Senajame „Vairo“ regbio klube, buvusio bendrabučio Tilžės g. rūsyje, visos lentynėlės nukrautos čempionatų taurėmis ir suvenyrais. Ant sienų daugybė nuotraukų – ištisa Lietuvos regbio istorija. Ant stalelio – storokas šiuolaikinio britų rašytojo David Mitchell romanas „Prižiūrėtojas“ – gana netikėtas daiktas šalia sportinių atributų. Sigitas Kukulskis sako susidomėjęs to paties autoriaus knyga „Debesų atlasas“, bet mano, kad pažintį reikia pradėti nuosekliai, nuo pirmojo kūrinio, todėl užsibrėžęs kasryt perskaityti po 20 puslapių. Dėl įtemptos dienotvarkės ne visada pavyksta, tačiau stengiasi ne vien kryžiažodžiams laiko surasti. Džiaugiuosi, kad rado valandžiukę ir „Šiaulių naujienų“ skaitytojams. Labai rūpi sužinoti, kuo gyvena šiandien vienas iš didžiausių regbio  entuziastų, kelias dešimtis kartų stovėjęs ant čempionų pakylos, išugdęs daugybę žymių sportininkų, Sigitas Kukulskis.

– Šiemet Lietuvos regbis švenčia 60 metų. Esate beveik jo bendraamžis. Kaip regbis atsirado jūsų gyvenime?
– Esu iš Kuršėnų. Mus su broliu užaugino tėvas, mama mirė, kai buvau aštuonerių. Kiek save pamenu, visada sportavau. Gyvenau netoli Daugėlių  mokyklos, jos stadione prabėgdavo visas mūsų laisvalaikis. Visokias sporto rūšis išbandžiau, kas tik buvo tuomet pasiekiama – krepšinio, futbolo aikštelių netrūko kiemuose.  Kai sporto salė būdavo užrakinta, valytojos įsiprašydavome, kad įleistų, nusiaudavome sportbačius ir žaisdavome basi. Kartais, jei prastas oras, eidavome į biblioteką antrajame aukšte. Kompiuterių nebuvo, žaisdavome šaškėmis. Kuršėnuose baigiau 8 klases, norėjau stoti į Panevėžio sporto mokyklą, rinktis futbolą.

Tėvas dirbo statybininku, Šiauliuose pamatė skelbimą, kad priimami moksleiviai į K. Didžiulio politechnikumą, dabartinę Šiaulių kolegiją. Pasitarė su giminaičiais, kad sportas neperspektyvu, uždarbio nebus. Paragino rinktis statybininko specialybę. Taip atsidūriau Šiauliuose. Apsipratęs pradėjau sportuoti – ir krepšinį, ir futbolą, ir rankinį. Gal antrajame kurse mokiausi, kai atėjo regbio pradininkas Feliksas Paškevičius, kuris 1973 m. įkūrė regbio komandą  „Vairas“. Buvau skaitęs laikraščiuose, kad yra tokia sporto šaka. Pradėjau  ir patiko:  į krūvą sudėti iš visų sporto šakų mėgstamiausi elementai – ir bėgti reikia, ir būti vikriam, stipriam. Su draugu nuėjome ir iki šiol esame regbyje – jis viename klube, aš kitame.  Ir bičiulis, ir giminaitis, ir Kauno kūno kultūros institute kartu mokėmės.  Taigi regbyje nuo 1975-ųjų. Kiek bus metų?  Kitamet baigiasi mano gyvenimo su regbiu sutartis – išeisiu į „Sodros atostogas“.

– Nelabai įsivaizduoju, kad atsisveikinsite su tuo, ką beveik penkis dešimtmečius kūrėte.
– Svarstau. Gal laikinai. Bet po laikinumo sunku būna grįžti. Gal bent kažkiek pristabdysiu. Labai daug įtampos mūsų darbe. Ar kaip žaidėjas, ar kaip treneris – jei dirbi, tai tik gerai.  Mano metams per daug, reikėtų krūvius mažinti. Tiesa, su suaugusiais dirbu mažiau. Jau ketveri metai, kai pagrindinės komandos netreniruoju. 24 metus su jais išdirbau, čempionų frontuose kovojome, man tos įtampos buvo labai daug. Visą laiką nervai įtempti. Jei dirbame, turime laimėti. Aš nemoku kitaip. Per 24 metus 20 kartų Lietuvos čempionai, 4 kartus antroji vieta, 15 kartų Regbio-7 čempionai. Dabar ruošiu pamainą, ugdau mažuosius.

