Vasarį visad prašokdavome labai greitai. Ir ne tik todėl, kad šis mėnuo keliomis dienomis trumpesnis, o tiesiog jau užsiprogramuodavome pavasariui ir kuo greičiau norėjosi prastumti paskutines žiemos dienas. Šiais metais viskas tarsi ir taip, bet tarsi ir kiek kitaip.
Su bičiuliu žingsniavome atjaunėjusia Kaštonų alėja. Artėjant prie parko, bičiulis mostelėjo jo link ranka ir tarstelėjo: „Čia stovėjo Leninas.“ Nesupratau, ar daug reikšmės jis skyrė tiems savo žodžiams, ar pratarė atsitiktinai, bet kažkiek nostalgijos tame jo posakyje buvo. Tik gal, sakyčiau, ne tiek liūdnos, kiek linksmos, ironiškos nostalgijos.
Iš ten mes atėjome. Dar gyvi dailininkai, kuriems buvo aiškinama, kaip reikia piešti: ką vaizduoti paveiksluose (aikštes su Lenino paminklais, kolūkių laukus su burzgiančiais traktoriais, moksleivius su pionieriškais kaklaraiščiais...) ir ko nevaizduoti (kryžių ant bažnyčių, tad daugelis bažnyčių bokštų būdavo be viršūnių, etnografinių motyvų, ypač lietuvybės simbolių...), kino ir teatro režisieriai, kuriems aiškino, kaip jiems statyti kino filmus, spektaklius ir kokius statyti. Ansambliai anuomet turėjo procentus, nurodančius, kiek programoje turi būti tarybinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių berods 2 ar 3 proc.). Tas pats ir su knygų leidyba, tas pats ir visose kitose srityse.
Kas sovietmečiu domėjosi to meto žymių žmonių gyvenimais, yra girdėję apie siuvėją Vincentą Zelionką, kuris siūdavo kostiumus Algirdui Brazauskui, o ir visam CK bei anuometiniams ministrams. Vilkėti Zelionkos siūtu kostiumu galėjo retas. Jei anuomet būtų leidžiamas žurnalas „Žmonės“, toks iškart būtų talpinamas ant žurnalo viršelio.
Tiesa, puikuotis turtais ar būti pranašesniu anuomet nebuvo populiaru. „Lygybės“ šūkis buvo dažnai pabrėžiamas. Privatus namas negalėjo būti didesnis nei 130 kv. m, automobilis šeimai tik vienas, na, gal tik kailinių galėjai turėti, kiek nori. Bet kiekvieną dieną vilkėdamas vis kitais irgi būtum patekęs į anuometinius gyvenimus stebinčių akiratį. Gal mažiau tų normų paisė Goda Ferensienė, nes buvo graži moteris ir kažkaip praslysdavo.
Be Zelionkos kostiumo, pasipuikuoti dar galėdavai prabangiais gėrimais (pavyzdžiui, prancūzišku konjaku ar bent armėnišku markiniu), ikrais, baldų komplektais (saloniniu „Renesans“, „D10“, miegamojo „Liudviku“), o vienu metu – netgi knygomis. Šitai malonu prisiminti. Pažinoti knygyno vedėją ar bent pardavėją buvo laimė. Tiesa, didelė laimė buvo pažinoti bet kurios parduotuvės vedėją.
Deficito būta visur, tad ir blato būta daug. Vis prisimenu, kaip kartą iš knygyno pasiėmiau naują man paliktą knygą, atsiduodančią silkėmis. Pamąsčiau, jog iš žuvies parduotuvės mainais už knygas pardavėjai atnešė silkių (irgi deficito) ir ši jas neatsargiai buvo ant knygų padėjusi.
Gerbiamiausi žmonės buvo restoranų administratoriai ar bent rūbininkai. Pastarųjų, kaip po tokių, dabar net nelikę, o anuomet ir jie galėdavo padėti patekti į restorano vidų. Šiandienos jaunimui atrodo keista, nes užsinorėjai į kavinę ir eik – visur esi laukiamas, tiesa, jei tik turi pinigų ir ne karantinas.
