facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pamačiusi gyvuosius paveikslus internete, Elzė Marija taip pat užsidegė noru išmėginti save ir pabandyti pažaisti su jai patikusiais žinomų dailininkų kūriniais. Jos gyvieji paveikslai pelnė turbūt daugiausia susižavėjimo, mergaitės kūryba susidomėjo ir palankiai vertina menų ir kultūros platforma ,,Mėlynas šuo“. Be to, Elzė Marija visus nustebino  ir savo performansu – veidą išsipaišė grimo ir akvarelės dažų mišiniu tokiais raštais, kad įjungus mirksintį, spalvas keičiantį LED apšvietimą, veidas tarsi atgyja.

Elzė Marija Pauliukonytė mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos 5 klasėje, jos specialybė – fortepijonas, tačiau mergaitė tarsi apsėsta piešimo. Piešia nuo kūdikystės visur –  sąsiuviniuose, ant servetėlių, lapų, ant rūbų, rankų, kojų ir, žinoma, ant veido.

Piešia nuo kūdikystės
Elzė Marija auga menininkų šeimoje, todėl nenuostabu, kad kūrybinis pradas išsiveržė anksti. Vis dėlto jos mama Ina Pauliukonienė pasakoja išsigandusi, kai pamatė pirmąjį dukrelės piešinį: „Metukų ar dvejų, sunku dabar beprisiminti, nupiešė žmogutį: galva, pilvelis, keturios galūnės, bet buvo ir papuliai, bambytė. Aš maniau, negali tokio amžiaus vaikas šitaip, tik brūkšnius visokius braižyti turėtų.“ Sunerimusi, kad tai kokį nors sutrikimą reiškia, moteris kreipėsi į Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistus, o tie smagiai juokęsi. Taigi meninė prigimtis stipriai išreikšta: muzikuoja nuo ketverių, piešia kasdien – ant veido taip pat. Pasak mamos, tėtį aktorių Saulių Eduardą Pauliukonį muzikos srityje dukra jau aplenkusi, o dailės – ji po kokių metų irgi ne ką begalėsianti patarti.

Kai dukra susidomėjo gyvaisiais paveikslais, mamos pagalbos prireikė surandant tinkamos spalvos audinių ar drabužių, paskui mobiliuoju telefonu nufotografuoti rezultatą ir sukelti į internetą.

Visa kita Elzė Marija darė pati. Panaudojo įvairiausių daiktų, net sulankstomus šiukšlių kibirus. Sudėtingiausias darbas – grimas atliktas pačios visai savarankiškai. Nustebino ir tėvus, ir pažįstamus.  

I. Pauliukonienė pasidžiaugė, kad pasisekė su mokytojais. Mergaitė nuo ketverių lankė „Yamahos“ mokyklėlę, stipriai lenkė bendraamžius. Kai atėjo laikas į mokyklą, dukra norėjo piešti. Vyko derybos, pažadėjo, kad jei muzikoje nesiseks, visada galės pereiti į dailę. Atvirkščiai būtų sudėtingiau padaryti. „Labai atsakingai rinkomės mokyklą ir esame patenkinti, – sakė moteris. –  Fortepijonu groti moko nuostabi muzikos mokytoja Raimonda Sližienė. Esame dėkingi jai už supratingumą ir kantrybę. Pas mokytoją Raimondą mergaitė tiesiog sužydo, nuo fortepijono sunku atplėšti.“ Bet Elzė Marija papildomai mokosi ir dailės. Iš pradžių pas Bonaventūrą Šaltį, dabar – pas Beną Alejūną.

„Vaikas kitoks, tai faktas. Labai daug vidinės laisvės, kūrybiškumo. Svarbu padėti, nesugadinti, –  reziumavo I. Pauliukonienė. – Palaikome jos sumanymus, esame įsipareigoję padėti finansiškai svajones įgyvendinti ir tai darome.“

Labai įdomi asmenybė
Dizaineris Vilmantas Dambrauskas atsimena matęs ankstesnių Elzės Marijos piešinių, labai patiko. O dabar įsitikino, kokia kūrybinga asmenybė išaugo. „Gyvieji paveikslai labai kūrybingai, profesionaliai padaryti, – džiaugėsi menininkas. – Kaip reta, skoningas atlikimas. Puikus apšvietimas, fotografija gera. Labai skoningai padaryta.“

