facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kas šią žiemą stebėjote švilpiko pasirodymą, gal pastebėjote, kad gyvūnėlis bandė žvalgytis ir tuoj atgal buvo įkištas į savo guolį. Jei būtų ilgiau pasižvalgęs, gal būtų išvydęs savo šešėlį, o tai reikštų, kad žiema dar tęsis pusantro mėnesio. Jeigu neišvydo šešėlio, reiškia pavasaris arti, juo labiau kad atsibodo tūnoti pasislėpus nuo žiemos ir kovido.

Senas anekdotas byloja, jog sinoptikai pralošė dėžę degtinės žmogui sergančiam reumatu. Anekdotas pasenęs, nes nesakysi, kad sinoptikai neatspėja. Bent jiems pavyksta.

O šiaip gyvenimas teka normalia vaga. Vyriausybės raginimą nevažinėti per pūgą pirmieji išgirdo kelininkai. Kartais padiskutuojame apie politiką. Ar Rusijos bijoti, ar ją užjausti? Atsakyčiau trumpai – ir taip, ir taip. Kai sveiki, galvojame apie pinigus, kai susergame, galvojame kaip pasveikti, kai pasveikstame – vėl apie pinigus.

Gal šiek tiek vyresnis už mane bičiulis neseniai pasibėdojo: „Senatvė jau.“ Paguodžiau jį sakydamas, jog senatvė tai ne nuodėmė ir dar pridūriau: „Jeigu vaikus gatvėje nuo kitų žmonių atskiri, tai dar viskas gerai.“

Kitas mano amžiaus (artėjantis prie 70) bičiulis sako planuoja vesti gerokai už save jaunesnę moterį. „Nupirksiu jai automobilį“, – didžiuojasi. Įspėjau, jog tuomet jį lydės pojūtis, jog turi ne moterį, bet automobilį. Nors jei karantino metu rado savo antrąją pusę, galgi viskas bus gerai.

Ilgai spręstas klausimas, ar antrą kartą skiepyti tuos, kurie be eilės pasiskiepijo pirmą kartą. Skiepijo. Ir gerai. Bent mano nuomonė buvo tvirta – skiepyti. Ir ne todėl, kad be reikalo bus panaudoti ir dings pirmieji skiepai, pagaliau ir ne todėl, kad toks Bažnyčios mokymas, o todėl, kad antrą kartą skiepijant jiems turėjo būti didžiulė gėda.

Kiek dar tęsis tas nelemtas COVID-19? Spėliojame. Kažkas tarstelėjo – nespręskime už kovidą. Neramina dar vienas, nors atrodo ne toks svarbus klausimas, – kur dingo žvirbliai? Draugas pakabino lesyklėlę, sako, nė vienas neatskrenda.

Neseniai vaikščiojau Draugystės prospektu. Pirmyn, atgal. Gal dešimt kartų. Šaligatvis platus, nuvalytas, o ir žmonių vos vienas kitas. Užėjau į geležinkelio stotį. Tuščia.

Užklysdavome čia jaunystėje. Net mokyklinių išleistuvių naktį visi atėjome. Buvome jauni ir norėjome būti kelyje. Kai vėliau manęs klausdavo, ką be Kryžių kalno rodyčiau į Šiaulius atvykusiam svečiui, sakydavau, jog vesčiau į stotį ir rodyčiau traukinių į kitus miestus tvarkaraštį. Dabar taip nebejuokaučiau, nes Šiauliai pasikeitę ir miestas tampa tavo miestu.

Ko pasigedau stotyje? Be abejo, keleivių, pravažiuojančių traukinių. Nepažiūrėjau į tvarkaraštį, bet traukiniai, gal retai, manau, važiuoja, keleivių būna. Nelikę svarbiausio sovietmečio geležinkelio stočių elemento – restorano.

Jei į Šiaulių geležinkelio stotį įeidavai iš dešinės, kur ir dabar įėjimas, reikėdavo praeiti pro kasas, pereiti laukiamojo salę, didžiulį holą ir tik tuomet patekdavai į restoraną. Jis buvo šviesus, nes salėje daug didelių langų, kurie buvo ir miesto, ir perono pusėse. Mes dažniausiai mėgdavome sėsti pastarojoje. Pastebėjau, jog taip ir daugelis. Norėjosi matyti pravažiuojančius traukinius ir atrodė, jog ir pats kažkur važiuosi, nes visus visad traukė kelionės. Svajojai, gal net iš Sovietų Sąjungos pavyks ištrūkti.

