Manoma, kad antstolio darbas monotoniškas ir neįdomus. Antstolė Vaiva Šimkienė su tuo nesutinka ir sako, kad yra priešingai. Anot jos, antstolis dirba ne tik su popieriais, bet ir su žmonėmis. Be to, vykdo įvairius sprendimus: nuo pastatų griovimo iki sudėtingiausių vaikų perdavimo procesų. Išsamiau apie tai „Šiaulių naujienoms“ pasakoja pati antstolė.

– Kaip tapote antstole?
– Iš pradžių baigiau Vandos Dudėnienės verslo vadybos mokyklą. Po to įstojau į Mykolo Romerio universitetą, ten baigiau teisės bakalauro ir magistro studijas. Papildomai baigiau socialinio darbo bakalauro studijas. Dar besimokydama pradėjau dirbti teismo antstolių kontoroje prie Šiaulių miesto apylinkės teismo. Nuo 2003 m. sausio 2 d., kai buvo įvykdyta teismo antstolių reforma ir teismo antstoliai tapo privačiai veikiančiais antstoliais, vieni nusprendė toliau eiti tuo keliu, kiti – ne. Vis dėlto didžioji dalis mūsų, dirbusių minėtoje kontoroje, tapo antstoliais.

Niekada nesigailėjau šio savo sprendimo, nes jeigu tai yra sritis, kuria domiesi, pleti akiratį, tobuliniesi ir pasieki gerų rezultatų, tikrai nėra ko gailėtis.

– Ar antstolio darbas sunkus ir nuobodus?
– Iš pradžių gali pasirodyti, kad čia viskas lyg ir paprasta, bet iš tiesų, norint šį darbą atlikti gerai, reikalingas didelis bagažas žinių. Antstolis šiandien nėra tik „vykdytojas“, jis turi būti universalus, gebėti pasiūlyti sprendimą, nes ir vykdomi sprendimai yra labai įvairūs: nuo pastatų griovimo iki sudėtingiausių vaikų perdavimo procesų. Be to, mūsų profesinėje veikloje reikia ir ekonomikos, ir psichologijos, ir mediacijos įgūdžių, turėti aukštą socialinį ir emocinį intelektą. Visus šiuos gebėjimus ugdome savarankiškai: dalyvaudami kvalifikacijos kėlimo seminaruose, bendraudami su Lietuvos ir užsienio kolegomis, studijuodami profesinę literatūrą.

Galiu patikinti, kad antstolio darbas tikrai nėra nuobodus. Mes ne tik dirbame su popieriais, bet ir bendraujame su žmonėmis: skolininkais, kreditoriais ir t. t. Mūsų veikloje pasitaiko tam tikrų situacijų, kurių tikrai nepavadinsi nuobodžiomis. O ir skolininkai ne visada būna geranoriški ir ne visada sutinka bendradarbiauti. Nepaisant to, mes vis tiek stengiamės išspręsti situaciją taip, kad būtų gerai abiem pusėms.

– Turbūt nemalonu bendrauti su piktais žmonėmis?
– Pikti paprastai jie būna tik iš pat pradžių. Dažniausiai pikti jie būna iš nevilties, nežinojimo ką daryti, teisinių žinių trūkumo. Vėliau išsikalbėjus, išsiaiškinus tą problemą, žmonės ne visada iš kabineto išeina pikti. Aš, kaip teisininkė, visada stengiuosi žmogui padėti ir teisinius dalykus paaiškinti paprasta ir suprantama kalba. Tiesiog reikia nebijoti su jais diskutuoti rūpimais klausimais, paaiškinti, kas jiems neaišku.

Dažniausiai žmonės būna nusiteikę priešiškai, nes kažkodėl įsivaizduoja, kad būtent antstolis yra kaltas dėl jų skolų, bet juk iš tiesų taip nėra. Mes tik atliekame tam tikrą tarpininko vaidmenį tarp kreditoriaus ir skolininko. Kreditoriui skolingas skolininkas ir mūsų vaidmuo yra tik užtikrinti, kad ta skola būtų grąžinta, o tas užtikrinimas gali būti pasiektas keliais būdais: bendradarbiaujant ar nebendradarbiaujant. Ypač džiugina situacijos, kai pavyksta įvykdyti sprendimus išieškant darbo užmokestį darbuotojo naudai, išlaikymą vaiko atžvilgiu.

