facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nepriklausomybės atkūrimas į Lietuvą atnešė naujų iššūkių, su kuriais teko susitvarkyti tiek valdžios institucijoms, tiek verslininkams, tiek ir patiems gyventojams. Iki 1990-ųjų Lietuvos teritorijos apgyvendinimą buvo bandoma griežtai reguliuoti – gyventojų migracija kontroliuota per žmonių prisiregistravimą, o gyvenviečių plėtra buvo tiesiogiai susieta su ūkio, įmonių, paslaugų įstaigų vystymu ir vykdoma pagal sovietmečiu populiarią „Vieningos apgyvendinimo sistemos“ koncepciją.

Sovietmečiu Lietuvos teritorijoje intensyviai buvo plečiami gamybiniai centrai – miestai, kurie „liaudyje“ įgavo savitą „garbingų darbininkų miestų“ titulą. Vienas iš tokių miestų – Šiauliai, kuriame per 45 metus gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei penkis kartus – nuo 26 tūkstančių 1945 m. iki 147 tūkstančių 1990 m., o 1992-aisiais, kurie laikomi gyventojų skaičiaus piku, Šiauliuose buvo 149 tūkstančiai miestiečių.

Nepriklausomybės iššūkiai

Taigi žlugus Sovietų Sąjungai, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. ekonominės sąlygos pasikeitė iš esmės: užsidarė daugelis pramonės įmonių, nebeliko privalomo įdarbinimo ir žmonės, ieškodami lėšų pragyventi, patys privalėjo prisitaikyti prie pokyčių. Perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką, didžiosios Šiaulių gamyklos buvo privatizuotos, galbūt stengėsi šiek tiek palaikyti gyvybingumą, bet šis „gyvybės palaikymas“ truko neilgai ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį didžioji dalis buvusių pramonės gigantų buvo uždaryta, tūkstančiai žmonių neteko darbo, o galimybės susirasti naują darbo vietą buvo ganėtinai ribotos.

Tokia susiklosčiusi situacija sukėlė emigracijos bangą, kuri sustiprėjo, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Žinoma, Šiaulių gyventojai gana verslūs žmonės, tad žlugus įmonėms gana greitai dalis miestiečių rado naują „nišą“ ir pradėjo mezgimo bei siuvimo verslus, kurie daliai „naujųjų verslininkų“ leido prasigyventi; tačiau neilgai trukus šis verslas taip pat sumenko ir nunyko.

Nuo 1993-iųjų miestas sparčiai mažėjo. 1992–2019 m. jis prarado apie trečdalį gyventojų, tai prilygtų šešto pagal dydį Lietuvos miesto Alytaus gyventojų skaičiui. miesto gyventojų skaičius didėja dėl jame prisiregistruojančių užsieniečių – daugiausia Ukrainos ir Baltarusijos gyventojų. Nors ir pokalbių su vietos valdžia metu galima įžvelgti džiugesį dėl miesto gyventojų pagausėjimo, visgi objektyviai žiūrint, šie „naujakuriai“ kažin ar gali būti vertinami kaip stabilūs, savo ateitį Šiauliuose matantys gyventojai. Dauguma „naujakurių“ – vyrai, įdarbinti pervežimo kompanijose ir statybų sektoriuje, savo šeimas palikę gimtose šalyse.

Vis tik liūdniausia tai, kad iš miesto greičiausiai išsikėlė darbingo amžiaus (20–40 m.) gyventojai, kurių daugelis tapo darbo emigrantais, vykstančiais tiek į užsienio valstybes, tiek į kitus didžiuosius šalies miestus, galėjusius pasiūlyti daugiau darbo vietų ir didesnį atlyginimą arba geresnį išsilavinimą didžiuosiuose šalies universitetuose. Atitinkamai, darbingo amžiaus gyventojų išvykimas iš miesto sąlygojo neigiamą demografinę raidą, kai stipriai (beveik perpus) sumažėjo gimstančių vaikų skaičius.