Tapytojas B. Alejūnas sakė susipažinęs su Elze Marija prieš pusantrų metų. Anksčiau ji mokėsi pas B. Šaltį, o jo grupėje – viena iš gabiausių vaikų tokio amžiaus. B. Alejūnas prisipažino, kad mergaitę neblogai pažįsta, bet jos gyvieji paveikslai nustebino. „Patys geriausi atsiliepimai, – sakė B. Alejūnas. – Įdomiai abi su mama tą idėją įgyvendino. Abu tėvai – menininkai, gal nekeista, kad ir dukra tomis pėdutėmis keliauja. Savo potencialą, nesvarbu dailės ar muzikos, gyvenime ji panaudos. Labai vertinu Elzės kantrybę, užsispyrimą ir kruopštumą. Bet labiausiai kantrybę, ko jos amžiaus vaikams dažniausiai trūksta. Siekia savo tikslų be atmestinumo.“

Fortepijono mokytoja ekspertė R. Sližienė su malonumu kalbėjo apie savo mokinę: „Mūsų Elzytė yra labai labai įdomi asmenybė. Net nesinori sakyti „vaikas“. Ji yra asmenybė, su ja įdomu bendrauti. Joje labai daug įdėta. Be galo jautri, nerealiai jautri ir laisva viduje.“

Mokytoja papasakojo, kaip kartą į pamoką Elzytė atėjo keistokai juodai apsirengusi su ištapyta šifono skraiste ant pečių: „Pagyriau, kad įdomiai gražiai atrodo. O ji sako – aš esu drugelis. Taip netikėta. Ji gali jaustis drugeliu, tiek užtaiso joje, tiek  fantazijos.“ Pasak mokytojos, Elzytę smagu matyti, ji nebijo išsiskirti, ne dėl pasirodymo, tiesiog jos vidus toks. Ji gali ateiti į šventę ar į pamoką meniškai išdažytu veidu ir jaučiasi laisvai. Žavi ta laisve visus.

R. Sližienė pastebėjo ypatingą mergaitės jautrumą: „Jei kas nepasisekė, nepavyko, ašaros byra kaip krištoliukai, nors sako, kad neverkia. Ir muzikuoja šiemet kažkaip iš vidaus.“ Pasak mokytojos, apie Elzytę galėtų kalbėti be galo. Baigiasi mokslo metai ir ji tikrai žino, kad koks nors piešinys bus, nes ši mergaitė  gali nustebinti – visai be progos atneša dovaną, tarkim, puikiai, meniškai nupieštą klaviatūrą.

„Man smagu su ja dirbti, – sakė R. Sližienė. – Mes ją klasėje labai mylime. Komunikabili, įdomi asmenybė. Paklausta, ką mėgsta, sako, labai patinka groti, labai patinka piešti, labai patinka būti. Koks gražus žodis. Kiek dar dvylikamečių taip pasakytų?“

Mokytojos teigimu, Elzytės gyvieji paveikslai absoliučiai visus sužavėjo, bet ji nustebins dar ne kartą: „Labai turtingas Elzytės vidinis pasaulis, ir jai pasaulis įdomus. Aš ją matau teatre, kur muzika, judesys, vaizdas – tai, kuo ji užsiima. Ji nori būti pasaulio ryški dalis ne dėl pasipuikavimo, ne dėl to, kad norėtų būti geriausia, o kad turi kuo dalytis. Ne todėl, kad nori nustebinti, o kad šitaip  skleidžiasi talentas, vidiniai turtai.“

Mergaitė, kuriai įdomu piešti, groti ir būti
S. Sondeckio menų gimnazijoje Elzė Marija mokosi nuo pirmos klasės, jaučiasi puikiai. Mėgsta gamtos, lietuvių kalbos pamokas ir matematiką. Daugiausiai laiko skiria piešimui ir muzikai. Dar nežino, kas svarbiau. Mano, kad muzikuoja šiek tiek mažiau, bet malonu, kad grodama gali įsivaizduoti, matyti muziką. Piešimu smarkiai susidomėjusi prieš ketverius metus. Ypač smagu dirbti su mokytoju B. Alejūnu, jis suteikia daug laisvės. Patinka mokytojo tapybos  spalvos – ne tikros, o tamsesnės ir tai, kaip drąsiai jis tapo.

Elzė Marija irgi mėgsta tamsias spalvas. O iš šviesių – labiausiai baltą. „Nors tai nėra spalva, jos yra visur, – aiškina mergaitė. – Piešiu ant balto lapo, kažką nutrinu, ji visada pasilieka kaip švieselė, kaip blicas.“

Piešti ant veido mergaitė sako rimčiau pradėjusi šiemet. Iki tol buvę vaikiški bandymai, mokymasis iš interneto – ir žaizdos, ir kraujo lašai... Gyvųjų paveikslų idėją su mama rado internete. Pasiūlė  dailės mokytojai Aidai, kad visai klasei tokią užduotį skirtų. Bet pasitarusios nusprendė, kol klasės draugai prisiruoš, pačios pabandyti.

