Archeologė  Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė-vyriausioji specialistė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie tai, kas gyveno ir kaip gyveno dabartinių Šiaulių miesto teritorijoje, kai Šiaulių dar nebuvo.

Dienraščio skaitytojai, be abejo, jau susidarė nuomonę, kaip atrodė pirmosios gyvenvietės pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje: tarp gūdžių miškų, netoli ne itin didelių ežerų ir upių mediniuose namukuose augindami javus ir ganydami ne itin gausias bandas gyveno senieji „šiauliškiai“. Tiesa, jie nebuvo visiškai uždari: bendravo su kitomis gyvenvietėmis ir gentimis, parsivesdavo iš šalies marčių ir žentų, o kartais išvykdavo ir į tolimesnius kraštus karo grobio, o gal ir susitikti su pirkliais.

Tad lieka dar vienas neatsakytas klausimas, o kaip toks „šiauliškių“ gyvenimo būdas atrodė tuometinės Europos kontekste? Į šį klausimą ir atsako dr. B. K. Salatkienė.

– Mūsų Lieporių laikotarpis yra laba aiškus: nuo ketvirtojo iki aštuntojo amžiaus, devintojo pradžia  po Kristaus. Tačiau reikia prisiminti, kad visuomenės kaipo tokios raida visiškai nėra nuosekli tėkmė. Kultūra, apskritai civilizacija turi tokią savybę, kad ji yra tarsi taškinė: iš vieno taško plinta, pasiekia tam tikras savo geografines ir laiko ribas, stagnuoja ir po kurio laiko sunyksta...

Visos senosios, pačios seniausios civilizacijos Žemėje yra išsidėsčiusios subtropikų zonoje – Tarpupyje, Indijoje, Kinijoje, Vidurio Amerikoje. Subtropikuose sąlygos yra palankios, kad žmogus išgyventų, tačiau tam reikia tam tikrų pastangų, sumanumo, aplinkos pažinimo, o šiauriau gyvenant beveik visos jėgos – fizinės, dvasinės ir kitokios – yra tik išgyvenimui skirtos.

Piečiau, ten, kur kokoso riešutai ir kiti vaisiai kiaurus metus noksta, ant medžio ir po medžiu visada yra maisto, nėra didelio stimulo keisti gyvenimą. Tad ten žmonės išgyvena su pačiomis mažiausiomis jėgos sąnaudomis.

Subtropikai yra kaip tik tokia vieta, kur dėl klimato kaitos, dėl drėgmės, sausros, natūralių ciklinių ir visai atsitiktinių neciklinių gamtos pokyčių išgyventi galima, bet reikia pagalvoti, kaip tai padaryti. Tad tose vietose, toje geografinėje zonoje susiformavo pirmosios civilizacijos.

Prieš kurį laiką buvo manoma, kad šumerai (tai yra penki tūkstančiai metų prieš Kristų) yra pati seniausia civilizacija, jų raštas seniausias ir t. t.  

Bet štai dabar Turkijoje rado ar šventyklą, ar miestą iš akmens pastatytą ir jo amžius vienuolika tūkstančių metų. Kitaip sakant, tai yra didelis netikėtumas ir sunku paaiškinti, kas buvo nuo vienuolikos tūkstančių metų iki Šumerų.

Prisiminkime antikinę literatūrą: Platonas šnekėjo apie Atlantidą ir dar  senesnius laikus. Ten yra užuominų, kad Egipto žyniai esą žinojo vienuolikos tūkstančių metų žmonijos istoriją. Jeigu pritaikytume šiuolaikinius terminus – tai nuo ledynmečio pabaigos.

Tad reikia tik įsivaizduoti, kad mūsų žinios apie senovę nėra nuoseklios ir visą procesą iš visų pusių nušviečiančios. Jos yra fragmentiškos: apie vienus laikotarpius yra žinių daugiau, apie kitus – mažiau.

– O juk Europa laikoma civilizacijos židiniu.
– Taip pat reikia prisipažinti, kad nė vienas epochinis atradimas iki naujausių laikų nėra europietiškas. Žmonės į Europą atėjo iš Afrikos – atėjo į tuščią vietą. Žemdirbystė arba gamybinis ūkis ir atėjo iš Artimųjų Rytų, metalurgija irgi iš ten atėjo jau su visomis technologijomis. Atėjo ir raštas, ir valstybė, ir krikščionybė.

Bet reikia pripažinti, kad europiečiai buvo nepaprastai geri mokiniai: jie gebėjo iš savo senesnių mokytojų išmokti tokių dalykų, jog sukūrė tokią galingą europinę civilizaciją, kuri primetė savo tvarką visam pasauliui.

Taigi, žemdirbystė, septintame tūkstantmetyje prieš Kristų atėjusi į Europą, paplito, tapo visos antikinės civilizacijos pagrindu. Pietinė Europa, jos pusiasaliai tapo mūsų civilizacijos lopšiais. Balkanuose ir Apeninuose, tose dviejose vietose, kur europietiškoji civilizacija buvo pasėta, ji sėkmingai augo tūkstančius metų.  

Viskas, žinoma, priklauso ne tik nuo plintančios civilizacijos potencijų, kūrybinių galių, bet ir tų teritorijų, į kurias plinta, visuomenės gebėjimo priimti tam tikrus civilizacijos reiškinius.

Taigi ketvirtasis-aštuntasis amžius po Kristaus Lieporių I gyvenvietė.

