Įkyri drėgmė skverbiasi už apykaklės, šiurpuliukai nubėga per nugarą, kaip tyčia ir pirštinės liko kitos striukės kišenėje. Kol nepradėjau šniurkščioti nosimi, užbėgu į artimiausią kavinukę. Laukdama imbierinės arbatos dairausi aplinkui: šalimais prisėdusi porelė, suglaudusi galveles, energingai aptarinėja telefono ekrane matomus vaizdus, tolėliau prietemoje mirksi viena, dvi… bent penkios švieselės. Prie daugelio stalelių vyksmas tas pats: maigo, braukia, naršo... Nesąmoningai išsitraukiu telefoną ir aš. Per tą pusvalandį jau atsirado keliolika pranešimų apie renginius, gimtadienius, kelionės pasiūlymas ir t. t. Nebeįsivaizduojame savo gyvenimo be socialinių tinklų ir retai susimąstome apie jų pavojus.

Vaikų teisų gynėjai apie medijų grėsmes
„Socialiniai tinklai seniai yra tapę vaikų kasdienybės dalimi, bet suteikdamos beribes bendravimo ir informacijos gavimo bei perdavimo galimybes ir pramogas, jos vaikams gali būti pavojingos“, – teigia Silva Šimkevičienė, Šiaulių apskrities Vaikų teisių apsaugos skyriaus Viešųjų ryšių ir komunikacijų skyriaus specialistė. – Kuo ilgiau vartotojas naudojasi socialiniu tinklu, tuo giliau jis yra įtraukiamas į jo erdvę.“

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Joniškio rajone vyr. specialistė Genovaitė Eidukienė patvirtina, kad vaikai ir paaugliai gali tapti socialinėse medijose tykančių pavojų taikiniu:

,,Vaikai gali būti užgauliojami, jie gali susilaukti grasinimų, reikalavimų. Gali grėsti ir netiesioginės patyčios – panaudojus vaiko atvaizdą viešojoje erdvėje gali būti sukuriami įžeidžiantys vaizdai.“

Apie tai Joniškio ,,Aušros“ gimnazijoje išsamiai kalbėjo Šiaulių apylinkės prokurorė Jurga Klimčukienė: ,,Socialinių tinklų turinį kuria patys vartotojai, o faktų tikrinimas nėra atliekamas. Būtent paaugliai tampa pažeidžiama grupe, į kurią nusitaikė socialinėse medijose įvairiais vardais ir veidais prisidengę nieko gero nelinkintys asmenys. Užslėpta reklama, propaganda, netikros ir realybės suvokimą iškreipiančios naujienos – visa tai brukama vaikams. Dėl patirties stokos jaunimui atsiranda rizika priimti daugumą dalykų kaip tiesą.“

Naudojasi vaikišku naivumu
,,Buvo tirta socialinių medijų įtaka jaunimo nuomonės formavimui. Apklausus beveik 700 jauno amžiaus vieno socialinio tinklo vartotojų išaiškėjo kelios įdomios tendencijos. Visų pirma – didelis jaunimo pasitikėjimas internete randama informacija. Išaiškėjo tendencija, kad kilus klausimams, jaunimas informacijos ieško internete, o ne šeimos narių rate, taip pat paaiškėjo, jog suabejoję rastos informacijos tikrumu vartotojai nėra linkę ieškoti tiesos bei lyginti vienodos tematikos šaltinių tarpusavyje“, – kalbėjo prokurorė.

Kita problema, kurią akcentavo VTAS vyr. specialistė ir prokurorė, – lengvas pasidavimas nuomonės formuotojams. Nustatyta, kad nuomonių lyderių informacija gali daryti žalą jaunam žmogui. Akcentuota, kad tyrimų metu aiškėja, jog tie vaikai, kurie nedrįsta viešai reikšti savo nuomonės ir ją nutyli, yra linkę pradėti manyti, kad nuomonės lyderio išreikšta pozicija yra teisingesnė. Tai reiškia, kad nepilnamečiai socialinių tinklų vartotojai yra linkę atsisakyti savos ir priimti svetimą poziciją apie tam tikrus dalykus, tad nuomonių lyderiai neabejotinai prisideda prie bręstančio žmogaus sąmonės formavimosi.

„Kritiškai mąstantis socialinių medijų vartotojas suvokia, kad socialiniuose tinkluose randama informacija nėra veidrodinis pasaulio atspindys, o tai itin svarbu, kad vartotojas aklai nepasitikėtų gaunama informacija ir nepriimtų jos kaip visiškos teisingos. Kritinio mąstymo įgūdžiai nėra įgimti, juos reikia tobulinti, tai ypač liečia jaunimą, kuris jau mokykloje turi būti ugdomas ir mokomas atskirti, kaip atsirinkti žalos nedarančią informaciją“, – akcentavo prokurorė J. Klimčukienė.

