Seniau nebuvo papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių kaip šiais laikais – vėlės būdavo vaišinamos.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

                                                               

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kalendoriaus lapelyje įrašytos šventės kartais ima ir nustebina. Štai spalio 28-oji - Simajudo ir Vėlių paminėklų diena. Iš pavadinimų aišku, kad tai senos šventės, tik apie Šiaulius lyg ir negirdėtos.

Na, antrasis pavadinimas kaip ir suprantamas – galėtų būti senasis Vėlinių pavadinimas. O pirmoji? Pasirodo, dar gana neseniai pietų Lietuvoje tądien būdavę Simajudo atlaidai ir miesteliuose vykdavę labai dideli turgūs – jomarkai. Tai kaip triukšmingi ir linksmi jomarkai galėjo vykti tą pačią dieną, kaip ir liūdni vėlių paminėjimai?

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja etnologė Diana Martinaitienė tai paaiškina: „Seniau linksmybės ir liūdni dalykai nebuvo taip griežtai atriboti vieni nuo kitų, kaip dabar. Mūsų protėviai turėjo būti pragmatikai – kitaip nebūtų išgyvenę“.

Ir sako etnologė, kad kalendoriaus lapelyje šventes reikėjo surašyti atvirkščiai, nes pirmiausia pagoniškoje Lietuvoje pradėta minėti vėles, o tik paskui ši diena sutapatinta su šventųjų Simono ir Judo (kitaip – Simajudo) bažnytine švente. Juk ne veltui senovėje rudens mėnuo, kuris sutampa su dabartinio spalio pabaiga ir lapkričiu, buvo vadinamas Vėliniu ar Vėlių mėnesiu.

O ir vėles senovėje paminėdavo ne vieną dieną kaip dabar - lapkričio 2-ąją, bet kurią nors dieną per gerokai ilgesnį laikotarpį.

Tai rodo jau vien tas faktas, kad skirtinguose Lietuvos regionuose tie paminėjimai buvo vadinami labai įvairiai: Diedai, Dziedai, Dziady (Baltarusijoje), Vėlių paminėklai, Paminėklai, Paminklėliai, Vėlių pamėkas, Vėlių paminklėliai, Ilgės...

Buvo mūsų protėvių tikima, kad nuėmus derlių ir atlikus pagrindinius rudeninius darbus, kai naktys pradeda akivaizdžiai ilgėti, mirusiųjų vėlės suaktyvėja – prasideda jų metas.

„Todėl tuo metu kaimų bendruomenės pradėdavo rengti rudeninius sambarius: sunešdavo miežių alui, kepdavo naujo derliaus duoną ir suruošdavo vėlėms vaišes, kad padėkotų joms už padėtą užauginti gerą derlių ir paprašytų vėl padėti užauginti kitąmet, - sako Diana Martinaitienė. -  Ir tai buvo tikros šventės, kur ne tik buvo prisimenami mirusieji, bet ir buvo linksminamasi – šokama, dainuojama ir kartu vėlės vaišinamos.“

„Alus anuomet nebuvo daromas šiaip sau – tai buvo apeiginis gėrimas, skirtas tik svarbioms ypatingoms progoms: metinėms ir šeimos šventėms. Būdavo net taip, kad pašarvotą mirusįjį laikydavo ir savaitę - kol išrūgdavo alus, kuris turėjo būti apeiginė auka vėlėms, ateinančioms išsivesti mirusiojo vėlės, - pasakoja etnologė. - Lygiai taip, kaip žmogui mirus reikėdavo kiaulę pjauti – irgi aukojimui vėlėms“.

Apskritai ypatingas apeiginis maistas (ypač iš miežių) senovėje buvo nešamas vėlių vaišėms ir į kapines. Kartu su vėlėmis pasivaišinus, alaus ant kapo nupylus dalis vaišių buvo paliekama ir po kiek laiko patikrinama, ar jo nebeliko. Jei nebeliko – vadinasi, vėlės vaišes priėmė. Atrodo, mūsų protėvių netrikdė tai, kad paliktą maistą greičiausiai sulesdavo paukščiai. „O juk paukščiai ne kas kita, kaip įsikūnijusios vėlės“, - paaiškina Diana Martinaitienė.

Ar buvo atliekamos kokios dar ypatingos apeigos vaišių vėlėms metu, etnologė Diana Martinaitienė sako nesiryžtanti tvirtinti: patys lietuviai anais laikais dar rašto neturėjo, kitataučiai tokių apeigų (jei jos buvo) esmės nesuvokė, o ir apskritai apeigos, burtai ir visokie panašūs dalykai ir daugumai žmonių, išskyrus žynius ir kitus išrinktuosius, kurie turėjo sugebėjimų bendrauti su dievais, vėlėmis, buvo visiška paslaptis.

„Ko gero, ir senaisiais laikais, kai vėlės per dažnai rodydavosi ar imdavo trukdyti, buvo kažkaip bandoma sutvarkyti gyvųjų ir vėlių santykius. Gal kažkokiais užkalbėjimais, gal kažkokiomis aukomis ar apeigomis, - sako Diana Martinaitienė. - Nors atrodo, kad tuomet žmonės nelabai bijojo mirusiųjų, nes vyko nuolatinis šių dviejų pasaulių bendravimas: per Vėlines, per Kūčias šeimininkas tyčia eidavo į lauką pakviesti vėlelių į namus, kad pavaišintų. Taip vaišėmis buvo suderinami, harmonizuojami žmonių ir vėlių santykiai.“

Kita vertus, senovėje vis dėlto buvo stengiamasi mirusiųjų pasaulį atskirti nuo gyvųjų: kapinės būdavo įrengiamos toliau nuo kaimų - už upės arba ežero saloje (Rytų Lietuvoje), arba ant kalnelio. Ir dažniausiai kapinės būdavo aptveriamos.