Net niekur nevažiuodami čion užklysdavome, pirmiausia dėl skanaus maisto, tiesa, kiek rieboko, antra, čia galėdavai sutikti daug bičiulių. Pamenu, ne vieną pasisėdėjimą su puikiu būgnininku Algiu Kontvainiu ar dainininkais Sauliu Lileikiu ir Adolfo Jaruliu. Su Algiu dažniausiai kalbėdavom apie jo „kumyrą“ būgnininką Buddy Rich, su Sauliumi ir Adolfu – apie Tomą Džonsą. Visų jų jau nebėra. Pirmiausia išėjo Algis, nors buvo visų jauniausias, prieš keletą metų – Adolfas, o ne taip seniai ir Saulius. Pamenu, 1972-aisiais Saulių iš čia lydėjom į konkursą „Vilniaus bokštai“. Nors šiaip išvažiuojant retai čia užsukdavome, nes karčioje praktikoje buvo įvykių, kai prie stalelio užsisėdėję apie kelionę pamiršdavome, pradingdavo ir bilietai bei duždavo visi planai.

Rašau apie geležinkelio stotį, nes ji kiekviename mieste – tarsi viltis, bylojanti, kad gyvenimas nesustojęs. Gyvenantys netoli geležinkelio, o ir tolėliau, naktį girdi pravažiuojančius traukinius. Viena senjora man sakė, jog jai pats mieliausias jausmas nakties tyloje išgirsti dunksintį traukinį – reiškia, yra dar gyvų.

Netikėtai į rankas pakliuvo senas miesto laikraštis. Kažkuo buvęs apipiltas, net mėnuo ir diena išsitrynę, įžiūrėjau tik metus – 1972. Iškart pamačiau Auksės Vasaitytės (kas prisimenate Auksę?) eilėraštį: „Net nesurankiojęs šukių, / Viską užsėjai žole. / Ir pamačiau aš, kad sagė / Liko sudužus žalia. / Užmirštą vasaros šaką / Tyliai kartosi aide“.  

Šiandien retas praleidžiame dieną be knygos. Vieni į rankas paimame ją jau ryte, kiti dienos bėgyje, o vakare – veik visi. Sakyčiau, didžiausia karantino nauda, jog jo metu susidraugaujame su knyga. Ne vienoje Vakarų šalyje (pavyzdžiui, Belgijoje) karantino metu knygynų neuždarė, nes knyga priskirta būtinoms prekėms.

Mėgstu pasidomėti, ką kiti skaito. Dažnai ką ir sau tinkamo randu. Žinodamas tai paskambino skulptorius Kazys Bimba ir paklausė, ar skaičiau Enriko Vila-Mato romaną „Paryžius niekada nesibaigia“. Kazys – talentingas skulptorius ir jo rekomenduojama knyga, buvau tikras, verta dėmesio. Tiesa, suintrigavo ir pavadinimas. Kaip anksčiau šios knygos nepastebėjau? Prisimenu pažįstamos moters ilgai rekomenduotą Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologiją“, o kai pagaliau perskaičiau, knyga tiesiog pritrenkė. Apsidžiaugiau paklausęs patarimo.

Panašiai ir su Kazio rekomenduotu Enriko Vila-Mato romanu „Paryžius niekada nesibaigia“. Iškart pamilsti pagrindinį herojų, kuris skaito Ernestą Hemingvėjų, klausosi trimitininko Mileso Daviso, Paryžiuje sugeba išsinuomoti gyventi Margaritos Duras mansardoje... Esu tikras, jog Vudis Alenas rašydamas scenarijų kino filmui „Vidurnaktis Paryžiuje“ buvo perskaitęs šią knygą.

Herojus sau pritaiko Ernesto Hemingvėjaus žodžius „Labai neturtingas ir labai laimingas“ ar senolio Paskalio mintį „beveik neįmanoma apsimetinėti įsimylėjėliu ir neįsimylėti“. Atrodo, drauge su herojumi atsiduri Mileso Daviso koncerte ir galvoji, kodėl trimitininkas ilgą laiką groja salei atsukęs nugarą, kol supranti, kad jis nori būti vienas, niekieno žvilgsnio ar alsavimo netrikdomas.

Šiandien susimąsčiau – o kokia mano pirmoji perskaityta knyga? Na, neskaitant tų, kur reikėjo kažką nuspalvinti, kur teksto tik vienas kitas žodis, o daugiausiai piešiniai. Tad neskaitant tų, pirmąja laikyčiau Vilhelmo Haufo pasakų knygą „Špecarto smuklė“. Ją man padovanojo iš Kauno atvykusi teta, tėčio sesuo.

Tetai jaučiau pagarbą, nes imponavo jos išsilavinimas, lankantis pas ją Kaune grožėdavausi įrengtu butu su senoviniais baldais, paveikslais. O ypač stebino jos vyras, kurį, aišku, galėjau vadinti dėde, rodęs man didžiausius pašto ženklų albumus, o ypač jo apranga – namuose jis vaikščiojo vilkėdamas šilkiniu ilgu iki žemės chalatu. Dar žavėjo jų sūnus, mano pusbrolis, žaidęs lauko tenisą ir buvęs viena iš pirmųjų Lietuvos rakečių. Jis buvo dešimt metų vyresnis už mane, tad didesnio dėmesio iš jo nesulaukdavau, nors labai norėjau draugauti. Dabar mes labai geri draugai, abu jau pasenę ir tie dešimt metų nebeturi jokios reikšmės.

