Lietuviai išlieka tarp palankiausiai Europos Sąjungą (ES) vertinančių tautų Europoje. Didžioji dalis gyventojų džiaugiasi mūsų šalies naryste ES ir mano, kad ten reikalai gerėja. Tačiau kodėl vis dar atsiranda norinčių tokią mūsų nuomonę pakeisti? Ar iš tiesų Europos Sąjungos laukia sunkūs laikai? Į šiuos ir kitus klausimus „Šiaulių naujienoms“ sutiko atsakyti Šiauliuose viešėjęs Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas Linas Kojala.

– Kodėl reikia domėtis, kas vyksta Europoje?
– Procesai, vykstantys Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, mums gali atrodyti tolimi, bet juk tai yra ES dalis, mes taip pat esame ES valstybė. Mūsų piliečiai gyvena tose šalyse, ten mes keliaujame, mokomės, todėl negalime savęs atsieti nuo to konteksto. Natūralu, kad mes turime domėtis ir suprasti, kas vyksta, antraip mumis tampa gerokai lengviau manipuliuoti. Aš nekalbu apie valdžią ar politikus, tik sakau, kad mes tikrai turime problemų su dezinformacija, propaganda ir kitais dalykais, todėl kuo daugiau žmogus domėsis ir seks aktualijas, tuo sunkiau bus jį suklaidinti.

– Kaip atskirti tikras naujienas nuo netikrų?
– Vienintelis būdas – domėtis ir gilintis. Galbūt kartais ne tik apsiriboti naujienomis, bet ir vieną kitą knygą perskaityti. Tai leidžia užkabinti ir tą istorinį kontekstą, suvokti tendencijas per kelių dešimtmečių perspektyvą. Taip pat svarbu nebijoti kritikuoti.

Manau, kritikuoti ES reikia. Sakyti, kad kažkas joje neveikia ir galėtų būti geriau, yra visiškai natūralu. Tą turime suprasti kaip pakankamai natūralią visos ES būseną, nes ji niekada nebus tobula. Kai tave sudaro 28 skirtingos valstybės, kai geografinė aprėptis yra nuo Viduržemio jūros iki Baltijos jūros ir dar Atlanto vandenyno, natūralu, kad yra daug skirtingų interesų, skirtingų istorinių, kultūrinių patirčių ir kartais sunku priimti pačius geriausius sprendimus, ką mes matėme, pavyzdžiui, su pabėgėliais. Prireikė daug laiko, kol galiausiai ES rado būdus, mechanizmus ir 96 proc. sumažino atvykstančių migrantų srautus.

Natūralu kritikuoti. Kartu turime suprasti, kad kitaip, ko gero, ir negali būti. Juo labiau kai istorijoje kitaip ir nebuvo. Peržvelgę istorinius leidinius, žurnalus ar laikraščius, pamatytumėme, kad 7-8 dešimtmetyje buvo kalbama, esą Europos ekonominė bendrija braška ir subyrės, nes ją kamuoja daugybė krizių. Tai lygiai tas pats vyksta ir dabar.

– Kokia ateitis laukia ES?
– Sunku pasakyti. Manau, ES drastiškų žingsnių, gilinant integraciją, artimiausiu metu tikrai nežengs. Kalbama, kad artėjama jungtinių Europos valstybių, kažkokios supervalstybės sukūrimo link. Tik nėra labai daug priežasčių manyti, kad taip galėtų įvykti. ES vis dar yra valstybių sąjunga. Vis dar svarbiausias sprendimo priėmimo mechanizmas yra Europos vadovų taryba, kur susitinka valstybių lyderiai ir tariasi tarpusavyje gindami nacionalinį interesą, bet kartu suprasdami, kad turi būti priimamai europinio lygmens sprendimai. Tai, ko gero, artimiausiu metu kažkokių didelių postūmių nebus.

Nepaisant to, dabar svarbiausia, išspręsti pagrindines krizes ir iššūkius. Pirmiausia – „Brexit'as“. Pirmą kartą iš ES išstojo tokia didžiulė valstybė. Natūralu, kad tai yra visiškai naujas procesas, visiškai nepažinti klodai ir sudėtingai vykstančios derybos.

Antra – pabėgėlių krizė. Nors kaip jau minėjau, atvykstančiųjų srautai sumažėjo drastiškai, ilgainiui tos priežastys, kurios lėmė Rytų srautų išaugimą, kartosis. Vėl tie srautai padidės, kaip ES seksis su tuo susidoroti – didelis klausimas.

Trečia – ekonominės problemos. Prancūzijoje matomi protestai, ko gero, sąlygoti dešimtmečių pakankamai lėto, ypač viduriniosios klasės atlyginimų augimo. Tai taip pat problemos, kurios užprogramuotos kartotis ir ateityje.

Ketvirta – saugumas. Mes vis dar matome, kad greta ES, Ukrainoje vyksta karas. Dalis Ukrainos teritorijos yra aneksuota (Krymas) arba okupuota (Donbasas). Natūralu, kad neturime kur bėgti arba bandyti kalbėti, kad tie įvykiai Ukrainoje nebevyksta. Jie vyksta ir tai yra karas.

– Kaip visa tai atsiliepia Lietuvai?
– Manau, kad krizės, kurias ką tik aptariau, yra tiesiogiai susijusios su Lietuvos veikimu, interesu ar suvokimu, jog mes taip pat tame dalyvaujame. Išstojus britams, lieka atviras klausimas, kokia ateitis laukia Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių. Lyg ir viskas turėtų būti gerai. Lyg ir niekas nenori išstumti ten gyvenančių žmonių, kelti blogesnių ekonominių sąlygų ar atimti teisines garantijas. Bet tai yra derybos ir tai visada turi tam tikrą klaustuką. Taigi Lietuvos interesas pirmiausia yra apginti savo piliečius.

