Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Šiaulių naujienos” skalbia super akciją: dienraščio prenumeratoriai, visiems ateinantiems metams užsisakę miesto laikraštį, gaus po 1000 litaurų kiekvienas! Tai tokie pinigėliai, kuriais bus galima apmokėti 10-20 proc. prekių ar paslaugų sumos įvairiose prekybos vietose. Prekybos ir paslaugų teikimo vietų sąrašą rasite „Šiaulių naujienų” puslapiuose.

Ta proga pakalbiname litaurų sumanytoją bei darytoją, knygų autorių ir dizainerį Vilių Puroną, kuris, beje, rengiasi pristatyti visuomenei dar vieną savo knygą apie Saulės miesto spaudą, parašytą kartu su bendraautoriumi. Joje skaitytojai ras ir įdomių faktų apie neformalius V. Purono pinigus...

„1979 m. pabaigoje nutarėme išleisti Šiaulių banknotus, bet be nominalo. Tiesiog išdalinti žmonėms kaip suvenyrus, kad ateinantys 1980-ieji būtų gražūs ir turtingi. Atspausdinome visą rinkinuką įvairių spalvų pinigėlių su užrašais ir t. t. Visiems tai buvo nepaprastai įdomus dalykas. Vėliau  mūsų pinigai pateko net į Maskvą...” - prisimena V. Puronas.

Po pusės metų skambutis iš „Titnago”: „Viliau, atvažiavo cenzūra - „Glavlitas”... Ką mums daryti?”

„Pasirodo, cenzoriai atvyko pasiryžę nubausti spaustuvę už tokį akibrokštą! Kur tai matyta spausdinti pinigus?! O jeigu visi pradės kada nori ir kur nori spausdinti?” - tęsia dizaineris, o tuo metu – vyriausiasiss miesto dailininkas.

Taigi nuėjo į spaustuvę. Sėdi du rimti senukai – cenzoriai. „Jūsų darbas?” - klausia jie V. Purono, mojuodami banknotais. - „Aš – grafinės dalies autorius, o banknotai – viso spaustuvės kolektyvo darbo vaisius”, - paaiškino tas. - „Ar žinote, kad įstatymas draudžia spausdinti pinigus?” - atvykėliai toliau spaudė į kampą V. Puroną.

„Žinau, pinigus draudžiama klastoti. Tačiau čia tik naujametiniai sveikinimai. Už juos nenupirksi nieko”, - bandė apšviesti svečius šiaulietiškų pinigų sumanytojas.

„Bet jie primena pinigus! Beje, čia taip ir parašyta: „bankno-o-otas”! Kas užsakovas?”

„Šiaulių miesto Vykdomasis komitetas”, - paaiškino V. Puronas.

„O kur miesto valdžios leidimas, kur suderinimai?” - neatlyžo tikrintojai.

„Aš esu miesto vyriausiasis dailininkas ir miesto meninė valdžia, - V. Puronas nusprendė, kad jau metas pereiti į puolimą. - Draugai maskviečiai, parodykite man instrukciją, reglamentuojančią naujametinius sveikinimus!”

Atvykėliai sutriko. Gal ne taip jau čia viskas ir baisu?.. „O kokiomis mašinomis spausdinote?” - pasidomėjo. Sužinoję, kad tomis pačiomis, kuriomis spausdinami laikraščiai, negalėjo atsistebėti: „Neverojatno!” T. y. neįtikėtina, kad tokią aniems laikams stulbinančią kokybę galima būtų „išlaužti” paprastais mechanizmais. Bet, va, kas bus, jei laikraštinėmis mašinomis darbininkai sugalvos rublius spausdinti?..

„Mes šitaip vykdome TSKP CK nutarimus, o ne formaliai įgyvendiname kokybės penkmetį, - paaiškono V. Puronas. - Tarybiniai poligrafininkai privalo išleisti dar daugiau kokybiškų spaudinių, o tarybiniai dailininkai – pateikti dar daugiau išradingesnių meninių sprendimų. Ar jūs, komunistai, bent susipažinę su mūsų partijos programa, su plenumų nutarimais? Argi jūs nesate partijos nariai? Tad kodėl jus, maskviečius, mums reikia mokyti komunistinio požiūrio? Gėda, draugai!”

Ši V. Purono tirada galutinai „pribaigė” maskviškius cenzorius. Apkaltinti kone antikomunizmu, anie atsižymėjo komandiruotės dokumentus ir skubiai išvažiavo.

Maskvos reakciją galima buvo suprasti: dokumentus, pinigus ar kitus vertybinius popierius buvo leidžiama spausdinti tik „Goznako” spaustuvei, o čia, provincijoje, dedasi tokie dalykai! Atsirado konkurentai!

