiausioji Jėzaus širdis“. Beje, senovės hebrajų kalboje nebuvo laipsniavimo ir žodis „švenčiausioji“ originale skambėjo „triptiku“: „šventa, šventa, šventa“.

Jei toliau gilintis į teologinės lingvistikos atspalvius, šiai „švenčiausiajai“ Jėzaus širdies savybei artimiausia sąvoka „gailestingiausioji“, tačiau tai – kita tema.

Vėl grįžkime prie piliakalnio praeities, tiksliau – prie pirmųjų Lietuvos bažnyčių. Neišliko metraščiuose žinių, kam buvo pašvęsta pirmoji 1445 metais Šiauliuose pastatyta bažnyčia, stovėjusi dabartinės mūrinės renesansinės katedros, 1624 metais pašvęstos šventiesiems Pauliui ir Povilui, kaimynystėje.

Tačiau pasak V. Purono, užtat tiems istorijos drąsuoliams, kurie mena kryžiuočių pilį Salduvėje, aišku: riteriai melsdavosi pilyje įrengtoje „Švenčiausiosios Jėzaus širdies“ koplyčioje. Tai ją pamatė anas legendos drąsuolis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą pabandęs kalną kasinėti...

Šiauliuose didingai stūksantis Salduvės piliakalnis apipintas įvairiausiais pasakojimais ir legendomis.
V. Purono iliustracijos