Jei žvelgtume į pagrindines pasekmes, kurias teko ir vis dar tenka išgyventi, turbūt vienu pagrindinių padarinių reikėtų įvardyti spartų miesto senėjimą. Statistikos departamento duomenys rodo, kad kasmet vyresnio amžiaus žmonių dalis didėja ir miestas tampa vyresnio amžiaus žmonių, ypač moterų, gyvenamąja vieta. Jei situacija nekis, dėl jaunimo ir vaikų trūkumo kils vis didesnių sunkumų tiek darbo rinkoje, tiek savivaldybei, kuriai reikės spręsti infrastruktūros pertekliaus problemas. Žinoma, kol kas finansiškai savivaldybė jaučiasi stabiliai, kadangi vis dar nemaža dalis išvykusių gyventojų nenutraukia ryšių su miestu nei emociškai, nei formaliai. Deklaruodami savo gyvenamąją vietą Šiauliuose, jie papildo biudžetą sugrąžinamu gyventojų pajamų mokesčiu, o išlaikydami nekilnojamąjį turtą, stabilizuoja būtų rinką.

Miestas ir jo inžinerinė infrastruktūra buvo planuota 150 tūkstančių gyventojų, todėl trečdalio jų netekimas sukuria jos išlaikymo problemų, kurios atsiliepia visiems gyventojams ir miesto valdžiai. Šildymo ir vandentiekio trasų, gatvių ir šaligatvių priežiūros ir išlaikymo kaštus turi padengti likę miesto gyventojai. Nors kol kas Šiaulių savivaldybės administracija geba rasti finansų ir prisiimti didžiąją augančios naštos dalį, tačiau dėl to nukenčia kitos savivaldybės finansuojamos sritys.

Mažėjantis miesto gyventojų skaičius atsiliepė ir socialiniai infrastruktūrai, ypač kalbant apie mokyklas ir darželius. Mažėjantis mokinių skaičius lėmė dalies mokyklų uždarymą ar restruktūrizavimą, mokytojų darbo vietų mažėjimą. Kai kurios mokyklos stovi apleistos, laukiama galbūt kada nors pasirodysiančio investuotojo. Ir kiti apleisti pastatai, ypač sovietmečiu statytos gigantiškos gamyklos, nepuošia miesto, nors dalis šių pastatų panaudojama, visgi mieste sąlyginai daug yra „pastatų-vaiduoklių“. Deja, daugelis šių nykstančių pastatų yra privataus verslo rankose, tad savivaldybė gali tik papildomai apmokestindama (ką ji ir stengiasi vykdyti) daryti „spaudimą“, tačiau, atrodo, kad tai nelabai veiksminga priemonė.

1106

Lietuvos miestų gyventojų kaita 1990-2018 (LT vidurkis 18%)

 

Europoje mažėja 40 procentų miestų

Lietuva ir jos mažėjantis gyventojų skaičius miestuose bei kaimuose nėra išimtis nei Europos, nei pasaulio mastu. Moksliniai tyrimai rodo, kad 40 proc. Europos miestų netenka gyventojų, o tai ypač aktualus reiškinys Rytų Europoje, kurioje trys iš keturių didelių ir vidutinių miestų mažėja. Net tokie Vakarų Europos miestai kaip Genuja Italijoje, Leipcigas Vokietijoje ar Liverpulis Jungtinėje Karalystėje buvo laikomi sparčiai netenkantys gyventojų ir tik apie 2000-uosius gyventojų skaičius sustojo mažėjęs ir stabilizavosi ar net ėmė augti dėl į šalį atvykstančių imigrantų srautų. Tačiau dažnai tie imigrantai yra iš Centro ir Rytų Europos, tai reiškia, kad Lietuva (o kartu ir Šiauliai), kaip ir kaimyninės bei minėto regiono šalys – Lenkija, Latvija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, tampa „donorėmis“, iš kurių gyventojai išvyksta ir kuriasi Vakarų Europoje.