Visuomet malonu, kai žmonės, atgavę skolas, taria gerą žodį ir padėkoja. Štai, pavyzdžiui, neseniai viena senyvo amžiaus moteris buvo nustebusi, kad atgavo beveik 5000 Eur po dešimties metų. Taip įvyko dėl to, kad ilgą laiką skolininkas buvo nelinkęs mokėti skolos, nedirbo legaliai, tačiau periodiškai tikrinant skolininko turtinę padėtį buvo nustatyta, kad jis paveldėjo turto, kuris buvo areštuotas, ir jis, siekdamas išvengti turto pardavimo, sutiko skolą padengti geranoriškai.

Džiugino žmonių padėkos ir tada, kai likus kelioms dienoms iki šv. Kalėdų pavyko išieškoti keliems asmenims darbo užmokestį iš nelinkusios su darbuotojais atsiskaityti įmonės.

Ryškėja kita tendencija – yra skolininkų, kurie būna dėkingi už pagalbą operatyviai sprendžiant jų byloje kilusius klausimus, pavyzdžiui, skubiai grąžinant pajamas, į kurias nukreipti išieškojimo negalima. Visada akcentuojame tai, kad skolininkui aktyviai dalyvaujant procese, yra pasiekiami visoms šalims geriausi ir priimtiniausi sprendimai. Kasdieninėje kontoros veikloje vyrauja spektras emocijų – nuo pasipiktinimo iki paprasto žodžio „ačiū“ ištarimo.

– Gal yra tekę patirti kokių išpuolių ar incidentų?
– Per mano darbo patirtį nemalonių incidentų yra buvę labai daug. Būna, kad pikti žmonės skambina, siunčia grasinamus laiškus, ateina pas mus į kontorą, kažkada yra išdaužę ir kontoros langus. Bet ilgainiui mes tų dalykų išmokstame taip nesureikšminti. Jeigu kažkam tokie dalykai atrodo kaip išskirtinai nemalonūs, tai mums tai yra kasdienybė. Tiesiog per dieną patiriame įvairių emocijų: tiek teigiamų, tiek neigiamų. Smagiausia būna, kai priešiškai nusiteikęs žmogus, pabendravus sutinka leistis į kompromisą, išeina patenkintas ir sako, kaip gerai, kad atėjau, nes iki šiol visą šį procesą įsivaizdavau visiškai kitaip.

Kažkodėl žmonės viską įsivaizduoja blogiau negu yra, o po to sako, kad nieko baisaus čia ir nebuvo. Čia nieko baisaus ir negali būti, tai tik toks išankstinis žmonių įsitikinimas, todėl mes kiekvieną dieną ir stengiamės tuos mitus paneigti. Sakome, kad geriau ateiti į antstolio kontorą nei slapstytis, nes geriausia problemą yra spręsti kartu čia ir dabar.

– Kodėl svarbu nuo antstolio nesislapstyti?
– Bendradarbiavimas – geriausias dalykas, koks tik gali nutikti. Pavyzdžiui, į kontorą atvykęs žmogus nenori, kad apie įsiskolinimą sužinotų darbdavys. Todėl parašo prašymą, kad skolą mokės dalimis. Taip problema ir išsisprendžia: žmogus į depozitinę sąskaitą perveda sutartą sumą, o darbdavys apie skolą nieko nesužino, nes skolos išieškojimas nebėra nukreipiamas į jo darbovietę.

Taip pat bendradarbiaujant gali paaiškėti, kad skolininkas turi nekilnojamojo turto, kurį galėtų parduoti. Dar yra daug kitų priežasčių, kodėl verta ateiti, bendrauti ir bendradarbiauti.

Tu susitari su žmogumi, jis pasiūlo savo galimybes, tu pritari ar nepritari, bet ieškai kompromiso, nes skola vis tiek turi būti grąžinta. Pagrindinis skirtumas tas, kad susitarus dėl skolos grąžinimo būdo, tas procesas nebėra toks skausmingas ir nebekelia didelių pasekmių. Pavyzdžiui, žinau, pasitaiko ir tokių situacijų, kai išsiuntus vykdomąjį dokumentą į darbovietę, darbdavys žmogų atleidžia iš darbo, nes nenori papildomai apkrauti buhalterijos. Todėl dar kartą kartoju, kad bendradarbiavimas – pagrindinis kelias į sėkmę, nes tik taip galima išvengti konfliktų ir nereikalingų išlaidų advokatams. Bet kurioje gyvenimo srityje geriausi rezultatai yra pasiekiami tada, kai žmonės kalbasi ir tariasi, profesinėje srityje mes tai vadiname bendradarbiavimu.

