Algirdas ir Birutė Musneckiai, kurių gyvenimas

Algirdo ir Birutės Musneckių fotografijų paroda ir knyga tuo pačiu pavadinimu „Šiauliai keičiasi“ (II dalis) Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatyta kaip dovana miesto gimtadieniui. Žmonėms siūloma tarsi iš apžvalgos bokšto apžiūrėti didžius pokyčius miesto centre ir jo prieigose bei prisiminti galbūt jau spėtus pamiršti vaizdus.

„Turime Šiauliuose unikalų reiškinį: jau kelintą kartą fotografijų parodą lydi knygos pristatymas. Jas rengia vyras ir žmona, abu fotografai, – pristatyme kalbėjo menotyrininkas hab. dr. prof. Vytenis Rimkus. – Šios darnios kūrybingos šeimos dėka atsiranda knygos, kuriose sudėta meilė miestui. Norėtųsi, kad jų tiražas didėtų, nes tokia knyga šiauliečiams brangi, būtų garbė ją namuose turėti. Bet tai jau mūsų valdžios uždavinys.“

Dovana miesto gimtadieniui
„Pasivaikščiojimai po miestą su fotoaparatu rankose buvo įprastas mūsų šeimos ritualas. Gerai, kad abiem tie patys objektai įdomūs. Ir parodų per gyvenimą surengta nemažai, beveik kasmet po dvi- tris. Kai 85-ieji kabo ant nosies, sveikata nebe ta, po miestą jau nepalakstysi, tačiau džiugu, kad yra pasekėja, šios galbūt paskutinės parodos generolas – Birutė“, – renginyje sakė fotomenininkas Algirdas Musneckis.

Birutė Musneckienė teigė jaučianti malonią pareigą iš archyvų ištraukti ir parodyti, kokia daugybė menininkų, kultūrininkų tyliai mums dirba, nes nebegali kitaip daryti. Į pirmąją dalį „Šiauliai keičiasi“ pernai sudėjo statybinius dalykus, parodė, kaip kinta, jaunėja miesto erdvės, ir dovanojo ją architektui Vyteniui Rudokui, kuris už savo sumanymus iš visų pusių buvo pešiojamas. Antrąją knygą skyrė kultūros įstaigų veiklai, jų kaitai bei Juliaus Janonio gimnazijai, kurioje abu su Algirdu mokėsi.

Pasak prof. Vaidoto Janulio, A. ir B. Musneckių knyga parodo, kad miestas yra nuolatos kintantis organizmas. Jis keičiasi, bręsta, kai kurios vietos darosi sunkiai beatpažįstamos. Vaizdai kelia nostalgiją, nes kai kas jau išnykę negrįžtamai, pavyzdžiui, dviratukas ant Dviračių gamyklos stogo. Retrospektyvinė miesto panorama atskleidžia istoriją nuo sovietmečio, kai kūrėsi bulvaras su sienine tapyba ir įdomiais meniniais objektais, kaip prasidėjo gatvių kasinėjimai, nyko senieji medžiai, radosi nauji architektūriniai sprendimai. Sena ir nauja šalia knygos puslapiuose žadina atmintį ir jausmus, skatina įžvelgti pokyčių pozityvą.

Knygoje šį kartą ne vien nuotraukos, bet ir įdomūs, intriguojantys gilesnį susidomėjimą tekstai. Nenuslėpti sunkumai, problemos, kurios iškyla renovuojant ar įveiklinant miesto erdves bei pastatus. Daug dėmesio skiriama Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai, Šiaulių vyskupijos pastoraciniam centrui – pradedant įkūrimo istorija, baigiant šiųmetiniais aktualizavimo projektais. Detaliai nušviestas šventojo tėvo Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiauliuose 1993 m. ir jo atminimo ženklai mieste bei Kryžių kalne. Daug informacijos apie Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. Atskiro dėmesio nusipelnė ryškios asmenybės, mokytojai Jonas Krivickas, Jonas Adomaitis, gimnazijos auklėtiniai – Nepriklausomybės akto signatarai, Šiaulių legenda dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Nušviečiami gimnazijos renginiai bei renovacijos sunkumai, G. Bagdonavičiaus namo rekonstrukcijos rūpesčiai.

Aptartas kiekvienas „Aušros“ muziejaus padalinys. Supažindinama su K. ir S. Venclauskių namų renovacija, užfiksuoti ekskursijos juose įspūdžiai. Pasakojama Fotografijos muziejaus įkūrimo istorija, pateikiama žinių apie jame vykusias parodas. Aptariami pokyčiai „Aušros“ muziejaus Edukacijos centre, Chaimo Frenkelio vilos rožyne. Skirta dėmesio Valstybiniam Šiaulių dramos teatro istorijai ir asmenybėms, nušviesti bene reikšmingiausi susitikimai ir parodos Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Pateikta žinių apie Šiaulių kultūros centro renovaciją ir ilgai lauktą atidarymo šventę. Archyvinės ir visai naujos fotografijos atskleidžia renginių įvairovę „Laiptų galerijoje“.