Šiaulių ateities perspektyvos

Akivaizdu, kad savęs vadinti pramoniniu „garbingu darbininkų miestu“, Šiauliai neketina ir nebenori, ir apskritai būti pramonės miestu nėra „madinga“ kryptis šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, vis dažniau prabylančiame apie ekologiją, tvarią plėtrą, sveiką gyvenseną ir pozityvią psichologinę aplinką.

Pokalbiai su Šiaulių vadovais atskleidė, kad visi pašnekovai supranta miesto mažėjimo problemą ir neignoruoja jos, savaip stengiasi „budinti“ savo miestą. Tačiau taip pat galima buvo suprasti, kad nors ir pasikeitė ilgametė miesto valdžia ir naujoji įnešė „šviežių vėjų“, bet barjeras tarp valdžios ir gyventojų vis dar išlikęs. Verslo ir bendruomenės lyderiai jaučia, kad savivaldybė per mažai juos įsileidžia į savo „erdvę“, o į gyventojų poreikius įsiklauso tik tiek, kiek tai aktualu savivaldybei. Antra vertus, savivaldybės atstovai pabrėžė verslininkų abejingumą prisidedant prie geresnio gyvenimo mieste kūrimo ir nevyriausybinių organizacijų menką veiklumą. Taigi akivaizdu, kad visuomenė vangiai įsitraukia ar yra įtraukiama į miesto gyvenimą kuriant jo ateities viziją, nors mūsų šalyje vis labiau akcentuojamas poreikis pasitelkti visuomenę sprendžiant jai aktualius klausimus.

Šiaulių savivaldybės puslapyje galima rasti gana nemažai dokumentų, nušviečiančių miesto ateities viziją. Iš jų, taip pat ir iš pokalbių su savivaldos atstovais galima buvo suprasti, kad Šiaulius norima paversti Šiaurės Lietuvos centru, aptarnaujančiu ir palaikančiu glaudžius, gyvybingus ryšius su visu Šiaurės regionu. Strategijos ir planai savo turiniu pakankamai platūs: nuo gyventojų gerovės kėlimo iki ekonomikos augimo ar turizmo vystymo, tačiau aiškaus kelio, kaip visus užsibrėžtus uždavinius pasiekti, nėra. Vizijos gal ir neturi būti labai konkrečios, tačiau rengiami dokumentai netenkina verslininkų, visuomenės veikėjų bei gyventojų, prašančių konkretumo.

Nors visuomenei susipažinti laisvai prieinamuose dokumentuose viena iš siekiamybių yra ekonomiškai stiprus miestas, iš pokalbių su savivaldybės atstovais galima buvo suprasti, kad vis dėlto pirmąsias pozicijas kuriant pozityvų miesto įvaizdį užima siekis paversti jį patogų gyventi visiems, ypač jaunoms šeimoms. Į pirmą planą keliamos būtent jaunos šeimos, kurių naujagimiai sulaukia specialios dovanos iš savivaldybės. Be to, jauniems suteikiama finansinė parama įsigyjant pirmą būstą, o studentams – stipendijos studijoms su sąlyga, kad po jų grįš į Šiaulius dirbti; jauniems specialistams (ypač medicinos personalo) – gyvenamojo ploto nuomos kompensacijos; jaunimo verslumui skatinti skiriama finansinė parama geriausiems projektams. Atrodo, jog daroma daug, kad jaunimas atvyktų ir liktų mieste, tačiau statistika negailestinga – jaunimą sunkiai suvilioja savivaldybės dedamos pastangos, netenkina verslininkų siūlomos darbo vietos ir jų atlyginimai. Nemaža dalis jaunų žmonių, ypač pabaigę mokyklas, palieka miestą. Tikėtina, prie to prisideda ir Šiaulių universiteto įvaizdis, kuris netampa pagrindiniu traukos objektu norintiems studijuoti Šiaulių abiturientams.

