facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Karantinas ir nuotolinis ugdymas itin paveikė Lietuvos vaikų emocinę savijautą. Per nuotolį pavyko mokytis ne visiems. Dalis net labai gerai besimokančių mokinių vis dėlto iškrito iš švietimo sistemos. Kodėl taip nutiko ir ką dėl jų dar galima padaryti?

Nesusitvarkė su emocijomis
„Man buvo labai sunku, kilo daug emocijų ir aš verkiau. Ne dėlto, kad reikėjo anksti keltis, bet todėl jog pusę dienos teko praleisti prie kompiuterio, nebuvo laiko pailsėti. Man kildavo nerimas, nesupratau normaliai, net ką aiškino mokytoja, būdavo, kad net dingdavo ryšys arba tyčia mokytoja pašalindavo iš pamokos. Pradėjo prastėti mano pažymiai, pavargau nuo mokslų.

Ėmiau praleidinėti pamokas, nedariau namų darbų, ignoravau mokytojos skambučius. Atsikeldavau ir išeidavau su draugais į lauką. Man tai patiko. Pamenu, kaip kartą paskambino klasės auklėtoja ir pasakė, kad mano pažymiai labai prasti, tada kilo dar didesnis rūpestis. Nuo tada aš iš viso nebesijungiau ir nebeėjau į mokyklą. Nuotolinis man nepatiko, buvo labai sunku, nenorėčiau dar kartą tai patirti“, – štai taip paauglė apie savo patirtį atsiliepė Respublikinio priklausomybės ligų centro specialistei adresuotame laiške.

Ėmė vartoti narkotikus
Minėto centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus specialistė dr. Giedrė Misiūnienė komentavo, kad mokiniams išėjus į gatves, jų bėdos toli gražu nesibaigia. Čia juos pasitinka nauja pagunda išbandyti įvairias psichoaktyvias medžiagas.

„Visada yra priežastis, kodėl vaikas vartoja tas medžiagas, kartais vaikai tą priežastį žino, kartais ne, o mūsų, suaugusiųjų, darbas paaiškinti jiems“, – akcentavo pašnekovė.

Anot jos, nepilnamečių pasiteiravus, kodėl jie pradėjo vartoti psichoaktyvias medžiagas, dažniausiai pasigirsta tokie atsakymai: „Buvo smalsu, norėjau pritapti prie bendraamžių, norėjau, kad mano savijauta būtų geresnė, pavartojus galiu ilgiau mokytis ir pan.“

Labiausiai neramina tai, kad šiandien psichoaktyvių medžiagų skaičius sparčiai didėja. Narkotikai tampa prieinamesni, jie patys būna labiau susintetinti, todėl žymiai pigesni, o tokie, kaip žinia, ne tik stipriau veikia, bet ir daug labiau gadina sveikatą. Per metus randama apie 400 naujų narkotikų, todėl jiems net nebesuteikiami pavadinimai.

Vaikai, kurie nustoja eiti į mokyklą ar pradeda vartoti narkotikus, patenka į įvairias gydymo įstaigas. Tėvai ar globėjai, atvežę savo vaikus, kad ir į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, aiškina, kad su savo atžalomis nebesusitvarko, jog jie nebesilaiko jokių taisyklių, nebenori mokytis, nebeturi jokių pomėgių, nuolat apgaudinėja, manipuliuoja, konfliktuoja, elgiasi kenkėjiškai, nebejaučia jokio ryšio su artimaisiais. Kai kuriems jų – sutrinka atmintis, dėmesys, mąstymas.

Kaip sako specialistė, paprastai tokie vaikai būna iš skurdžios aplinkos, kur tėvų auklėjimas gali būti per griežtas, chaotiškas, nestabilus, kur taip pat vartojimas alkoholis ar kitos psichoaktyvios medžiagos.

Teko imtis gydymo
Tos pačios įstaigos atstovė Emilija Kvieskaitė informavo, kad į centrą patekę, ypatingą nenorą mokytis demonstruojantys vaikai nėra smerkiami, jiems nebūna įsakinėjama, priešingai, vietoje to, jie kviečiami išsakyti savo jausmus, nuomonę ir diskutuoti.

Taip pat čia vyksta įvairūs grupiniai, individualūs užsiėmimai, savarankiškos veiklos. Ugdomos socialinės ir emocinės kompetencijos. Lankomasi įvairiose įmonėse, viešose organizacijose, kultūros, sporto įstaigose.