– Treniruojate vaikus. Juk tam nepaprasto pedagoginio talento ir begalinės kantrybės reikia. Be to, daug bendraujate su vaikų tėvais. Ko gero, nelengva didžiulę bendruomenę suvaldyti?
– Gal talento ir nereikia, bet reikia įžvalgų, bendravimo. Aišku, pats turi būti pavyzdys, autoritetas ne tik vaikams. Vaikas, pajutęs, kad sunku, gal ir nenorės ateiti kitą kartą, daug priklausys nuo tėvų. Tėvus pritraukiu. Moterys daugiausiai vaikus vežioja, nors tėvų irgi nemažai. Renginius, spartakiadas ir visa kita organizuojame. Sudarau sąlygas visai šeimai kartu pasportuoti. Ruošiamės šiomis dienomis plaukimui su baidarėmis, važiuosiu trasą, poilsio stotelių apžiūrėti, kad žinočiau, kaip kas yra. Tėvai turi matyti, kad tu irgi nori, jog vaikas išaugtų geras, sąžiningas, sportiškas, kad prisidedi prie jo auklėjimo. Siekiame bendrų tikslų – vaiko, tėvų ir trenerio.

Apie šimtą vaikų turiu, plius tėvai, išties bendruomenė nemaža. Aišku, tam laiko reikia skirti daug. Nuolatos būti prie telefono – rytą, vakare. Praktiškai kiekvienam turi atsakyti į klausimus, su kiekvienu pabendrauti. Bet mano toks darbas, darau, kaip įsivaizduoju, kad turi būti gerai. Man tai tinka, vaikų yra, tėvai patenkinti. Toks šiek tiek vakarietiškas požiūris. Anglijoje, pavyzdžiui, su mažiukais vien tėvai dirba. Aš irgi stengiuosi kuo labiau tėvus įtraukti. Turiu nemažai tokių tėvų, kuriuos auginu kaip pedagogus, trenerius. Skatinu, kad mokytųsi pedagogikos, įdarbinu į kokį nors projektą, kad atlygį gautų, būtų materialiai suinteresuoti. Projektus rašyti irgi iš tėvų yra kas padeda, gauname lėšų. Vienas niekaip nesuspėčiau. Vienai grupei treniruoti  reikia skirti ne mažiau 1,5 val. Jei 100 vaikų, 5 grupės per dieną po 20 vaikų. Būtų sunku, beveik neįmanoma. Paros neužtektų. Lenkiu galvą prieš tėvus, kurie padeda.

– Į regbio treniruotes priimate nuo ketverių metukų. Ar vaikučių ir jų tėvų neišgąsdina, kad gali užsigauti, susižeisti?
– Turi smagumo suteikti, kad norėtų ateiti. Atsakomybės yra, bet su pirmokais, antrokais atsigaunu. Regbis ne pati traumatiškiausia sporto sritis. Nekontaktinį regbį mažiukai žaidžia. Tokias juosteles prisiriša, žaisdami ją turi pagauti. Kai paauga iki 1-2 klasės, nori pažaisti be dirželių. Svarbu saugumas, vaikas vieną kartą užsigavęs pakentės, kitą, o trečią – gali nebenorėti žaisti, jei iš karto leisi daužyti. Pradedame nuo nekenksmingų dalykų. Mokomės, kaip gaudyti, kaip griūti. Prisipučiame burbulus, su jais bėgiojame. Tėvai irgi žino, kur veda. Antra vertus, vaikai trapūs, gal dėl to, kad pradinėse klasėse kūno kultūros dažnai neprofesionalai moko. Matau, neparuošia taip, kad saugiai mokėtų atlikti žvakę, tiltelį, kūliavirstį.

Norisi, kad mergaičių daugiau ateitų. Kai brendimas prasideda, daugelis pasitraukia. Pagaliau išprašiau trenerės etatą. Mūsų moterų komanda nėra aukšto lygio, bet turiu vieną merginą, jau 23 metų. Daugkartinė  čempionė, geriausia Lietuvos regbininkė.