Galima teigti, kad Roma užkariauti mūsų negalėjo, o gal nenorėjo, nes ir germanų neįveikė.

Apie mus Romoje žinojo, kad yra Baltijos gintaras, kad, anot Tacito, čia gyvena aisčių gentys, garbinančios šernų motiną ir dirbančios žemę rūpestingiau, nei iš prigimties tingūs germanai.

Tačiau Romos įtaka buvo labai žymi – visus penkis šimtmečius po Kristaus mes jautėme galingą Romos civilizacijos alsavimą. Mus pasiekė technologijos, importo dirbiniai – stiklas, emalis.

Bet štai penktajame amžiuje imperija žlugo, jau ketvirtajame amžiuje susilpnėjusi ir skilusi į Rytų  ir Vakarų Romą. Tad Lieporiams gyvuojant susiformavo galinga Bizantijos imperija, o Vakarų Romos imperija buvo nukariauta germanų ir prasidėjo toks laikotarpis, kuris vadinamas ankstyvaisiais viduramžiais.

Nukariautojų gentims prioritetai buvo ne valstybė, ne menas, ne mokslas, ne turtas, bet grobis. Jie dar gyveno karinės demokratijos laikotarpiu, kai grobis ir karo šlovė yra aukščiausias genties vadų tikslas.

Vadinasi, Romos imperijos viena dalis suklesti ir per Bizantiją indigo dažai, kauri kriauklelės ir visa kita egzotika galėjo mus pasiekti. Vakaruose kuriasi mažos germanų valstybėlės, kurias vėliau Karolis Didysis sujungs į imperiją. O kai ši imperija žlugs ir ims kurtis valstybiniai junginiai tokie, kaip būsimoji Italija, Prancūzija, tai iki vikingų, slavų ir Lietuvos valstybių kūrimosi jau ne per toliausia.

– Tais ankstyvaisiais viduramžiais mūsų protėvių, sakykime, civilizacijos lygis buvo panašus į kitų europiečių?  
– Nuo Romos žlugimo iki aštuntojo amžiaus Vakarų Europoje vyko politinė ir socialinė transformacija. Antikinių miestų su kultūrinėmis, gamybinėmis funkcijomis kaip ir neliko arba liko labai mažai, prasidėjo agrariniai viduramžiai.

Tai buvo ne pats geriausias Vakarų Europai politine ir socialine prasme laikotarpis, bet civilizacine prasme vis dėlto išliko ir toliau tobulėjo iš antikos paveldėti amatai, žemės ūkis, o visuomenė iš vergovinės pamažu persitvarkė į feodalinę, luominę. Civilizacinis Vakarų Europos kraštų lygis, lyginant su mūsų kraštu, išliko kur kas aukštesnis ir žemdirbystės kultūros, ir amatų kultūros ir prekybos ryšių, ir socialinės infrastruktūros atžvilgiu.

Mūsų kraštuose struktūrinės ir hierarchinės bendruomenės tik kuriamos, tik įtvirtinamos, o Vakarų Europa kūrė jau turi trečiąjį variantą – po priešistorės ir antikos – feodalinį. Galai buvo panašaus lygio, kaip ir mes vėlyvajame geležies, IX-XII amžiuje, kai juos nukariavo Cezaris, bet romanizuoti jie buvo integruoti į tokią visuomenę, kokia susiformuoja valstybės laikotarpiu – su socialinėmis grupėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis ir t. t. Ir kai Romos imperija žlugo, galai, būsimi prancūzai, jau kūrė naująjį trečiąjį variantą, o mes – tik pirmąjį.

Geografija yra didelis dalykas, su kuriuo nepasiginčysi. Jeigu civilizacijos plinta iš vieno centro, pasiekia tam tikrus geografinius taškus ne vienodu laiku, tai mes, nors vadiname save Europos geografiniu centru, kultūriniu centru niekada negalėsime būti. Beje, dabar taip nebėra: Norvegija dabar yra pati šauniausia, turtingiausia Europos šalis, o Italija, palyginti su ja, yra skurdesnė šalis.

Bet anais laikais visa šviesa ėjo iš Rytų, o mūsų geografiniu atžvilgiu visa šviesa – iš Pietų. Kadangi mes esame šiaurinis Europos kraštas, tai geografija ir nulėmė, kad kultūriniu požiūriu nevienodai išsivysčiusioje Europoje, pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus mes buvome už valstybę sukūrusios civilizacijos ribų.

Bet mūsų kultūra – ir materialinė, ir socialinė, ir ekonominė – buvo maždaug tokio lygio kaip slavų, gal šiek tiek žemesnio negu germanų. Pavyzdžiui, nuo vikingų nesiskyrė visai, tik jie labai greitai praturtėjo ir mus aplenkė, kai aštuntame amžiuje pasileido aplink visą Europą, o iš tų karo žygių parsivežė raštą, krikščionybę ir daug aukso.
Mes galime drąsiai save lyginti su slavais, kuriems tie patys vikingai sukūrė Kijevo Rusios valstybę.

Lietuvos valstybės kūrimo epochos, riterių, viduramžių kultūros su christianizacija, ordinų kūrimu, kryžiaus žygiais Lieporių I gyvenvietė nesulaukė – sudegė VIII-IX a. riboje, o žmonės įsikūrė kur nors netoliese. Gal tai buvo Lieporių II gyvenvietė kitapus Karaliaučiaus gatvės.

Koks buvo Europos žemėlapis pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus...
Artūro STAPONKAUS nuotr.