„Aš ir pats galiu“ arba „padarysiu pats“, – tokius žodžius vis dažniau išgirstame ne tik iš mažamečių, bet ir suaugusių žmonių. Daugelį toks elgesys žavi, nes tai reiškia, kad žmogus yra savarankiškas, nepriklausomas ir žinantis, ko nori. Deja, ši iš šalies regima stiprybė neretai slepia kai ką daugiau.

Bendrystė negali būti nutraukta
„Jei nori, kad kas nors būtų padaryta gerai, daryk pats“, – būtent tokia taisykle savo gyvenime vadovaujasi šiaulietė Ingrida. Moteris viską stengiasi padaryti pati, remdamasi tik savo jėgomis. Prisiima įvairiausių pareigų: buitis, šeima, karjera, asmeninis tobulėjimas ir t. t. Kai viską pavyksta padaryti, ji labai savimi didžiuojasi, pradeda labiau pasitikėti savimi, o kai nepavyksta – jaučiasi itin pažeidžiama.

„Jaučiu, kad galėčiau paprašyti kaimyno valandėlę prižiūrėti vaiką, kol nubėgsiu iki parduotuvės, bet niekaip neprisiverčiu to padaryti, negaliu paaiškinti kodėl, tiesiog taip yra“, – pasakoja Ingrida.

Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad kai kuriose šalyse iš tiesų yra įprasta, kai žmonės bet kokioje situacijoje nori išlikti savarankiški ir susitvarkyti patys. Tai susiję ir su tam tikrais komunikacijos klausimais, nes gyvename epochoje, kur vienokia ar kitokia izoliacija didėja. Be to, maždaug nuo XIX a. pradėjo įsigalėti tendencija, esą žmogus pajėgus padaryti absoliučiai viską, jog žmogaus galios yra begalinės ir neribotos. Liberalizmas įtvirtino principą, kad begalinė pasirinkimo laisvė, begalinė autonomija, kiti dalykai, yra pakankamos priemonės didesnei daliai žmonių su tuo susidoroti, nors iš tiesų ne viskas yra būtent taip. Aibė žmonių tiesiog turi kitus kriterijus, principus, aibė žmonių apskritai nenori su kitais žmonėmis turėti jokių reikalų. Tai yra trečioji pilietiškumo, bendruomeniškumo problema. Mes norime to ar ne, atėję į parduotuvę, įlipę į autobusą, pagaliau išėję pasivaikščioti pėsčiųjų bulvaru, tuoj pat turime reikalų su kitais, įsijungiame į tą numatomą, esamą bendrystę ir jokia izoliacija čia nėra įmanoma. Problema ta, kad atsakingos institucijos to bendruomeniškumo neskatina, čia reikalinga socialinė reklama, daugelį tų problemų reikia arba aprašyti, arba vizualizuoti, kad jos taptų visiems suprantamos.

„Ryšiai niekada nebūna nutraukiami ir yra nepaneigiami. Bendrystė jokiomis priemonėmis negali būti nutraukta, nesvarbu ar tai būtų fizinė ar kitokia izoliacija, jeigu žmogus tai supranta, jis ieškos bendrystės, ryšių ir sulauks vienokios ar kitokios pagalbos“, – akcentuoja J. Dieliautas.

Svarbiausia – lygios galimybės
Žinoma, yra linkusių tuo manipuliuoti, dirbtinai kažko reikalauti, prašyti išmaldos ar kitų dalykų. Taip pat skųstis, dejuoti, amžinai reikšti nepasitenkinimą ir nieko dėl to nedaryti.

Tai, kad žmonių jausmais yra manipuliuojama, įrodo ir nemažėjantis į sukčių pinkles pakliūvančių žmonių skaičius. Laikraštyje ne kartą esame rašę, kad sukčiai internete pelnosi iš melagingų istorijų. Dalydamiesi skaudžiomis istorijomis ir dramatiškomis nuotraukomis, prašo pagalbos ir nurodo banko sąskaitą pinigams pervesti. Patiklūs, padėti norintys gyventojai dėl to neretai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir praranda sukčiams pervestus pinigus.