Riboti bendravimą su nepažįstamais
Kibernetinėje erdvėje tyko nemažai grėsmių, susijusių su asmens duomenų atskleidimu, internetinėmis patyčiomis ar vaikams netinkamo turinio sklaida. Daugelis socialinių tinklų savo vartotojams taiko tam tikrus amžiaus apribojimus, tačiau tai nesutrukdo prie elektroninių platformų prisijungti ir jaunesniems asmenims. Vaikai ir paaugliai įvairiais socialiniais tinklais neretai naudojasi ir su tėvų sutikimu.

,,Kai kurios populiarios platformos orientuotos būtent į jaunesnes paauglių auditorijas. Tarp nepilnamečių populiarūs ir „Instagram“ ar „Snapchat“. Visi jie leidžia dalytis foto- ir videoturiniu, bendrauti su draugais, tačiau potencialiai taip pat ir su nepažįstamais žmonėmis, – apie galimybę vaikams pasiklysti socialinėse medijose įspėja prokurorė J. Klimčukienė. – Suaugę turėtų žinoti, kokiose svetainėse lankosi jų vaikai ir paaiškinti jiems galimas grėsmes.“ Tai reiškia, kad socialinių tinklų programėlių nustatymuose reikėtų rinktis tokius nustatymus, kurie leidžia dalytis asmeniniu turiniu tik su „draugais“, t. y. realiame gyvenime pažįstamais žmonėmis. Prokurorė akcentavo, kad yra platformų, kai visas publikuojamas turinys standartiškai viešas ir prieinamas kiekvienam platformos naudotojui. Dėl to jaunimas prieš dalydamasis turiniu šioje platformoje turėtų gerai pagalvoti. Vis tik neretai paaugliai ir vaikai elgiasi priešingai ir siekia, kad jų socialinių tinklų paskyras „sektų“ kuo daugiau vartotojų, o vartotojai, kaip žinia, ne visada geranoriški.

„Naudodamiesi socialinės medijos platformomis nepilnamečiai, kartu ir jų tėvai turėtų būti budrūs – įsitikinti, kad į socialinių tinklų „draugus“ nebūtų priimami nepažįstami asmenys. Naudojantis bet kuriuo socialiniu tinklu taip pat labai svarbu saugoti savo asmeninius duomenis. Internete niekuomet nereikėtų dalytis informacija apie tikslią savo ar savo šeimos gyvenamąją vietą, taip pat tokiais duomenimis, kaip asmens kodai ar banko kortelių numeriai ir kita jautria informacija“, –  įspėja prokurorė J. Klimčukienė.

Patyčios internete netoleruotinos
Vaikai bei paaugliai socialiniuose tinkluose taip pat susiduria ir su patyčių rizika. Nors daugelis socialinių tinklų savo bendruomenių taisyklėse deklaruoja patyčių netoleruojantys, tačiau platformos neretai vis tiek tampa terpe įžeidinėjimui ir užgauliojimams. G. Eidukienė akcentavo, kad tas, kuris tyčiojasi, puikiai žino, ką jis daro, ko siekia, o siekia būtent pažeminti kitą, iškreipti jo suvokimą apie savivertę ir taip pat pasijusti geriau, aukščiau už žeminamą asmenį.

,,Reikia išmokyti vaikus atsiriboti nuo besityčiojančio, ieškoti pagalbos iš patikimų šaltinių, tokių, kaip mokyklos darbuotojai, psichologai, specializuotos anoniminės pagalbos linijos, tokios, kaip „Vaikų linija“, ,,Jaunimo linija“, – sakė VTAS vyr. specialistė G. Eidukienė. – Svarbiausia neprisidėti prie patyčių skleidimo. Socialiniuose tinkluose susidūrus su patyčiomis ar pastebėjus į kitus nukreiptas jų apraiškas reikėtų įspėti socialinio tinklo platformos valdytojus. Tą galima padaryti labai paprastai – tiesiog pažymint ar „raportuojant“ apie netinkamą turinį. Galiausiai, įkyrius ir patyčias skleidžiančius socialinių tinklų vartotojus galima užblokuoti, taip užkertant galimybę bendrauti. Patyčioms plintant, geriausia pasitarti su mokytojais ir tėvais, gali prireikti ir policijos pareigūnų pagalbos“.

Prokurorė J. Klimčukienė akcentavo, kad Lietuvoje veikia interneto karštoji linija „Švarus internetas“, kuri per 2019 m. III ketvirčius gavo 356 pranešimus apie neteisėtą ar žalingą turinį internete. Interneto vartotojai siuntė pranešimus apie internete rastą informaciją, susijusią su rasinės ir tautinės nesantaikos kurstymu, pornografija, vaikų seksualiniu išnaudojimu, smurtu ar patyčiomis prieš asmenis, narkotinių medžiagų platinimu, taip pat apie neleistiną asmeninės informacijos skelbimą.

„Šantažas, įžeidžiantys įrašai, asmeninių nuotraukų viešinimas, patyčios – tai tik dalis kibernetinių grėsmių, su kuriomis susiduria vaikai. Naudojantis socialiniais tinklais reikėtų vadovautis jų taisyklėmis ir bendruomenių nuostatomis: būti atsargiems, pasirinkti tinkamus privatumo nustatymus, nepamiršti svarbiausių elgesio socialiniuose tinkluose taisyklių“, – reziumavo pranešime spaudai S. Šimkevičienė.