Kasdien kontoros darbe susiduriame su skirtingais žmonėmis ir skirtingomis jų situacijomis. Paprastai turime tik keliolika minučių, per kurias turime suprasti žmogaus tipą, jo problemą ir pasiūlyti jam galimybes grąžinant skolas. Bendradarbiaujant tiek su skolininku, tiek su išieškotoju pasiekiami patys operatyviausi ir efektyviausi sprendimų įvykdymo būdai. Tokiais atvejais, kai šalys bendrauja su antstoliu, išvengiama nereikalingų skundų, jų ilgo nagrinėjimo įvairiose instancijose.

– Tai, kad esate moteris, šiame darbe jums trukdo ar padeda?
–  Negalėčiau pasakyti, kad trukdo, bet žinoma, požiūris, esą antstolio darbas yra labiau vyriška profesija nei moteriška, vis dar yra išlikęs. Ypač tai jautėsi po 2003 m. reformos, kai teismo antstoliai tapo privačiai veikiančiais antstoliais. Tada tikrai pasigirsdavo kalbų, kad galbūt moterys nesusitvarkys su šiuo darbu, nes jos trapios ir pan. Dabar po truputį situacija keičiasi, einame link to požiūrio, kad ir moterys gal dirbti iš pažiūros labiau vyriškus darbus.

Šiaip tikrai nepasakyčiau, kad antstolio darbas yra vyriškas. Kartais kaip tik gerai būti moterimi ir pritaikyti tą moterišką psichologiją. Manau, per tuos 15 savo darbo metų tikrai įrodžiau, kad moterys geba priimti sprendimus. Iš tiesų moterys tam tikrus darbus gali atlikti ne ką blogiau negu vyrai, o gal net geriau. Kad moterys nebijo imtis iš pažiūros vyriškų darbų, įrodo ir statistika. Šiuo metu visoje Lietuvoje dirba 114 antstolių, iš jų 64 yra moterys.

– Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo šeima?
– Šeima su tuo susitaikė, kai dar pradėjau dirbti valstybinėje kontoroje. Tik tas perėjimas prie privačios praktikos aplinkiniams kėlė daugiau klausimų. Niekas tuo metu neįsivaizdavo, kaip veiks privatus antstolis, kaip jam seksis. Nepaisant to, aš vis tiek nebijojau rizikuoti. Nors ėjau į nežinomybę, iš esmės ten nieko naujo nebuvo, pasikeitė tik pati darbo forma. Jaučiausi drąsiai, nes  aš jau buvau dirbusi tiek su skolininkais, tiek su  kreditoriais ir žinojau tą sistemą. O vėliau pasitvirtino, kad privatus antstolis – efektyvi priemonė kovojant su skolų išieškojimu. Atsiradus privatiems antstoliams, skolos iš tiesų pradėtos išieškoti greičiau ir efektyviau.

– Ar patartumėte jaunam žmogui rinktis antstolio darbą?
– Žinau, kad yra nemažai jaunų žmonių, pasirinkusių antstolio darbą ir prieš tai dirbusių antstolio padėjėjais. Ši profesija baisi galbūt atrodo tik iš pažiūros, bet žmonės, susidūrę su ta sritimi tiesiogiai, paprastai pradeda labiau į ją gilintis ir nusprendžia toliau tęsti savo veiklą. Jauni kolegos, kurie atėjo dirbti, kol kas iš darbo dar neišėjo, vadinasi, ši sritis nėra tokia niekam neįdomi. Mano nuomone, visos teisininkų profesijos nėra blogos: tiek notaro, tiek advokato, tiesiog kiekvienas pasirinka sau artimiausią sritį.

– Vadinasi, ateityje ir toliau planuojate dirbti antstole?
– Manau, savo srities tikriausiai nebekeisiu ir su ja greičiausiai išgyvensiu iki pat galo. Dirbsiu, kol galėsiu ir sugebėsiu, kol mano pagalba ir sugebėjimai padėti bus reikalingi.

Į viršų