Romualdas BALIUTAVIČIUS

Gatvėje išbadytomis akimis rasta ir priglausta katytė jau apsiprato, nors sunkiai orientuojasi. Mūsų pasakojimo herojės kažkuo primena karo metais gelbėjusius nuo nacių žydus. Pagal galiojančias taisykles, mieste draudžiama globoti benamius gyvūnus, juos šerti ir t. t. O tokio parėdymo nepaisantys gali greitai pajusti sunkią Temidės ranką. Tačiau įsitikinome, jų esama. Deja, dėl savaime suprantamų priežasčių Savivaldybės taisyklėse nusikaltėlėmis įvardijamos pašnekovės fotografuotis atsisakė.

 

Rūpinasi benamėmis katėmis

 

Šiaulietė Janina V. (pavardė redakcijai žinoma) bute laiko du suaugusius katinėlius ir kelis kačiukus. Neskaitant tų, kuriuos globoja lauke.

 

„Kokie gražuoliai užaugo, - džiaugiasi rodydama augintinius, kuriuos kažkada parsinešė iš kiemo, paskiepijo, parūpino kiekvienam naminio gyvūnėlio pasą. - Žmonės beširdžiai ir gyvūnus tiesiog išmeta. Anądien išeinu į kiemą ir matau: atsirado naujokas - stambus juodas kastruotas katinas. Kone kasdien atsiranda vis naujų. Šeriu, priglaudžiu. Paskui ieškau naujų šeimininkų. Kiek esu suradusi? Neskaičiavau... Visiems įduodu po nedidelį kraitelį: priežiūros reikmenis, indelius maistui ir gėrimui.

 

Ar nebandė benamius perduoti gyvūnų globos namams?

 

„Ne, ne! Būtų per žiauru! Juos ten už poros savaičių pribaigia, nes retai kas parodo norą pasiimti ir  auginti. O jeigu gimė, tai turi tokią pat teisę gyventi, kaip ir žmogus”, - įsitikinusi moteris.

 

Moteris pasakoja, kad maistą perka. „Nemažai išeina. Bet kol dirbu, galiu išlaikyti. Katės pažįsta mane. Iš karto prisistato. Tačiau žmonės pikti. Kitas prieina ir sako: „Ko čia šeri – naikinti reikia!” Tai netiesa: katinai ir katės daug švaresni už kitą žmogų. Jie kaip maži vaikai – labai patiklūs, prisiriša, ir tik ilgas buvimas lauke suformuoja atsargesnį jų būdą. Kuo kalti, kad atsidūrė gatvėje? Doram žmogui nuskriausti gyvūną yra tas pats, kas nuskriausti vaiką. Visuomenė serga. Žmonės pikti, žiaurūs, abejingi daromam blogiui. Štai prieš pusmetį draugė priglaudė katę, kuriai piktadariai išbadė akis...  Katė jau apsiprato bute. Neblogai orientuojasi, bet visiškai nemato. O kiek tenka sutikti žmonių suluošintų gyvūnėlių! Darbo reikalais daug vaikštau po daugiabučius, tai visko prisižiūriu. Žmonės galėtų paimti auginti gyvūnus iš globos namų ar savo kiemo, tačiau bijo tariamų pavojų, nes greičiausiai patys augo be naminio gyvūno ir apie kates mažai ką žino arba turi susidarę iškreiptą vaizdą”, - sako moteris.

 

Ponia Janina pripažįsta, jog benamių maitinimas jai nemažai atsieina, nes reikia pirkti brangesni sausą ėdalą, kurio kilogramas kainuoja apie 20 litų. „Pigus ėdalas iš parduotuvių yra tinkamai nesubalansuotas ir kaip nuolatinis maistas katėms netinka - jau pribaigė ne vieną rainį”, - įsitikinusi pašnekovė.

 

Bruknę „išbraukė” į gatvę

 

Kita gyvūnų mylėtoja - ponia Rima - surado naujus namus daugiau kaip pusšimčiui kačių. Ji nuolat apeina keletą vietų mieste, atneša gyvūnams maisto. Apie save kalba nedaug: „Surandu pavartėje drebantį benamį katinėlį ar katytę, parsinešu, išmaudau, išnaikinu parazitus, jeigu tokių yra, sutvarkau. Tada ieškau naujų šeimininkų”. Deja, ne visada viskas sklandžia klojasi. Kartą pagalbininkė jauna mergaičiukė nunešė kačiukus į turgų. Ne parduoti, bet dovanoti. Vieną labai gražią trijų spalvų katytę pasiėmė jauna pora - Marius ir Rūta iš Gumbinės gatvės. „Po kurio laiko skambinu jiems, klausiu, kaip sekasi auginti. - „Gerai, - sako, - katytė priprato. Ir vardą jai išrinkome – Bruknė”. Tačiau netrukus sužinojau, kad katytė vėl atsidūrė lauke, ir per pačius šalčius, nes pradėjo viduriuoti, o naujieji šeimininkai pagailėjo kelių litų vaistams. Išspirti gyvūną pasirodė kur kas paprasčiau...” - apgailestauja ponia Rima. 

 

Paskambinome gautu telefono numeriu Mariui, tris dienas buvusiam Bruknės šeimininku. Vyrukas sakė jau neprisimenas, dėl ko katytę išmetęs į gatvę. Paskui „atgavo atmintį”. Girdi, suviduriavo, o čia mažas vaikas...

