Kiekvienas laikraštis turi ne tik savo vardą, bet ir savo veidą, t. y. pavadinimo vinjetę, kuria pasipuošia pirmojo puslapio viršų. Dažniausia tai – stambių raidžių rinkinys ar meninė šrifto kompozicija, aprengta ar įsprausta į tuometinės mados rūbą. Paprastai šalia jos talpinama to laikraščio dokumentacija-informacija: adresai ir priklausomybės, datos ir numeracijos, devizai ir savininkai. Tokią sistemą prieš kelis šimtmečius paveldėjome iš pirmųjų to pobūdžio periodinių spaudinių, tokia, tikėkimės, išliks iki laikraštijos saulėlydžio. Galbūt – ir po jo...

„Šiaulių naujienos“ 1923 m.
Pirmųjų „Šiaulių naujienų“ vinjetė nepasižymėjo ypatingumais, tai – paprastas akcidentinis tipografinių raidžių rinkinys, naudotas afišose ar plakatuose. Senuosiuose „Titnago“ raidynuose dar buvo galima rasti šio šrifto pavadinimą, tai – „Kleukens“ (pusjuodis, kegl. 95), kurio tuomet būta bemaž 10-ies dydžių. Nesunku daryti prielaidas, kad jis buvo bene pagrindinis, utilitarus spaustuvės šriftas, prie kurio glaudėsi kiti, kiek kuklesni šriftų rinkinukai, dar užtinkami ir dabartinių kompiuterių retro šriftynuose.  

Tokiu būdu pirmagimės „Šiaulių naujienos“, tiek periodinės, tiek jų vienkartinės modifikacijos, tarpukaryje nekeitė savo grafinės-utilitarinės išvaizdos, net tuomet, kai progai pareikalavus, tekdavo modifikuoti pavadinimo variantus.

Tol, kol...
Iki karo pradžios Šiauliuose valdžios buvo išspausdinti 8 „Raudonosios vėliavos“ egzemplioriai. Karo metais, prie vokiečių, Šiauliuose ėjo „Tėvynė“, valdžios skubotai pervardinta į „Tėviškę“. Tai – bibliografinės retenybės, istorijos baltos dėmės miesto juodose epochose.

Istorinis teisingumas verčia prabėgomis prisiminti raudonos epochos „Raudonąją vėliavą“, iš kurios vėl atgimė mūsų laikraštis, tiksliau – anuometinę vinječių grafiką, nes, kaip bežiūrėsi, pagrindinio miesto laikrodžio vinjetė – ir miesto įvaizdžio, ir miestiečio kasdienybės dalis, kaip anuometinis „Elniu“ pakvipęs sovietmečio oras ar lopais nusėtas asfaltas.

„Raudonoji vėliava“ 1944 m.
Pokario „Raudonosios vėliavos“ vinjetė buvo gana kukli, nešaukianti, iš abiejų pusių papuošta penkiakampėmis. Žinant miesto spaustuvių istoriją, belieka sublizgėti erudicija, kad akcidentinis šriftas, kurio atspausdintas laikraščio pavadinimas vadinosi „Venus“ (siauras, pusjuodis, kegl. 84.), nuo „Titnago“ įkūrimo laikų sąžiningai tarnavęs šiauliečiams.

Vinjetę dabino du priedu, būtinu sovietmečio spaudai – ideologinis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės“ ir laikraščio pervardinimas organu iš didžiosios raidės: „LKP(b) Šiaulių Miesto ir Apskrities Komitetų ir Vykdomųjų Komitetų Organas“. Žinant pokario prioritetus, prie gramatinių klaidelių ar kablelių kabinėtis nepadoru.

„Raudonoji vėliava“ 1961 (?) m.
Iliustracijoje matome anuometinę „Raudonosios vėliavos“ kompoziciją, savo stilistika susišaukiančia su respublikinių laikraščių pavadinimais. Neišliko vinjetės autoriaus pavardės, tačiau tiesos dėlei verta pažymėti, kad tokia vinjetė bene kelias dešimtis metų buvo „darbininkų miesto“ įvaizdžiu, harmoningai derėjo su anuometinių LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorių ir ideologų fizionomijomis bei anuometine, kartu su N. Chruščiovo „atšilimu“ kokiais XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje šmėstelėjusia „trikampių suoliukų“ mada ir moterų veliamomis šukuosenomis.

Kadangi tiek mados, tiek geri skoniai kinta, todėl gyvenimas privertė vinjetę keisti, kad mūsų ideologams nebūtų sarmata prieš kitus ideologus. Juk anuomet, gražiai apsikuopus miesto išorę, Šiauliai vis daugiau svečių sulaukdavo iš kitur.

„Raudonoji vėliava“ 1983 m.
Prie šios grafinės kompozicijos teko prisidėti ir man. Buvo sukurti du variantai – kasdienė vinjetė ir šventinė. Naivokai šyptelsiu: anuometinė fasadų tapybos iliuzorika atsispindėjo ir „erdvinio šrifto“ įkomponavime laikraščio veide. Iš fotoabėcėlės rinkinių teko susiklijuoti užrašo kompoziciją, ją reprodukuoti. Vėliau fotobūdu paruošti negatyvinį variantą – šventinę atmainą: savaitgaliais spausdinti žaliai ar mėlynai, valstybinių švenčių metu – raudonai.

Ši vinjetė sulaukė laikraščio pervardijimo, užleidusi savo vietą „Šiaulių naujienoms“.

„Šiaulių naujienos“ 1988 m.
Grįžęs senasis pavadinimas pakeitė ne tik leidinio savininką. Proletarinis šūkis tapo nebeaktualia  ideologine šiukšle, kai miesto periodikos monopolininkas iš organo vėl pasidarė laikraščiu. Kompozicijos viduryje – juodai baltas miesto herbas. Dekoratyvusis šriftas „Gill sans“, pritaikytas anuometinei „Titnago“ technologijai – fotorinkimui, buvo panaudotas tiek pagrindiniam pavadinimui, tiek mėnesio dienoms žymėti.

Ši vinjetė iki mūsų dienų buvo kelis kartus modifikuota, nes naujai atsiradusios kompiuterinio montažo galimybės leido drąsiau naudotis spalvomis, šešėliais, pustoniais. Bene kelių laikraščio montuotojų tobulinta vinjetė su laiku tapdavo įprasta, oranžinė ir „nebepastebima“, kaip aksioma ar oras, kuriuo kvėpuodavome.

„Šiaulių naujienos“ 2013 m.
Netikėtai užgriuvęs laikraščio 90-mečio jubiliejus leido galutinai suformuoti mūsų laikraščio vinjetę, jos centrinėje dalyje įkomponavus originaliai stilizuotą miesto istorinį herbą. Grafinis sprendinys tapo pakankamai originalus žiniasklaidos kaimynų aplinkoje, tapo savas kasdienybės aktualijose ir Šiaulių miesto biografijoje. Linkiu tokiam jam gyvuoti sutinkant „Šiaulių naujienų“ šimtmetį, nes laikraščio bendraamžių kitose Lietuvos miestuose pakol kas nesigirdi...

1944 RV vinjetė

1961 RV vinjetė

1983 RV vinjetė