„Susirandu paveikslą, dažus, drabužius, sėdu prieš veidrodį ir piešiu, – pasakoja Elzė Marija. – per vieną dieną vieną paveikslą padarau. Naudoju paprastą grimą, kartais mamos daiktų panaudoju. Kai spalvų pritrūksta, ir flomasteriai tinka. Helovynui dažausi, esu pripratusi, todėl nėra labai sunku. Mama nufotografuoja, abi atrenkame, kuriuos į internetą dėti. Ne visi pavyksta, bet smagu.“

Kol kas be piešimo savo gyvenimo Elzė Marija neįsivaizduoja. Kuo bus, dar nežino, nes muzika traukia vis labiau. Specialybės keisti neketina, su mokytoja Raimonda be galo gera, įdomu. Su ja sudėtingiausi kūriniai įveikiami pasidaro, vaizdais atgyja.

Labai nori išmokti piešti žmones, ypač patinka piešti akis. Yra nupiešusi tėčio, mamos, sesers Rugilės portretus. Beveik visiems artimiesiems per šventes ar gimtadienius dovanoja kokį nors savo kūrinį. Gera pabūti gamtoje: „Gamta mane žavi, ją galima nupiešti, galima pajausti, ji yra visur“, – sako Elzė Marija. Yra pripiešusi žirgų visą knygutę, bet žmones piešti smagiau.

Moksleivė kasmet atranda naują hobį. Šiemet pradėjo dainuoti mokytojos Živilės ansamblyje. Anksčiau chore dainavo. Neblogai ir rašinius sekasi rašyti. Gal kam ir keista, bet Elzė įsitikinusi, kad matematika ir dailė, ypač matematika ir muzika yra labai artimi dalykai. Jai patinka skaičiuoti ir neprastai sekasi. Konkursų, parodų, laimėjimų mergaitė nesureikšmina. Jei ką daro, ne dėl laimėjimo, o kad įdomu, kad širdis džiaugiasi.

Draugai jos piešinius dažniausiai giria, bet Elzė Marija apie tai kitos nuomonės: „Iš tiesų nelabai patinka, kai giria, bet gera žinoti, kad moku groti, moku piešti.“ Kritikos ji nebijo: „Jei draugai kritikuoja išvaizdą, leidžiu tai daryti. Manęs tai nepakeis. Aš esu tokia ir būsiu.“

Elzė Marija pritaria, kad kai kurios penktokės mergaitės mąsto kaip suaugusios. Savęs labai suaugusia nelaiko, bet moka gyventi taip, kad jos dienos užtektų ir pamokoms, ir muzikai, ir piešimui, ir net mažytėms išdaigoms. Nors daugiausia išdaigų prikrečia ne ji, o mylimi augintiniai: taksas, kuris dūksta po namus ir moka kriuksėti, ir katinas, kurs nuolat partempia kokį paukščiuką. Tas skraido po namus, slepiasi po spinta, o jos su mama turi pagauti.

Pasiausti, paplepėti su draugėmis laiko irgi užtenka, jo trūksta tik tiems, kurie bando apsimesti, kad labai daug dirba. Elzei Marijai apsimetinėti nereikia: po pamokų piešimas, fortepijonas, bendravimas su tėčiu, mažutės  kūrybinės paslaptys ir atradimai su mama... nes pasaulis labai įdomus ir jame smagu būti.

2020 05 22 1

Picasso after Guim Tio.
Inos PAULIUKONIENĖS nuotr.

2020 05 22 7

Nelly Francoise. „Portrait“.
Inos PAULIUKONIENĖS nuotr.

2020 05 22 5

John Lariva „Tempest“.Vietoj skrybėlės Elzė Marija  panaudojo sudedamą medžiaginį „kibirą“ ir mamos boa.
Inos PAULIUKONIENĖS nuotr.

2020 05 22 9

Savo rankomis ištapytas rūbas –  pats mieliausias pasaulyje.
Inos PAULIUKONIENĖS nuotr.

2020 05 22 10

Mama ir tėtis.  Elzei Marijai 12 metų.
Inos PAULIUKONIENĖS nuotr.

2020 05 22 4

Elzei Marijai 10 m. 3 mėn. Pirmoji akvarelė. Mokytojas B. Šaltis.  Sakė, kad čia – pointelizmas.
Inos PAULIUKONIENĖS nuotr.

 

 

Į viršų