Tas pats buvo ir su teatru. Gyvenau tuomet Vilniuje, tad kai į Vilnių gastrolių atvažiuodavo Kauno, o ir Šiaulių dramos teatrai, žmonės kelias valandas prieš atidarant bilietų kasas prie jų rikiuodavosi. O Vilniaus teatrai kiekvieno mėnesio 20 d. pradėdavo pardavinėti bilietus į kito mėnesio spektaklius. Tad jau nuo 19 mėnesio dienos kai kurie pradėdavo laukti prie kasų. Aišku, tai tie visi sąžiningieji, o visi kiti patekdavo jo didenybės blato pagalba.
Aštuntajame dešimtmetyje pasirodė storas ir puošnus albumas „Lietuvos tapyba“. Spaustas jis buvo Vokietijoje, tad skyrėsi nuo kitų anuomet leidžiamų knygų. Tiesa, kainavo jis per 20 rublių (atlyginimas 60 rublių), bet vis tiek jis tapo deficitiniu. Po jo sėkmės ten pat Vokietijoje buvo atspaustas dar vienas panašaus dydžio albumas „Čiurlionis“. Šie albumai, be abejo, labai tiko kyšiams. Nors gal vadinkime, kad tiko dovanoms.
Anuomet vieno gydytojo namuose knygų lentynoje regėjau penkis „Lietuvos tapybos“ albumus. Tiesa, turintys laisvesnio laiko gydytojai tuos albumus priduodavo knygynuose pardavėjoms, kurios iškart rasdavo jiems pirkėjų. Šiandien internetiniai senų knygų knygynai šiuos albumus pardavinėja po 5 eurus.
Parašiau, jog deficitu yra buvę knygos ir tai prisiminęs pats nusistebėjau. Betgi buvo. Naktį eilėje stovėjo žmonės norėdami užsisakyti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygas. Šeimininkai prieš svečius didžiuodavosi pilnomis knygų lentynomis. Tiesa, kiek jų buvo perskaitę, kitas klausimas.
Daugelis pamėgome prieš keletą metų apie aną laikmetį rodytas TV laidas „Kai aš mažas buvau“, kurias vedė Viktoras Gerulaitis. Dabar tokių laidų dar daugiau. Ypač mėgstama LRT „(Pra)rasta karta“, o ir „Istorijos detektyvai“ daugiau dėmesio skiria sovietmečiui nei Vytauto Didžiojo laikams. Tiesa, pastebėjau, jog jaunimo nėra tos laidos žiūrimos, jie gyvena savo laikmetyje ir juo apsiriboja, o žiūri tas laidas daugiausiai anuo laikmečiu gyvenę, ypač kieno jaunystė paskendo giliame sovietmetyje.
Prisimenu laidos „Kai aš mažas buvau“ vedėjas Viktoras Gerulaitis sėdėdavo prie tokio mažo trikampio stalelio ant trijų plonyčių kojų. Žmonės anuomet išmėtė senuosius stalus, o pirko tuos mažyčius, kuriuose net medžio nebuvo, o tik pjuvenų plokštė. Taip ir su kitais baldais.
Taigi sėdėdavome prie tokių trikampių stalelių ir per juodai baltą televizorių žiūrėdavom laidas „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ ar „Anuka, dievuški!“ Pastarąja laida jau anuomet norėta pagerbti moteris, o spaudoje ypač buvo išskiriami straipsniai apie moters statybininkės siluetą tekančios saulės fone. Televizijų programos anuomet buvo tik dvi: respublikinė ir centrinė. Centrinė, aišku, Maskvos, pabrėžiant šios programos pirmumą ir svarbą.
Atskira tema galėtų būti mūsų ministrų ir kitų ūkio valdininkų kelionės į Maskvą pilnais lagaminais skilandžių ir šnapso „Malūnininkas“ butelių, kaulijant Lietuvai paskyrų technikai ar trąšoms. „Malūnininkas“ padėdavo įveikti ne vieną kliūtį, nes buvo stipresnis už rusišką vodką. Tiesa, maskviečius pasikviesdavome ir Lietuvon, beveik vien tam Palangoje buvo pastatyti poilsio namai „Linas“.
Dažnai netgi su svečiais susėsdavome ne svetainėje prie to trikampio stalelio, o virtuvėje – ankštoje, prastai apšviestoje, užtat šiltoje ir jaukioje. Virtuvė buvo laisvės žodžio salelė, čia galėdavai išgirsti ir naujausią politinį anekdotą. Aišku, svarbiausi žodžiai būdavo tariami labai tyliai, visi svečiai sėdėdavo aplink virtuvės stalelį susispaudę ir surėmę galvas.
Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais, jog pirmuosius susėdusiuosius pokalbiams virtuvėje būtų galima pavadinti disidentais, jis, mano liūdesiui, paprieštaravo, nes, anot jo, pirmieji pokalbiams virtuvėje susėdo prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kuris paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimelių, o kuris – madingo audeklo gabalą.
Šokteliu penkiasdešimt metų praeitin ir epavelde susirandu miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ 1971 m. vasario 27 d. numerį. Irgi būta šeštadienio. Pirmajame puslapyje skambios antraštės: „Komjaunimo miesto komiteto VI plenumas“, „Geru darbu atsiliepiama į Direktyvų projektą“, „Tai bus įrašyta į istoriją“, „Gilios pėdos“ su skambiu Sokrato moto „Dvasios turtas – didžiausias turtas“. Antrajame puslapyje irgi viskas panašiai – didumą užima tekstas „Komunistinio darbo kolektyvuose“ ir iš pirmo puslapio perkeltas „Gilios pėdos“. Trečias puslapis skirtas sveikatos temoms ir informacijai apie įvykusį populiaraus lietuviškos dainos atlikėjų konkurso „Vilniaus bokštai – 71“ miesto turą. Į sekantį turą Vilniuje pateko J. Nemaniūnaitė, I. Kublinskaitė, R. Zutkuvienė, R. Cininas ir E. Damaševičius. Ketvirtasis paskutinis puslapis (tuomet laikraščiai buvo keturių puslapių) skirtas kultūrai. Čia spausdinamos Vilijos Šulcaitės eilės, „Strakalo ir Makalo“ humoristinis skyrelis ir kultūrinių renginių anonsai, teatro ir kino teatrų repertuaras, televizijos programos.
Anonsuojama, kad kovo 1–2 d. kultūros namuose koncertuos Tamara Miansarova. Išvardytas visas sąrašas jos laimėtų tarptautinių estrados konkursų: Sopote, Berlyne, Krokuvoje, Helsinkyje, Prahoje, Sofijoje. Kovo 1 d. vienas koncertas, o kovo 2-ąją – net du. Ypač populiarios buvo jos atliekamos dainos „Juodos katės“, „Teka Volga“ ir „Letka-Enka“. Jurgis Kunčinas, pamenu, rašė, jog žino du estrados dainininkus – Tamarą Miansarovą ir Stasį Povilaitį. Be to, prisiminė matęs restorane su Hi-Fi plokštelių automatu, sėdintį rusų karininką, mėtantį į tą automatą po 5 kapeikas ir besiklausantį Tamaros Miansarovos. Klausėsi, klausėsi ir apsiverkė.
Dar vienas anonsuojamas koncertas – Čaikovskio konkurso nugalėtojo violončelisto Dovido Geringo rečitalis vaikų muzikos mokyklos salėje. Vardijama, jog bus atliekami J. Bramso, F. Frankioro, K. Chačaturiano, S. Prokofjevo kūriniai. Anonse rašoma, jog D. Geringas vienas iš ryškiausių jaunesniosios violončelistų kartos atstovų. Taip, Dovidui Geringui tuomet buvo 25-eri.
Kadangi šiame tekste prisiminiau knygų deficito laikus, tai viena iš sunkiausiai gaunamų knygų buvo prieš 49 metus, 1972 lietuviškai pasirodęs Džeko Keruako romanas „Kelyje“. Romano herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Dž. Keruako „Kelyje“ pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau, kol jis nebuvo išverstas ir išleistas rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba.
Šis romanas paakino hipišką jaunimo gyvenimo bruožą – aistrą keliauti, norą plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvyndindavo, pavalgydindavo. Prisiminiau anų metų mintį, jog žmogus gimsta du kartus; antrą kartą – keliaudamas.
Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai, gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau. Viena iš tokių knygų ir yra romanas „Kelyje“.
Bet sako, jei imi gyventi prisiminimais, vadinasi, pasenai. O kažkas iš didžiųjų yra pasakęs: „Jei praeitis beldžiasi į duris – neatidaryk. Ji neturi tau nieko naujo pasakyti.“ Nesakysi, kad jis neteisus.