Siekiant situaciją pakeisti, anot filosofo, mūsų šalyje reikia sukurti naują bendrystę, naują sociumą, sukurti lygias teises ir galimybes, nes dabar jos yra kuriamos vadovaujantis nelabai vykusiomis ideologijomis, manifestacijomis.

„Tam, kad mes iš tiesų gyventumėme demokratijoje, reikalingos lygios teisės ir galimybės. Kiekvienas iš mūsų, turėtumėme turėti lygias teises, galimybes, formas, o valstybė turėtų tai užtikrinti. Formaliai galbūt taip ir yra, bet pažvelgus iš kitos pusės, matyti, kad yra nemažai vienišų, izoliuotų žmonių, kurie nesulaukia pagalbos. Pavyzdžiui, mažesniuose miesteliuose, kaimuose, kai kuriuose daugiabučiuose, kur silpnos bendruomenės, situacija yra prasta, ten suirutė, imamasi destruktyvių veiksmų, peraugančių į desperaciją. Štai tokia maždaug ir yra situacija“, – apibendrina J. Dieliautas.

Jeigu galime – padėkime
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius psichologas Gediminas Navaitis nesutinka, kad visi žmonės bijo prašyti pagalbos. Anot jo, tokį požiūrį iliustruoja ir atlikti tyrimai.

Vieno tyrimo metu gyventojų buvo paprašyta atsakyti į klausimą, ar nutikus nelaimei tikėtųsi paramos iš valstybės institucijų, bendruomenės, artimų giminaičių, draugų, šeimos narių. Išanalizavus apklausos rezultatus paaiškėjo, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis Vakarų Europos šalimis, mažiau tikimasi paramos iš valstybės ir bendruomenės, bet dažniau nei Vakaruose paramos tikimasi iš artimųjų ir šeimos narių. Tai rodo, kad mūsų supratimas ir viltys, susijusios su parama, labiau siejamos su šeima nei visuomene, bendruomene, valstybe.

Savaime suprantama, kad yra ir tokių žmonių, kurie nesitiki ir visiškai nenori priimti aplinkinių pagalbos. Kita vertus, jeigu suskausta dantį, tas žmogus vis tiek kreipiasi į specialistą. Žmogus negyvena be visuomenės, čia tik klausimas, kokio dydžio paramos galima tikėtis ir kokią – galima nusipirkti.

Nepaisant visko, pašnekovo nuomone, mūsų visuomenė yra pakankamai dosni ir draugiška. Žmonės yra linkę aukoti. Per vykstančias labdaros akcijas surenkamos tūkstantinės lėšos ir jos skiriamos žmonėms, kurių nepažįstame ir kurie niekaip nėra su mumis susiję.

Tai vis dėlto, ką daryti, jeigu žmogus nėra linkęs priimti pagalbos? Vis tiek jam padėti? Psichologas atsako, kad viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Jeigu žmogus stovi ant tilto atbrailos ir sako, kad tuoj nušoks žemyn, reikėtų jį tuojau pat griebti už apykaklės ir atitraukti nuo tilto. Jeigu žmogus sako, kad jam nesiseka tapyti paveikslo, jis turbūt nenorėtų, jog mes ateitumėme ir paveikslą nutapytumėme už jį. Kiekviena situacija yra individuali ir abstraktaus patarimo čia negali būti.

„Apibendrinant galiu pasakyti, kad jeigu galime suteikti pagalbą, tai ir teikime. Šiuo atžvilgiu egzistuoja du požiūriai, kuriuos apibūdindamas paminėsiu kraštutinius variantus. Jeigu žmogus tik palinkėjo geros dienos, tai jau yra labai kilnus ir nuostabus poelgis. Jeigu jis davė mažiau nei gali, tai taip jis pats save pažemino. Kiek pastebiu, labai dažnai tie, kurie duoda, laikosi pirmojo požiūrio, o tie, kurie gauna – antrojo“, – sako G. Navaitis.

Autorės nuotr.