Ištisa Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo panorama pasakojama meniškais fotografijų kadrais, tekstuose jauti autorių emocinį ryšį su miestu ir viskuo, kas jame vyksta. Gražu, kad miesto pokyčiai suprantami ne vien kaip pastatų atnaujinimas, šaligatvių perklojimas. Atskleidžiama, kaip pulsuoja kultūrinis miesto gyvenimas. Žinoma, smagu atpažinti matytus veidus, prisiminti, kaip patys atrodėme prieš dešimtmetį ar daugiau. Džiugu žinoti, kur užfiksuota mūsų jaunystė.

Išleisti fotoalbumą – B. Musneckienės pomėgis
„Darbo įdėta nemažai, ilgokai tenka prie kompiuterio prisėsti. Algirdo archyvai begaliniai, o ir pačios jau daug prifotografuota. Sumaketuoju pati, tik spausdinimas šiek tiek kainuoja. Bet S. Skvernelis porą šimtų pridėjo – lyg ir papildomi pinigai, – juokiasi pasakodama Birutė Musneckienė. – Po daug nedarau, tik vieną kitą egzempliorių. Ankstesnes – giminėms, draugams, P. Višinskio bibliotekai, Fotografijos muziejui esu padovanojusi, vieną Algirdo mokiniui – puikiam menininkui Aleksandrui įteikėme. Visada vieną sau pasiliekame, smagu pavartyti.“

Turbūt nuo 2019, kai Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko Algirdo Musneckio paroda „Internatas Nr 1“, atsirado tradicija tai, kas parodoje nesutilpo, į knygą sudėti. Tų pačių metų balandį „Bruknėje“ eksponuota linksma paroda „Fotografuojam fotografuojam“. Autoriai išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu kaip priedą prie parodos.

B. Musneckienė prisipažįsta esanti labai neatspari virusams. Kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė užkrėtusi kraštotyra, tai į paveldą ilgam buvo įstrigusi, net iki Mikelių prizininkų. Visą šeimos genealogiją išstudijavo, į 5 knygas sudėjo. Fotografijos virusas apsėdo gal nuo vaikystės, nes dėdė fotografuodavo, teko stebėti, kaip nuotraukas ryškina. Pati vaikų namuose dirbdama fotografuodavo, nes reikėjo ekskursijas užfiksuoti, stendus užpildyti. O kai menininko fotografo žmona tapo, kur nuo fotografijos bepabėgsi... Nepagydomas virusas ir tos knygos. Vieną padariusi, jau apie kitą galvoja.

„Esu be galo dėkinga savo sūnui dizaineriui Kęstučiui, kad įdavė meškerę – išmokė knygeles sumaketuoti. Pirmąsias jis maketavo, o paskui tik patardavo, jei ko neišmanau, kai įstringu, nes kažkodėl aš pradedu daryti kaip sudėtingiau. Irena Ramaneckienė, bičiulė, mano knygų redaktorė, tik nepadėkojau per pristatymą, iš susijaudinimo turbūt. Atrodė, kad J. Janonio gimnazijoje gerai kalbos išmokau, bet Irenos padedama stipriai pasitobulinau“, – pasakojo B. Musneckienė.

Ji sakė, kad rausdamasi po archyvus pati praturtėjo, nes tenka renginių datas internete pasitikrinti, vardus, faktus sutikslinti. Geras dalykas – internetas: tokie informacijos srautai, nebereikia ranka persirašinėti kaip kažkada.

Pirmoji knyga „Šiauliai keičiasi“ prieš pat Naujuosius išleista. Ją B. Musneckienė vadina statybine, nes joje daug dėmesio Prisikėlimo aikštės ir jos prieigų, „Saulės laikrodžio“ aikštės rekonstrukcijai, Draugystės prospekto, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros ir jos prieigų pertvarkai, nuotekų ir vandentiekio tinklų, šilumos tiekimo tinklų renovacijai. Fotoalbumas dedikuotas architektams ir visiems geros valios žmonėms, prisidėjusiems prie Šiaulių atnaujinimo. Antroji knyga esanti karantininė. „Puikus laikas karantinas – kai niekur eiti negalima, laiko į valias. Aš naktinyčia, tai „failiukus“ bedėliodama nepajuntu, kad jau švisti pradeda. Tik nerašykit, nes draugės labai barsis – vėl juokiasi Birutė Musneckienė. – Nieko blogo panaktinėti, jei spaudimas sukyla, lašiukų išgeriu ir vėl gyva. Daug dar reikia suspėti...“

Daugiau nei pusė šimtmečio ir džiaugsme, ir varge
Drauge Algirdas ir Birutė Musneckiai nuo 1966 m. rugsėjo 24-osios. Tada įvyko jų vestuvės. Ir Birutės gimtadienis rugsėjo 28 d.. Ir mamos mirtis rugsėjį… Taigi rugsėjis – kaip gyvenimas: džiaugsmas ir skausmas šalia. Apie pažintį su Algirdu paklausta Birutė sako, kad nebuvo jokios romantikos, tiesiog ligoninėje dirbančios mama ir dėdienė sugalvojo jaunuolius supažindinti. Iš pradžių spyriojosi, o paskui nusileido.