Kalbant apie ekonomiką, natūralu, kad euras Lietuvoje nėra labai populiari valiuta. Tai susiję su bendromis ekonomikos tendencijomis, kurios rodo, kad, ko gero, ES reikia efektyvesnių ekonomikos valdymo mechanizmų. Galbūt kažko panašaus į euro zonos atskirą biudžetą, kuris padėtų spręsti netolygaus ekonominio augimo problemas skirtinguose ES regionuose arba bent jau euro zonos valstybėse. Tik klausimas, ar mes tam tikrai pritariame ir kokie instrumentai turėtų būti, tiesiogiai dalyvaujant tame procese.

Jau nebekalbu apie Ukrainą, kur mes turbūt esame vieni iš tų, kurie garsiausiai kalba, kad neturėtumėme užmiršti karo, jog toliau turi būti taikomos sankcijos Rusijai dėl to, kas vyksta.

Galiausiai – galbūt Ukrainai galėtų būti atveriamos durys įstoti į ES, nes tos narystės perspektyvos kol kas nėra.

– Nepaisant visko, Lietuvai naudinga būti ES nare?
– Be abejo. Manau, būtų labai sunku rasti argumentų, kodėl mums būti ne Europos Sąjungoje, būtų naudingiau. Pradedant nuo ekonominių priežasčių, baigiant faktu, kad apskritai esame bendrame sprendimų priėmimo mechanizme, jog veikiame vieningoje rinkoje, jog mūsų piliečiai turi galimybes keliauti, dirbti, mokytis kitose Europos šalyse.

Be to, bendra pagrindinė Europos taikos idėja yra labai svarbi ir Lietuvai. Juk mes tiek metų praleidome už geležinės uždangos ribų. Labai norėjome sugrįžti į Vakarus, dabar ten esame ir turime, kiek įmanoma efektyviau tą narystę išnaudoti.

– Tai kodėl vis dar atsiranda euroskeptikų?
– Jeigu pasižiūrėtumėme bendrai, tai vis tiek Lietuvoje Europos Sąjunga yra palaikoma gana plačiai. Skirtingose amžiaus kategorijose, be abejo, yra svyravimų, bet vis tiek paramos lygis tikrai yra aukštas. Manau, tuo turime džiaugtis, nes tai rodo, kad, ko gero, tas lūkestis, 2004 m. mums stojant į ES, didele dalimi buvo pateisintas, gyventojai mato naudą ir tai yra džiugu.
Tik, kaip jau ir minėjau, svarbu, kad mes informacijos apie ES nerinktumėme iš gandų ir kitokių, kartais politiškai motyvuotų bandymų skleisti informaciją, nes tokiu atveju galima tikrai susidaryti iškreiptą vaizdą, kas yra ES ir kas šiandien joje vyksta.

– Ar reikėtų baimintis dėl lietuvių emigracijos į kitas Europos šalis?
– Emigracija – natūralus procesas. Pagrindinis iššūkis tiek Lietuvai, tiek ES yra tik tas, kaip užtikrinti, kad tie gyventojų judėjimo srautai, neiškreiptų ekonominių sąlygų pačiose ES šalyse. Pavyzdžiui, dabar mes girdime garsius svarstymus apie tai, kad galbūt reikėtų kažkaip reguliuoti gydytojų migraciją iš vienų ES valstybių į kitas. Problema yra ne tik ta, kad iš Lietuvos gydytojai išvyksta į Vokietiją, bet ir ta, jog iš Vokietijos gydytojai išvyksta į Šveicariją ir pan. Iš to tikrai yra kylančių iššūkių, bet negalima pamiršti kito paprasto fakto. Laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir piliečių judėjimas yra ES ašis ir ji visada išliks, o visa kita yra tik daugiau ar mažiau techninio reguliavimo klausimai.

– Ar Lietuva kada nors prilygs Vakarų šalims?
– Turbūt ne visais kriterijais. Gyventojų skaičiumi – tikrai ne, bet jeigu žiūrėtumėme pagal ekonominį išsivystymą, mes po truputį vejamės. Kai 2004 m. įstojome į ES, pagal BVP vienam gyventojui, sudarėme maždaug 50 proc. ES vidurkio, dabar jau – 78 proc., o Vilnius netgi ir lenkia ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui. Tai rodo, kad mes tikrai kylame.

Bendras ekonomikos pyragas didėja, tarsi turime daugiau pinigų, bet nelygybės lygis taip yra pakankamai aukštas. Todėl dalis žmonių ekonomikos augimo ir nejaučia. Tų problemų tikrai yra, bet ir šioje vietoje mes turime suprasti, kad ES turi gana ribotas galimybes veikti šiuos procesus. Pavyzdžiui, mokestinė politika, sveikatos apsaugos politika, švietimo politika, socialinė politika, kultūros politika iš esmės yra nacionalinių valstybių kompetencija. ES ten beveik nevaidina jokio tiesioginio vaidmens.

Kai mes kritikuojame ES dėl to, kad mūsų sveikatos apsauga neveikia, turėtumėte tiesiog suprasti, kad ES ir nebando kažko daryti, tai nacionalinių valstybių reikalas. Šiuo atveju mūsų politikai, nacionaliniai lyderiai turi priimti sprendimus, kad tos sistemos veiktų efektyviau. Tai vėlgi susiję su tuo, kad reikia suprasti, kaip Europos Sąjunga funkcionuoja, ką ji daro ir ką gali padaryti, jog nereikėtų jos nepagrįstai kritikuoti.