– Esate Lietuvos regbio federacijos  techninis direktorius. Kokios atsakomybės sritys?
– LRF aš dirbu daug metų visuomeniniais pagrindais. Buvau Trenerių tarybos pirmininkas. Turi surasti trenerius, kad jų kvalifikacija atitiktų, kad jie galėtų paruošti komandą. Tokių nedaug, pačiam teko rinktines ruošti. Tuometinis LRF prezidentas Aleksandras Makarenka pasiūlė važiuoti į Prancūziją mokytis. Pasimokiau, pavadinimas pasikeitė, tik jokios finansinės išraiškos, o spektras darbų didesnis – organizuoti varžybas, užsiimti plėtra, kad žaidžiančių vaikų daugėtų ir taškų, kuriuose regbis plėtojamas. Užsiėmiau tuo reikalu, regbis populiarėja.  

Prieš kokius 10 metų buvo pasidarę labai sunku, federacija įsiskolinusi. Susėdome 4 žmonės: aš, mano sūnus Irmantas, Vidmantas Valys, Paulius Zubavičius. Ką daryti? Sukūrėme planą ir prasidėjo kilimas. Atvirai pasakius, paskutiniu metu, kai reikia, į kokį susirinkimą nuvažiuoju, patarti galiu ar organizacinius darbus apsiimu padaryti. Labiau užsiimu savo klubo vaikais. Paraleliai vykdau Regbio-7 čempionatus. Regbio-15 veiklai yra kitas federacijos paskirtas žmogus, jis Lietuvos vaikų čempionatus pakėlė į aukštesnį lygį.

Federacija, kuriai Irmantas, mano sūnus, vadovauja, sustiprėjusi, šiuolaikiška, nemažai puikių idėjų įgyvendina, veikia puikus Vaikų dienos centras,  ruošiamasi atidaryti dienos centrą senjorams.

– Apie jūsų pergales Lietuvos regbio čempionatuose, įspūdingus ugdytinių pasiekimus ir chaotiško permainų laiko nuotykius sklando legendos.  Kas labiausiai įstrigo atmintyje?
– Sportininkų profesionalų  tarybiniais laikais negalėjo būti. „Vairas“ mus išlaikė, apiformindavo darbininkais, statybininkais. Bilietus į varžybas išpirkdavo gamykla arba profsąjunga. Lietuvos čempionatuose daug kartų skynėme pergales, tačiau žaidėme antrajame divizione ir į Tarybų Sąjungos čempionatus nepatekome. Nuo 1982 metų pradėjau dirbti treneriu, bet dar 10 metų žaidžiau. 1989 m. komanda iškovojo teisę žaisti aukščiausiojoje lygoje, bet nutrūko Lietuvos ryšiai su Rusija. Kaip žaidėjai tarybiniais laikais į užsienį vykti negalėjome, tik prieš pabaigą į Federatyvinę Vokietiją išleido. Gerai sekėsi, siūlė man pasilikti, ten žaisti. Bet aš turėjau įsipareigojimų čia.

Sunkumai atėjo kartu su kapitalizmu, su privatizacija. Išardyta dviračių gamykla. Jokios paramos neprisiprašysi. Antra vertus, klubo patalpas pavyko nebrangiai nusipirkti, kai leido privatizuoti buvusio dviračių gamyklos bendrabučio rūsį. Patys įrengėme.

Pamenu, su 6 tūkst. litų metams reikėjo visus išlaikyti, aprengti, išvežti į varžybas ir pan. Vertėmės kaip kas išmanė: pardavinėjome štukas, degtinę, veždavome į užsienį paveikslus ir pan. Kad pats išgyvenčiau, giminaitis įdarbino „Svingo“ kavinėje, teko naujų dalykų išmokti.

Gal ryškiausias nuotykis, jau daug kur aprašytas, kaip susiorganizavome vizas į JAV 2001 m. Radome verslininkų, kurie norėjo išvykti ir nupirko mums bilietus. Apsigyvenome pas buvusį trenerį Joną Žilevičių, jis mus pasikvietė dalyvauti turnyre. Komanda Lietuvoje 10 metų žaidė be pralaimėjimų, laimėjo ir Valstijose. Į Lietuvą grįžome tik dviese su komandos gydytoju.