„Antrasis mūsų žaidimas buvo su žemaitiškais pinigais 1989 metais, - pasakoja V. Puronas. - Idėja kilo K. Alminui: manieže organizuoti renginį ir vienai dienai čia paleisti į apyvartą žemaitiškus pinigus. Paprašėme banko darbuotojų, kad įeinantiems ir išeinantiems jie iškeistų žemaitiškąją valiutą. Taip pirmąsyk per ilgametę rublio istoriją vieną dieną lygiagrečiai funkcionavo ir kiti pinigai. Be to, tai buvo pirmieji tiek Žemaitijos, tiek Lietuvos istorijoje etnografiniai pinigėliai. Nežinau nė vieno tautinio regiono pasaulyje (kurdai, baskai ar kt.) kurie būtų padarę ką nors panašaus. Man malonu, kad Amerikos ir Brazilijos bonistikos žurnaluose šiaulietiškieji pinigai pristatomi kaip lygiaverčiai kitų valiutų banknotams, tačiau mes patys šito unikumo kaip ir nepastebime...” - pasakoja V. Puronas.

Dar kiti pinigai – litaurai bei centaurai - buvo paruošti belaukiant genseko M. Gorbačiovo vizito į Šiaulius. Norėta šiuos pinigus įteikti per jo susitikimą su vietine šviesuomene. Na, tam atvejui, jeigu draugas generalinis sekretorius pasiklystų arba netyčia liktų be palydos... Tačiau gensekas paskutiniu momentu pakeitė savo maršrutą, dėl to taip ir liko be lietuviškos valiutos.

Iš kur kilo mintis pinigėlius pavadinti „litaurais”, o smulkesniuosius - „centaurais”?

V. Puronas: „Tiesiog skambėjo... Pasiūlė kažkas iš sportininkų... Centauras (arba kentauras) - tokia mitologinė būtybė. O litauras – karo būgnas Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Pačioje pradžioje didelį kareivišką katilą aptraukdavo oda ir še tau - būgnas!”

Pasak dizainerio, tuo metu Lietuva jau slapčia spausdinosi talonus, vadinamuosius „žvėrelius” - laikinąją valiutą.

„Pamatęs mūsų pinigus Lietuvos bankas pasibaisėjo ir prigrasė visokiomis nemalonėmis, jeigu kartais jie išvystų dienos šviesą. Beliko išdalinti kaip suvenyrus... - mena dizaineris. - Tada titnagiečiai pinigams naudojo brangiausią savo turimą popierių, tikrą vertybę, kuris, pasižiūrėjus dabar, yra tik eilinis raštvedybai skirtas popierius. Buvome išleidę dar ir olimpinės loterijos bilietus...

Noriu pasigirti: „vagnoriukams” pragyvenus apyvartoje metus, pasirodė padirbtų. Ar tik ne kauniečiai spausdino netikrus talonus? Ir kai Lietuvos banke buvo kalbama apie „vagnoriukų” kokybę, spaustuvės darbuotojas pasakojo, jog ant stalo kartu su „žvėreliais” buvo padėti ir mūsiškiai litaurai bei žemaitiški pinigai. Kaip pavyzdys. Girdi, šiauliečiai padarė banknotus, kuriuos suklastoti daug sunkiau, negu nacionalinius pinigus... Didžiuojuosi Šiaulių spaustuvininkais, kurie su paprastomis tipografinėmis mašinomis pasiekė šitokią kokybę!”

Anot V. Purono, gal tik pirmųjų pinigų idėja kilo jam, o vėliau dirbo drauge su bendraminčiais: žemaitiškos minties puoselėtoju K. Alminu, mediku A. Briedžiu ir pan. O banknotų išvaizda, piešiniai, montažas, perėjimai, spalviniai sprendimai, maišymas ir visa kita buvo jo, dizainerio, kūrybinis darbas.

Valdžia ir anuomet kreivai žiūrėjo į V. Purono išmones, bet matydama, kad žmonėms patinka, šiaulietiškus pinigus kaip suvenyrus nugabendavo net į Maskvą, kur per respublikos atstovybę jie patekdavo net aukštiems anuometinės valdžios šulams.

Šiuo metu nerimstantis V. Puronas jau svarsto apie galimybę išleisti naują šiaulietiškų pinigėlių seriją, bet tegul lieka visa tai kol kas nedidele paslaptimi, nes dar ne visai aišku, kaip čia bus, be to esama visokių įstatymų ir galima „privirti košės”...

„Turi jau nemenką patirtį, ryšius ir kitokias galimybes... Ar nekilo pagunda atsispausdinti vieną kitą milijoną eurų, litų arba dolerių?” - pabaigai klausiame pašnekovo.

„Ačiū už idėją. Dabar tuo ir užsiimsiu”, - plačiai šypsosi V. Puronas.