facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Antrokė Urtė mokykloje pasidarė nekalbi, uždara. Per pamokas jai sunku susikaupti, dėl menkiausio nieko pradeda verkti. Tik iš piešinio mokytoja suprato, kas vyksta: tėtis nupieštas tolimiausiame lapo kampe, mama nuspalvinta juodai, šalia jos mergaitė ilgomis rankomis, siekiančiomis abu tėvelius apkabinti. Paaiškėjo, kad tėvai skiriasi, tėtis išvažiuoja į kitą miestą.

Neįtraukime vaiko į konfliktą
Psichologai teigia, kad skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai, nes myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem. Dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypač skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu.

„Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie tėtį ar mamą pasakojimai. Kompensuodami savo nuoskaudas, ambicijas tėvai šitaip žaloja vaikų jausmus“, – pranešime spaudai teigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė.

Be to, vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų. Ypač tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi. Tokiu atveju vaikas gali bandyti laužyti nusistovėjusias ribas vieno iš tėvų šeimoje, teigdamas, kad, pavyzdžiui, kai gyvena su tėčiu, jam leidžiama žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu neribotai.

Neretai mažamečiams kyla emocinių sunkumų, nes sunku suprasti, dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, tai gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai ima  galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti nuolatinį pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių (pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla), jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Taigi išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daug psichologinių problemų, net depresiją, nerimo sutrikimus.  

N. Jankauskaitė partaria tėvams vengti vaikus įtraukti į tarpusavio konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus.

Tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, o jei nepavyksta, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, lankyti psichologo konsultacijas ir pan. Tėvai turėtų nepamiršti, kad sveikas tėvų ir vaikų santykis, padeda vaikams sėkmingiau išgyventi skyrybų procesą. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų nesutarimai.

Kiek bendrauti?
Pasak N. Jankauskaitės, bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali keistis priklausomai nuo vaiko amžiaus: su kūdikiu iki vienerių metų reiktų bendrauti po 1–3 valandas du arba tris kartus per savaitę. Nuo 1 iki 2 metų formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, susitikti reikia ne rečiau kaip kas 3 dienos. Su 2–3 metų amžiaus vaiku rekomenduotina viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį, tačiau vaikas dar .gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos. Beje, tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių.

3–5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus. Per savaitę galima praleisti dvi naktis su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.

6–12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje.

13–17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomam ir savarankiškam pasekmė.

„Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai, – ragina tėvus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė N. Jankauskaitė. – Nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Padėkite savo vaikams pasijausti saugiems.“

Mamos, neatimkite tėčio
Šiuolaikinė moteris emancipuota, pasitikinti savimi. Deja, neretai vyras jai pasirodo ne toks sėkmingas, nepateisina lūkesčių. Neretai  skyrybos būna ir išdavystės pasekmė. Įskaudintos, įžeistos mamos uždraudžia tėvui bendrauti su vaiku, siekdamos atkeršyti už sugriautas svajones.

Į tokias mamas kreipiasi Kuršėnuose dirbanti psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė- Šličienė.

 „Mielos supermamos! Niekam nevalia paneigti, kad jūs ypatingos. Tai įrodote kiekvieną dieną puoselėdamos savo vaikus. Jūs pačios muzikaliausios, nes iš pusės tyliausio garso suprantate, kas nutiko jūsų vaikui. Niekas skaniau už jus neišvirs sriubos ir geriau nepagydys pikto kosulio. Jūs sugebate operatyviai, akimirksniu sureaguoti krizinėje situacijoje. Jūs nepakeičiamos!

Manau, būtų nuostabu, jei supermamos leistų vaikams turėti ir superherojus tėčius.

Žinau, yra tėčių, kurie išsiskyrę su žmona išsiskiria ir su vaikais. Kartais ir gyvendami po vienu stogu, nemato nieko kito, tik save. Tikiu, kad jų yra mažuma, bet jie, kaip tas šaukštas deguto, sugadina visą statinę medaus.

Tačiau didžioji tėčių dalis – stebuklas vaiko gyvenime! Mergaitėms tėtis – pirmasis jų pasakų princas, vakarais ant rankų nešantis į pasakų pasaulį. Berniukams – tai superherojus, turintis supergalių ir prikeliamtis antram gyvenimui sulūžusius žaislus ar net išrandantis naujus! Būdami su tėčiais, vaikai gali pažinti kitas savo asmenybės dalis.

Deja, nutinka taip, kad supermamos nusprendžia neįleisti tėčio į vaiko gyvenimą, nes jis myli vaiką kitaip nei ji ir viską daro ne taip, kaip ji!

Tik mes žodžiui ,,kitaip“ suteikiame atspalvį – teigiamą arba neigiamą. ,,Kitaip“ nėra nei geriau, nei blogiau!

Ne kartą teko regėti, kad vyriškiai supermamų akyse yra neatsakingi nevykėliai ir tik norėdamos  apsaugoti vaikus nuo nelaimės jos neleidžia tėčiui dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime: neleidžia maitinti, auklėti ar kartu darbuotis: juk nėra nieko baisiau šiame pasaulyje už kreivai apmautas kojinaites ar 10 min. vėliau suvalgytą sriubą!

Ši vaiko hipergloba, savęs aukštinimas ir tėčio eliminavimas padaro žymiai daugiau žalos negu naudos. Netektis visada yra netektis! O čia pačio didžiausio gyvenimo herojaus netektis!

Pareigą ir laimę auginti vaikus jūs abu turite vienodą – t. y. nei didesnę, nei mažesnę. Vaiko gyvenime turite dalyvauti abu vienu metu, o ne turėti iliuziją, kad kažkada, kai vaikas paaugs galės bendrauti su tėčiu. Ryšys tarp brangiausių žmonių formuojasi nuo pirmosios minties apie būsimą kūdikį ir tęsiasi visą gyvenimą.

Atminkite, vaikus laimingus daro ne nuvalytos dulkės ir stebuklingai suderinti drabužėliai. Vaikus laimingus daro galimybė būti mylimam abiejų tėvų!“

Į viršų