Nuo dėmesio stokos iki destrukcijos
„Socialinės medijose nemažai grėsmių ir suaugusiems, – teigia šiaulietė psichologė Vaida Šarauskienė. – Vis dažniau priklausomybė nuo socialinių tinklų įvardijama kaip rimtas sutrikimas. Ne rytas, jei neperskaitau lovoje trijų-keturių straipsnių ar komentarų apie bet ką. Ne rytas, jei neperžiūriu savo posto facebook'e. Net kavinėje daugelis nosis sukišę į ekranus.“

Gali būti, norui naudotis medijomis sunkiau atsispirti todėl, kad jos yra lengvai prieinamos. Tiems, kurie neigia esą priklausomi nuo medijų, vertėtų pamąstyti, kokia jėga veikia suaugusį išsilavinusį žmogų kiekvieną dieną keletą valandų peržiūrinėti, ką veikia šimtai beveik nepažįstamų „draugų“, siuntinėti jiems „laikus“ ir atsisakyti gyvo bendravimo su artimaisiais.  

Antra, pasak psichologės, žalingas yra perdėtas patiklumas, negebėjimas kritiškai vertinti medijose skelbiamą informaciją. Dažnai tenka išgirsti, kad žmonės net ligas nusistato remdamiesi internetu. Gydosi ir nusigydo. Konsultuodama Bendruomeniniuose šeimos namuose psichologė ne kartą įsitikino, kad socialiniuose tinkluose formuojama visuomenės nuomonė apie politiką, apie sveiką gyvenseną, apie „gero gyvenimo“ standartus veikia ir suaugusius: „Draugė į Maldyvus važiuoja, tokias puikias nuotraukas skelbia, o mes, vargetos, tik iš Palangos vaizdelių galime įsidėti – nėra ko lygintis“, – skundžiasi, kad neatitinka įsivaizduojamo standarto. Susikuriama netikra realybė, tas pasaulis įdomesnis, spalvingesnis, dar kitaip „esnis“. Norisi jame būti, puikuotis, o jeigu negali, jautiesi menkesnis, neišsipildęs.

Kai kurie žmonės mėgsta viešinti net intymiausias savo gyvenimo detales. Kai kas net pusryčių nepavalgo nenusifotografavę. Pasak psichologės, polinkis viešintis atspindi poreikį būti pastebėtam. Socialiniuose tinkluose lengviau gauti pripažinimą negu realiai bendraujant. Jei kas nors „palaikina“, patvirtina, kad mane gerbia, myli, Tai vienas iš būdų pakelti sušlubavusią savivertę, Jeigu aš pats nežinau, koks esu, tada man nuolat reikia, kad kiti pasakytų.“

Su įpročiu viešintis susijusi rizika nukentėti finansiškai: jeigu apsiskelbiame išvykstą atostogų, vagims aišku, kada paliekame tuščius namus. Panašiai galime pakliūti sukčiams į rankas skelbdami apie laimėjimus, didelius pirkinius ir pan.

Teisme dirbančią psichologę Vaidą neramina, kad socialiniai tinklai mirga nuo įspūdingų mažylių nuotraukų. Tėvai, žavėdamiesi baseine ar vonioje besipliuškenančiu nuogu vaikučiu pamiršta, kad šias nuotraukas gali matyti ir nusikalstamų kėslų turintys asmenys. Remdamasi teisine reiškinio puse psichologė nepataria viešai skelbti tokių nuotraukų, kurios ateity galėtų pakenkti vaikui. Savo nuotraukas į viešą erdvę žmogus paprastai kelia, siekdamas patvirtinimo, kad yra svarbus, pastebimas.

Neretai panašia savirealizacijos forma tampa komentarai. Kai komentuojama atvirai, pasirašant vardu, pavarde, komentarai būna pozityvesni. Anoniminiuose komentaruose išlenda tikros emocijos, tikri kompleksai. V. Šarauskienė tvirtina, kad tokie komentarai daug pasako apie pačius jų autorius. Ne straipsnio esmė aptariama, dažnai jis net neperskaitytas iki galo, nesuprastas. Asmuo išlieja savo pyktį, pavydą, nuoskaudas, nes neigiamas emocijas lengviau paskleisti, kai esi neatpažįstamas. Deja, šitokia destruktyvi saviraiška didele dalimi atspindi mūsų visuomenės emocinį foną.

Taigi medijų platybėse neretai „skęsta“ tiek energingos ekstravertiškos asmenybės, kurioms reikia veiklos ir pripažinimo, tiek drovios intravertiškos asmenybės, kurios realiame gyvenime mažiau pasitiki savimi ir socialiniuose tinkluose sukuria savo įsivaizduojamą tapatybę. Išbalansuoti ant plonytės ribos – reikalingas sveikas protas, atidumas ir saikas.