„Turbūt labiausiai vaikus paveikia susitikimai su įvairiais žinomais asmenims. Kai jie atsiduria kitoje aplinkoje, pabūna tarp kitų žmonių ir pamato, kad įžymūs žmonės su jais bendrauja labai paprastai, jog ir jie nėra tobuli. Tai padaro didelį pokytį“, – sakė E. Kvieskaitė.

Prie tam tikrų pokyčių prisideda ir pokalbiai apie būsimą karjerą. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto ekspertė Vajonė Strimaitienė atkreipė dėmesį į tai, kad mokiniams reikia padėti susirasti vietą šiuolaikiniame darbo rinkos pasaulyje. Svarbu, jog jie ugdytų savo socialines kompetencijas ir išmoktų mokytis visą gyvenimą.

Deja, panašu, dauguma vaikų nepažįsta savęs, nesusigaudo savo vertybėse. Kaip parodė paauglių apklausos rezultatai, jiems svarbios tokios savybės, kaip linksmumas, tvarkingumas, draugiškumas. Jie nepagalvoja, kad norint įsilieti į darbo rinką reikia pasižymėti ir tokiomis savybėmis, kaip darbštumas, punktualumas, rezultatyvumas, smalsumas ir t. t.

Pažino darbo rinką
Vertybėmis paaugliai laiko turtą, malonumus, jėgą, grožį, nuotykius, tačiau nesusimąsto, kad turtas neatsiranda iš niekur, jog vien tik jėga ir grožiu nieko nepasieksi. Tokios vertybės, kaip sveikata, dvasingumas, savigarba, laisvė – jiems svetimos.

Renkantis ateities specialybę, dar svarbi ir socialinė aplinka, tačiau dauguma paauglių net nežino, kur dirba jų šeimos nariai, giminaičiai. Tai rodo, kokie silpni jų socialiniai ryšiai.

Taip pat jiems trūksta informacijos apie karjeros galybes, nuolat kintančią darbo rinką.

„Kam man mokytis, nueisiu į „maksimą“ ir dirbsiu – būtent tokį atsakymą dažnai girdžiu iš mokyklos nenorinčių lankyti vaikų. Tokiu atveju siūlau pasižiūrėti, kad tame pačiame prekybos centre daugėja savitarnos kasų. Tai reiškia, kad ten jų nebereikės“, – kalbėjo V. Strimaitienė.

Ir iš tiesų tam tikri pokyčiai pastebimi ne tik prekybos, bet ir viešojo administravimo, žemės ūkio, apsaugos, turizmo, viešųjų ryšių srityse, kur žmogaus darbą po truputį keičia technologijos, elektroniniai sprendimai.

Kaip sakė instituto ekspertė, susirasti darbą sunku ne dėl to, kad darbuotojai tampa nebereikalingi, o dėl to, kad rinkoje stebimas tam tikrų sričių specialistų perteklius. Yra tokių profesijų, kurias renkasi per daug žmonių: teisė, ekonomika, vadyba. Dabar tokių specialistų pasiūla tiesiog viršija paklausą. Jei specialistų būtų mažiau, šių sričių nelaikytumėme neperspektyviomis.

„Darbų automatizavimas ir robotizavimas nulems darbuotojų poreikio mažėjimą. Tai nereiškia, kad dėl to žmonės neteks darbo, tai reiškia, kad reikės įvaldyti pažangesnes technologijas, kurios padės tą patį darbą atlikti efektyviau“, – akcentavo pašnekovė.

Pakeitė savo nuomonę
Būtent todėl, anot jos, su mokiniais ir reikia kalbėti apie tai, kad svarbiausia ne „perspektyvios“ specialybės pasirinkimas, bet gebėjimas nuolat mokytis ir prisitaikyti prie vykstančių pokyčių ir rinkos poreikių.

Iš vienos paauglės V. Strimaitienei adresuoto laiško matyti, kad šią teoriją pritaikius praktiškai, iš tiesų galima pasiekti tam tikrų rezultatų.

Paauglė laiške rašė suprantanti, kad kaip ir kiekvienoje kelionėje, taip ir karjeros kelyje, veikia tiek padedančios, tiek trukdančios jėgos, tačiau pasiryžimas kažko pasiekti, yra svarbiausias: „Dalyvaudama šiame projekte sužinojau daugiau apie save, susiorientavau savo vertybėse, gabumuose. Tai man suteikė prasmę suprasti, kaip svarbu pasirinkti ką veikti toliau, juk tai nulems tolimesnį mano gyvenimą ir tolimesnius sprendimus. Tik aš pati galiu taip pasilengvinti arba pasisunkinti sau gyvenimą. Akivaizdu – nuo būties sprendimo niekur nepabėgsi, kad ir kaip norėtųsi.“

 

Į viršų