Buvo antroji šv. Kalėdų diena, svečių nemažai. Gal susodinti buvo taip, kad mergina neįžiūrėjo veido, įsiminė tik kostiumo raštą ir spalvą. Ir vėliau jokių audringų prisipažinimų nebuvo. Neprisimena ir konfliktų ar pykčių. O sunkumus, ligas priima „kaip gyvenimo elementą“. Tų ligų, ligoninių nemažai būta.

„Esu užgrūdinta, – atvirauja B. Musneckienė. – 10 metų gyvenome su anyta, paskutiniuosius ją slaugyti teko. Stuburiukas kiek pasislinkęs, nuotraukos rodo, kad jau su lazdele vaikščioti turėčiau. Gal nuo gimnastikos tas slankstelis pajudėjo, gal ligonį slaugant. Kai gydytojai sakau, kad parūdijusi jau, ji ginčija, jog esu plieninė. Nuotolinis gydymas man patinka, paskambinai, pasiguodei ir laiko negaišti.“

Taigi ramiai gyveno, sūnų augino, abu – pedagogai, kiekvienas savo darbus dirbdami, kaip fotografai nekonkuruodami, o priešingai, vienas kitą paremdami, patardami. Žinoma, buities rūpesčiai – ne menininko sritis, čia jau Birutės sfera. Netrukdė ir vienas kitam tobulėti, juk Birutė Montessori metodo paslapčių studijuoti net į Ameriką važiavo, paskui per naktis priemones kūrė.

Anksčiau sakydavo, kad Algirdo pirmoji žmona – fotografija, o dabar kaip? Fotomenininkas A. Musneckis aktyviai fotografavo iki 2019-ųjų. Archyvai nuo 1967 m. susikaupė milžiniški. Jie – dabar Birutės stichija. Kai į darbus skubėti nebereikia, kai žmona po archyvus nardo, kito kompiuterio ekrane įdomesnių vaizdelių vyrui įjungia, kad nenuobodžiautų, aptaria, gražius momentus prisimena. Jam užmigus, prasideda tikrasis darbas – iki paryčių. Pasak B. Musneckienės, visi žmonės matyti, pažįstami, ne svetimi. Prisiminimai šildo. Tų prisiminimų iš parodų, giminių, draugų, bendramokslių susitikimų, šeimos pobūvių išlikę nemažai.

„Su giminėmis susitikimai retėja, senstame, – pripažįsta B. Musneckienė. – Autobusu net iki Baisogalos jau sunku išsiruošti. Kai aplanko, dar kokių daržovių ar vaisų atveža, turiu rūpestį dalytis. O daugiausia dabar telefonu, internetu bendraujame. Pasaulis dabar toks judrus, kad vienu metu keliose vietose gali būti.“

Musneckiai nemėgo didelio šurmulio, prašmatnių balių. Nebuvo ir iškilmingų vedybų jubiliejų su santuokos priesaikos atnaujinimų su skrybėlėmis ir blizgučiais. Namuose artimiausieji susirenka. Namuose smagiau. „Mano mama buvo kulinariją baigusi, prisižiūrėjau, šį tą skanaus pagaminti moku. Dažniau saldumynų. „Napoleoną“ kelis kartus draugės bandė tokį pat iškepti, nepavyko. Nufotografavau visus žingsnius, vis tiek neišėjo. Tada kartu darėme – žinoma, pasisekė. Tačiau paskutines savaites prieš knygos pristatymą, visa kulinarija buvo pamiršta. Ir vorai gerai gyveno nejudinami“, – vėl juokauja pašnekovė.

A. Musneckio fotografijose rasi žinomų šiauliečių veidus, senuosius miesto vaizdus. B. Musneckienę buvo pagavusi aistra fotografuoti medžius. Kai pajudėjo mieste renovacijos darbai, kasdien abu vaikštinėdavo, fiksuodami ir dirbančius žmones, ir tai, kas mieste vyksta.

B. Musneckienė – optimistė. Tai padeda išvengti konfliktų šeimoje, matyti pozityvą aplinkoje ir visuomenėje: Pasak jos, galima burbėti, kad gatvės išraustos, matyti, kad P. Višinskis statybiniu šlamštu apkrautas liūdi ir pykčio žaibus siunčia J Greimui, kuris surūgęs pypkę traukia. O galima nusijuokti ir pasikelti į Katedros bokštą išoriniu liftu, apžvelgti miestą iš aukštybių. Metai rudeniop ritasi, bet dar labai labai norisi aukštyn, rudeniniu miestu pasigrožėti.

Apibendrindama pokalbį B. Musneckienė sakė gyvenanti kaip M. Mikutavičiaus dainoje: „Kaip gyveni? – Gerai. – Kaip tu jauties? – Laimingas.“ Tik nemano, kad gyvens amžinai – kai peržengi 70-metį, jau žinai, kad nuo ko nors numirsi. Todėl vėl naktinės dėliodama trečiąjį fotoalbumą „Šiauliai keičiasi“.

2020 09 18 9