„Rudenį nuo Vėlinių prasidėdavo vėlių aktyvumo laikas, kai ir į kapines gyviesiems buvo draudžiama eiti. Na, nebent jei ką reikėdavo laidoti, - pasakoja etnologė Diana Martinaitienė. - Draudimas galiojo maždaug iki Velykų, kurių pavadinimas atrodo ir kilęs iš žodžio „vėlė“. Panašu, kad į rytus nuo Lietuvos tas senasis paprotys lankyti kapines ir ant kapų palikti vaišių vėlėms per Velykas tebėra išlikęs. Tik pas mus, kaip ir kitas pagoniškąsias šventes, taip ir Vėlines krikščionybė pakeitė.“

Be to, ir pavasarį, ir vasarą, ir ankstyvą rudenį būdavę senovėje tokie laikotarpiai, kai į kapines nebuvo galima eiti. Kas tuos draudimus ir kodėl nustatydavo, dabar sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad darnoje su gamta gyvenantys mūsų protėviai stengdavosi nesipykti ir su vėlėmis.

Taigi jei senais laikais per Vėlines buvo geriama, šokama, dainuojama ir švenčiama, tai dabar ši diena skirta kapinių lankymui, žvakučių deginimui ir liūdnam mirusiųjų paminėjimui.

„Dabar viskas pasikeitę – senųjų papročių beveik nelikę. Pavyzdžiui, atsirado ir gėlynai ant kapų, ir gėlės per laidotuves. Tai jau XX amžiaus mada, atėjusi, matyt, iš Vakarų, - sako etnologė.  - Dar prieš keliasdešimt metų, kaip pasakojo viena moteriškė iš Pelaniškių kaimo, gėlių puokšteles eidami į laidotuves budėti ar giedoti žmonės nešdavosi tik sau po nosimi pakvėpinti – kad tie žolynai permuštų irstančio kūno kvapą. O ir žvakelių į kapines nenešdavo. Dzūkijoje kažkurią dieną kapinėse surinkdavo visus medinius papuvusius kryžius į didelį laužą ir sudegindavo. Tiek seniau tebūdavo kapinėse ugnies. Nors ir tai, ko gero, yra jau krikščioniškosios kultūros dalis.“

Žinoma, būtų keista, jei šiais elektros lempučių ir kompiuterių laikais būtų bandoma surengti Vėlines su vaišėmis kaip mūsų protėvių laikais, nors... užatlantinė Vėlinių versija Halloween jau keliolika metų Lietuvoje bandoma įtvirtinti.

„Gal ir nieko ši šventė būtų, jei nebūtų iškreipta ir adaptuota vartotojų visuomenei, - sako Diana Martinaitienė. - Vėlių pagerbimas yra universalus dalykas: kiekviena pasaulio tauta, gentis tą vėlių aktyvumo pradžios laikotarpį švęsdavo. Visi anais laikais mažyte spingsule pasišviečiantys žmonės, manau, labai realiai jausdavo vėlių priartėjimą, ne taip, kaip pavasarį ar vasarą, per patį darbymetį,  kai jiems mosuojant aštriais metaliniais darbo įrankiais (šakėmis, dalgiais, grėbliais) vėlės turėdavo pasitraukti. O štai kai vėlės pasirodydavo, jau jokių aštrių įrankių naudoti nebegalima buvo, todėl ir per Kūčias viską reikėdavo valgyti šaukštu. Taigi pati kultūrine Halloweeno išraiška gal kitokia, tačiau esmė ta pati.“

Senosiomis Vėlinių tradicijomis besidominti etnologė Diana Martinaitienė sako pati su vėlėmis nesusidūrusi ar bent jų buvimo fiziškai nepajautusi. Tačiau iš vieno gero draugo – tvirto fiziškai ir dvasiškai vyro - įdomią istoriją girdėjusi.

Jaunas vyras dirbo Žemutinėje pilyje sargu per archeologinius kasinėjimus. Budėjimo metu jis turėdavo kelis kartus apeiti savo teritoriją ir pažiūrėti, ar viskas tvarkinga. O po to galėdavo porą valandų numigti budėtojų kambarėlyje.

Ir tik spėdavo vyras atsigulti ir akis užmerkti, kai pajusdavo, kaip jo krūtinę, ir ne tik ją, o visą kūną, užgula kažkoks sunkumas - spaudžia, slegia, dusina, kad kvėpuoti neįmanoma. Tad tekdavo tuoj pat keltis – nepamiegosi.

„O kai miegodavo namie ar kur kitur – nieko. Jei tai būtų buvusi liga ar kas, tai visur turėjo būti tokie pat požymiai, - pasakoja etnologė. - Vyras ten ir žvakeles degino, ir smilkė – kažkuriam laikui spaudimas kiek pamažėdavo, bet neilgam. Mes, jo draugai, padarėme tokias išvadas: kadangi Žemutinės pilies teritorijoje yra labai daug nuo seniausių laikų palaidota žmonių ir apskritai tai šventa vieta, todėl, matyt, vėlės, pajudintos ar tų kasinėjimų, ar svetimo žmogaus, ten ir pareidavo.“

Ir nors visiems draugams smalsu buvo su tomis vėlėmis susitikti, vyro pasakojimą patvirtinti ar paneigti, tačiau nė vienas to padaryti neišdrįso.

„Man buvo kilęs sportinis interesas patikrinti, bet pagalvojau – o gal nereikia man tų potyrių“, - šypsosi etnologė Diana Martinaitienė.