Šia istorija norėjau pasakyti ir tai, kad labai svarbu, kas tau įteikia pirmąją knygą. Tai gali skatinti norą skaityti ir pamėgti knygas. Skaitydamas Haufo pasakas išgyvenau dėl mažojo Muko ar Nykštuko Nosies likimo, paslaptimi dvelkė pasakojimai apie kalifą gandrą, vaiduoklių laivą, nukirstą ranką... Atrodė, kad sėdžiu tarp vyrų toje Špecarto smuklėje ir klausausi jų pasakojamų istorijų.

O šiuo metu ypač mėgstu skaityti knygas apie keliones. Kai negali keliauti, bent knygų puslapiais svečiuose kraštuose pavieši. Minėta „Paryžius niekada nesibaigia“ šiai temai tinka.

Skaitau ir Juozapo Albino Herbačiausko prisiminimus. Miela skaityti apie gražiąją Krokuvą ir legendinį restoraną senamiestyje, netoliese Florijono vartų, „Žaliasis balionėlis“ („Zielony Balonik“), kuriame mėgo sėdėti poetas, dėstęs lietuvių kalbą Krokuvos Jogailos universitete. „Balionėlyje“ lankydavosi visa Krokuvos inteligentija. Tiesa, dabar šis restoranas vadinasi „Jama Michalika“. Turistams iš Lietuvos visad šį restoraną parodau ir net dažnai vidun užsukame.

Lenkija išsiskiria skaniu maistu ir istoriniais restoranais, kuriuos buvo pamėgę ne vienas rašytojas, dailininkas, muzikas. Pavyzdžiui, Vroclave „Po papūgomis“ („Pod papugami“) pagal populiarią Česlavo Niemano dainą. Dainininkas šiame restorane dažnai lankydavosi. O Suvalkuose, tik 30 km už Lietuvos, – „Rozmarin“. Šį restoraną buvo pamėgęs didis Lietuvos bičiulis, dailininkas Andžejus Strumillo. Ten su juo susitikdavome. Restorane keletas skirtingo interjero salių ir labai skanus bigosas, o ir visas kitas maistas. Gaila, garsus menininkas neseniai mus paliko, tiesa, prieš tai surengęs parodą Šiauliuose. Būtent jo pastangų dėka Lenkijoje 2009 metais (Lietuvos tūkstantmečiui) pasirodė didžiulis puošnus albumas „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“.

Dar vienas Krokuvos prisiminimas. Rašiau apie turistą iš Baisogalos, nuo kurio vos negavau lupti tvirtindamas, kad Antano Vivulskio sukurtame Žalgirio mūšio paminkle, stovinčiame šiame mieste, ant žirgo joja Jogaila. Baisogalietis tvirtino, jog ten Vytautas. Paklausė net praeivių, kas joja ant žirgo. Išverčiau klausimą, šie atsakė: „Nežinomas kareivis.“

Bičiulis sako, jog kai baigsis karantinas, vyks į Ramybės slėnį šalia Rietavo ir veš ten akmenį, nes yra sena tradicija atvežti į tą slėnį akmenį, kad išsipildytų noras. Visi laukiame kelionių. Mielai skamba net viena iš primityvesnių Ovidijaus Vyšniausko dainų: „Sugrįšiu į Šilutę, / sugrįšiu pas močiutę, / sugrįšiu, nes visiems kartu smagiau...“ Anksčiau ji kažkaip pro ausis praslysdavo.

Draugams muzikantams pasakoju šį anekdotą. Atrodo, jis jiems tinka ir patinka.

Po simfoninio orkestro repeticijos du muzikantai kalbasi: „Dabar bėgam į įrašų studiją.“ Nubėgus pirmasis sako: „Birute, du po šimtą. Šiandien užrašykit man.“

Pažįstama jau veik metai, kai izoliuojasi. Praėjusių metų pavasarį pateko kompanijon, kurioje buvo sergantis kovidu, teko izoliuotis. Baigėsi izoliacija, apsilankė kitoje kompanijoje – vėl tas pats. Ir taip be galo. Baigiasi izoliacija, kompanija ir vėl izoliacija, nors pati net nesirgo.

O iš mielesnių istorijų, tai žinia, kad šaligatviai Lvove barstomi kavos tirščiais. Ir avalynei nekenkia kaip druska ir miestas kava kvepia. Girdėjau, jog ir pas mus taip barstyti pradedama.

Mielai nuteikė pasiūlymas ant kaukių rašytis vardus, kad galėtume vieni kitus atpažinti gatvėje. Šaunu būtų – eini gatve ir žinai visų praeivių vardus.

Į viršų