Teko iš naujo suburti komandą. Po metų „Vairas“ laimėjo Lietuvos čempionatą, po kelerių – sėkmingai varžėsi su Europos profesionalais. Kad išugdytum čempionų komandą – turi ruošti, ruošti, ruošti. Be išeiginių, be savaitgalių. Kaip galėjau ištverti ir dar gyvas likti?

– Šiek tiek užsiminėte apie fizinio lavinimo spragas mokykloje. Ką dar keistumėte?
– Dirbu Šiaulių sporto gimnazijoje. Nelengva surinkti perspektyviausius žaidėjus, nes iš didesnių miestų vaikai nelabai noriai į Šiaulius važiuoja, be to, mokyklos „krepšelio“ nenori atiduoti. Gimnazijos vadovai leidžia dirbti taip, kaip mes įsivaizduojame, kad kiekvieną užaugintume iki Lietuvos rinktinės žaidėjo. Treniruotės 2 kartus per dieną, net beždžionę gali išmokyti dviračiu važiuoti. Būtų nesąžininga sau neišmokyti. Nors vaikai yra vaikai. Kartais ir patingi... Vis dėlto ugdymo sistemoje keistinų dalykų yra. Kiekvienas mokytojas spaudžia savo pusę. Mano nuomone, neturėtų būti privaloma sporto gimnazijoje birbyne groti, piešti, kankintis dėl aukštosios matematikos. O labiau reikia, kad išmoktų masažo, treniruotes vesti, kad išmoktų bent kokio amato – stadiono prižiūrėtojo ar pan. Buvau Pietų Afrikos regbio akademijoje. Ir mūsų vaikai ten važiuoja mokytis į atviras programas. Surinkti žaidėjai, kurie ruošiami profesionalais. Jie baigę mokyklą gauna kinezispecialisto, paramediko diplomą. Prancūzijoje panašiai. Jei netinka profesionalų lygai, įdarbinami klube masažuotojais, stadiono tvarkytojais. Gal pas mus reikėtų šia kryptimi pamąstyti?

– Esate apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui”, o Gegužių progimnazija regbio 60-mečio proga pateikė staigmeną – naująjį mokyklos stadioną pavadino jūsų vardu.
– Nežinau, kam kilo idėja taip pavadinti stadioną. Bet džiaugiuosi, kad kitą sezoną bus aukšto lygio stadionas, kurį prižiūrės Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademija. Galės vykti treniruotės, respublikinės varžybos. Vieno mums nebeužtenka.

Buvau sugalvojęs projektą Šiaulių mokyklose pradinukus apmokyti regbio. Siūlėmės į pamokas ateiti, supažindinti. Vaikščiojau į 8 mokyklas. Kažkas patarė į Gegužių progimnaziją neiti, nes direktorė – menininkė, nesusišnekėsi. Ir dar kaip susišnekėjome. Direktorei rūpi, kad vaikams būtų gerai. Mes ten susirinkome grupę ir dabar po pamokų užsiimame. Mokyklos komanda dalyvaudavo čempionatuose.

Tame rajone labai trūko vietos vaikams sportuoti – dvi krepšinio aikštelės pilnos vaikų. Turiu minčių kryptingai organizuoti įvairias varžybas, kad azarto būtų daugiau.

Esu pasišovęs 200 vaikų palikti „Vairo“ klubui. Dabar turiu 100. Yra projektukas, 6 treneriams paskirstyti darbai, kiekvienas turi atsivesti 10 vaikų. Ir jie dirba. Tikiuosi, pavyks. Šiaulių žolės riedulio ir regbio akademija taip pat naujokus aktyviai renka. Dar krūva vaikų visuomeniniais pagrindais ateina pasitreniruoti. Man patinka šis procesas – metams bėgant, stebėti vaikų tobulėjimą.

Sigitas Kukulskis: „Man patinka šis procesas – stebėti vaikų tobulėjimą.“
Autorės nuotr.

Treniruotėje linksma.
S. Kukulskio archyvo nuotr.

Trenerio patarimai  svarbūs.
Autorės nuotr.