Stengiamasi dėl jaunimo, tačiau kita – didžioji miesto gyventojų dalis, kurie yra perkopę penkiasdešimt metų, sulaukia gerokai mažiau savivaldybės dėmesio, o būtent šie žmonės formuoja kritinę miesto gyventojų – rinkėjų – masę. Vyresnieji gyventojai jaučiasi nusivylę ir pamiršti, sunkiai galintys pakovoti dėl didesnio atlyginimo, nes dažnai sulaukia verslininkų atsakymo, kad „bus kas už tave kitas dirba“. Netekusiems darbo sudėtinga rasti kitą, net jei yra aukštos kvalifikacijos, nes vyresnių darbuotojų pasiūla didelė, o paklausa maža. Darbdaviai linkę rinktis jaunesnio amžiaus darbuotojus. Nors savivaldos bei verslo atstovai nesutinka, kad vyresniems mieste rasti darbą sunku, tačiau pokalbiai su „paprastais miesto žmonėmis“ daugeliu atvejų atskleidė realią ir niūrią situaciją. Savivaldybės galimybės daryti įtaką šiems procesams menkos, o verslininkų elgesys labai pragmatiškas – jie nenori tapti „socialinių paslaugų teikėjais“. Taigi socialinis atotrūkis mieste vis ryškėja, tačiau panašios tendencijos vyrauja visoje mūsų šalyje ir už jos ribų.

Miesto valdžios dėmesį ūkio plėtrai geriausiai iliustruoja aplink Zoknių oro uostą suformuotos erdvės Šiaulių LEZ’ui bei Pramoniniam parkui. Šiose teritorijose įsikuriančių įmonių skaičius pastaruoju metu auga, ir jos ima pulsuoti gyvybe. Savivaldybė viliasi, kad įsikeliančios įmonės taps geru pavyzdžiu, pritrauksiančiu daugiau verslo įmonių į miestą, tad, atitinkamai, sukursiančių daugiau darbo vietų gyventojams.

Šiaulių vizijoje galima matyti ir siekį išlaikyti bei stiprinti išskirtinį Lietuvoje militarinį miesto įvaizdį. Puoselėjama ne tik NATO pajėgų bazė, bet ir pritrauktos valstybės investicijos į karinio miestelio statybas.

Taigi, nors Lietuva, kartu ir Šiauliai, netenka savo gyventojų, depopuliacijos nereikėtų „demonizuoti“, o tiesiog suprasti, kad tai natūralus raidos procesas, kuris turėjo pradžią, tad turės ir pabaigą. Vis dažniau imama kalbėti, kad ateitis priklauso ne dideliems, nuo žmonių gausos ir transporto dūstantiems miestams. Kompaktiški, kokybišką gyvenimą siūlantys miestai, kurie bus žalesni, mažiau užteršti, erdvesni ir visas reikiamas paslaugas suteikiantys, daugelio autorių laikomi perspektyvesni, ypač jei jų gyventojai jaučiasi išklausomi ir suprasti. Taigi industrinio miesto statuso praradimas yra ne tik problema, bet ir galimybė susikurti alternatyvų, patrauklesnį gyventojams ir investuotojams miesto įvaizdį. Svarbus čia aspektas – atrasti ir pristatyti savo, kaip miesto, savitumą, turėti „reikšminius žodžius“, kuriais Šiauliai būtų atpažįstami tiek mūsų šalyje, tiek už jos ribų.

11061

Šiauliuose iškabinti plakatai, kvietę susimąstyti, kad „dar ne viskas prarasta“. Plakatų autorė E. Narbutaitė.

 

Šiauliai – vis dar svarbus Šiaurės Lietuvos centras. Tai regioninės svarbos miestas, kuris nenori prarasti didmiesčio statuso. Kaip jungiantis su periferija regioninis urbanistinis centras, kuriame plėtojami vidutinio lygmens ekonominės veiklos, susisiekimo paslaugų, rekreacijos ir turizmo centrai, jis matomas ir naujai rengiamame Lietuvos teritorijos bendrajame plane.