 

Anot ponios Rimos, šiuo metu Lietuvoje yra nemažai gyvūnų globos įstaigų, tačiau į šią veiklą dar dažnai žiūrima formaliai ir labiau kaip į verslą... O rezervų yra. Prekybos centrai meta lauk produktus, kurių vartojimo terminas artėja prie pabaigos. Ko gero, neatsisakytų padėti auginantys gyvulius ūkininkai. Internete galima įdėti gyvūnų nuotraukas ir pagreitinti jų susitikimą su naujaisiais šeimininkais. Dar yra nemokami skelbimai spaudoje... Čia reikalingi ne vien gražūs žodžiai.

 

Mažylei pasisekė...

 

Prieš trejus metus šiaulietei Raimondai paskambino pažįstamas veterinaras: „Atvežė užmigdyti (t. y. pribaigti, - aut. past.) labai mažą, mielą katytę. Ar nenorėtumei jos paimti?”

„Nuvažiavau iš karto. Gatvėje rasta mėnesio amžiaus mažylė atrodė baisiai: sužalota akimi, nuplėšta ausyte... Jos žvilgsnyje nesimatė jauniems kačiukams būdingo smagumo. Parsivežusi namo išprausiau, išnaikinau parazitus, kėliausi naktimis ir šėriau kas kelios valandos, girdžiau fermentus ir vaistus – ji buvo pernelyg maža, kad išgyventų savarankiškai... Dabar ji - suaugusi katė, be galo meili ir prisirišusi, nors viena akimi ir nemato. Buvusi per plauką nuo mirties mažoji ištraukė laimingą loterijos bilietą - rado namučius. Tačiau baisu pagalvoti, kiek tokių gyvūnėlių sušąla, kiek jų įveikia badas, nukankina piktadariai ar pribaigiama globos namuose. Visuomenė apie tai beveik nieko nežino”, - konstatuoja moteris.

 

***

 

Psichiatrės komentaras

 

Gydytoja psichiatrė Odeta Bulvinaitė: „Kas taip elgiasi, greičiausiai atsineša šituos dalykus iš šeimos. Jie jaučiasi traumuoti ir nepilnaverčiai, todėl turi polinkį į agresiją, kas tarsi pakelia jų akyse jų pačių vertę, pasijunta svarbūs bei reikšmingi. Nelygu, kokia asmenybė... Gali būti, kad čia pasireiškia užslėpti sadistiniai polinkiai. Norint pasakyti daugiau, reikia žinoti, kokia buvo to žmogaus šeima, kaip ir kokiomis sąlygomis jis augo. Gal patyrė prievartą ar smurtą?

 

Šiaip ar taip, skriaudžiantieji gyvūnus stokoja savo žmogiškosios vertės pajutimo. Kad ir mokykloje: jei vaikas turi psichologinių problemų, jis būtinai sieks tapti dėmesio centru skaudindamas, žemindamas bei trypdamas kitus. Tas pats pasakytina ir apie elgesį su gyvūnais – silpnesnėmis būtybėmis, kurios negali pasipriešinti ir dažnai tampa tokių beširdžių žmonių patyčių bei žiauraus elgesio taikiniu”.

 

*** 

 

Specialistai pataria

 

Ką pataria specialistai? Nedera dovanoti gyvūno, nes jį gavęs žmogus gali būti nepasiruošęs skirti laiko priežiūrai. Nepirk, jeigu tai vaiko užgaida. Gyvūnas nėra žaislas. Nepirk gyvūno parduotuvėje ar veislyne - gyvūnų prieglaudos pilnos benamių būtybių. Suteik joms galimybę. Skatink ir kitus pagarbiai, atsakingai elgtis su gyvūnais.

Skeptikas galbūt pasakys: yra šitiek benamių ir vargšų, kodėl turėtume rūpintis benamiais gyvūnais? Nėra ir nebus visuomenės be vargšų, todėl rūpestis žmonėmis ir rūpestis gyvūnais nepaneigia vienas kito, bet yra tarsi vieno medžio šakos. Jeigu kam dvasios galutinai neišgraužė materializmo kirminas, tokiam vienodai skaudu matyti ir vargstantį žmogų, ir kenčiantį gyvūną.

 

Civilizuotuose kraštuose gyvūnų žudymas (kurį mes sėkmingai pakeitėme eufemizmu „užmigdymas”) taikomas tik kraštutiniais atvejais. Kad nesiveistų, benamiai gyvūnai kastruojami. Tokia praktika taikoma net kai kuriuose Rusijos miestuose. Pas mus dažnas veterinaras abejingu veidu apsiims pribaigti šeimininkams nusibodusį įnamį kad ir už nedidelį atlygį, o abejojančiam primins, jog „nereikia vaidinti humanisto”. Dar gajus klaidingas materialistinės pasaulėžiūros įdiegtas įsitikinimas - esą gyvūnas neturi nei proto, nei emocijų – tarsi būtų nieko nejaučiantis biorobotas. Tuo dažnai yra dangstomi pikti darbai ir nešvari dvikojų sąžinė.

 

*** 

 

Keletas skaičių...

 

Per 2009 metus Šiaulių gyvūnų globos namuose pagauti bei apgyvendinti 356 šunys ir 370 kačių. Iš jų eutanizuota (nugalabyta, - aut. past.) 24 šunys ir 120 kačių. Kitus pasiėmė nauji šeimininkai arba jie iki šiol tebelaikomi globos namuose.