Svarbiau mieste išlaikyti ne gyventojų skaičių, bet užtikrinti gyvenimo kokybę gyvenantiems ir atvykstantiems. Gyventojų gausėjimas ar mažėjimas neiliustruoja ir nenulemia gyvenimo kokybės pokyčių. Orientuotis į augančio miesto perspektyvą nebūtų tinkamiausia išeitis, vis dėlto geriau koncentruotis į esamus jo gyventojus, užtikrinti jų gerovę. Imigrantai iš Ukrainos ir Baltarusijos neturėtų būti miesto gyventojų „auginimo“ prioritetu, nes gražiau atrodantys demografiniai skaičiai, daugeliui šiauliečių realiai gerovės nekelia ir miesto perspektyvai poveikis abejotinas. Dėl savo geros strateginės padėties Šiauliai turėtų išnaudoti logistinį pranašumą, kuris leidžia vykdyti šalies ir regiono „vartų“ funkciją. Miestas, turintis konkurencingą universitetą, – didelis pranašumas, tad į Šiaulių universiteto sąjungą su lyderiaujančiu šalyje universitetu reikėtų žiūrėti teigiamai. Svarbu, kad konkurencinga aukštoji mokykla mieste veiktų ir bent jau iš Šiaurės regiono pritrauktų studentų, kuriems Lietuvos didieji miestai yra per toli. Reikėtų koncentruotis ne tik į jaunus žmones, bet ir į vyresnius, kurie dar ilgai sudarys miesto gyventojų daugumą. Kadangi Šiauliai sparčiai sensta, o vienišų senolių skaičius didėja, „sidabrinė“ ekonomika, orientuota į pagyvenusių žmonių darbą bei poreikius, būtų puiki alternatyva tradiciniams sektoriams. Tai padėtų pertvarkyti ir senus nebereikalingus pastatus, kuriuose būtų galima įkurti savarankiško gyvenimo (ar senelių) namus, ypač jei šie pastatai yra žaliosiose zonose. Geru pavyzdžiu galėtume laikyti Rėkyvoje įkurtus savarankiško gyvenimo namus, kurie puikiai vertinami ir paklausūs. Tokias paslaugas būtų galima teikti ir kitų savivaldybių gyventojams ar norintiems sugrįžti pagyvenusiems emigrantams.

„Pramoninis miestas“ nėra patraukliausia „etiketė“ dabartiniame pasaulyje, kovojančiame su aplinkos tarša ir klimato kaita. Išmanus, švarus, kompaktiškas, patogus – tai patrauklaus ateities miesto gairės. Kalbos apie „sumanų miestų mažėjimą“ (angl. smart shrinkage) nėra nauja koncepcija Vakarų šalyse, kurios su deindustrializacija susidūrė jau prieš pusę amžiaus. Buvę industriniai miestai, tapdami mažesni, nebūtinai turi tapti mažiau patrauklūs ar patogūs jų gyventojams. Pasirenkant teisingą miesto raidos kryptį, savivaldybei į savo veiklas ir vizijų kūrimą labiau įtraukiant ir visuomenę bei verslą, galima tikėtis šviesesnės ateities, kurioje Šiauliai būtų kaip stiprus regioninis centras, kadangi miesto mažėjimas savaime sukelia ne tik neigiamų pasekmių, bet atveriamos ir naujos galimybės, kurias tereikia mokėti išnaudoti.*

* Tekstas parengtas remiantis informacija, surinkta vykdant podoktorantūros projektą „Mažėjantys miestai pokomunistiniame kontekste: Šiaulių miesto atvejo analizė“. Projektas finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (Projekto Nr. DOTSUT-149 (09.3.3-LMT-K-712-02-0062)) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT). Projektas vykdytas Lietuvos socialinių tyrimų centre.

Į viršų