facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Skaičiau, jog vieno mėgstančio keliauti ruso žurnalistai paklausinėjo, kur jis norėtų gyventi, jei pasaulyje liktų tik Lietuva, Latvija ir Estija. Jis atsakė, jog gyventi norėtų Taline, mokytis – Tartu, o labiausiai nenorėtų Daugpilyje.

Labai laukiu grįžtančių kelionių. Manau, ir Tu, gerbiamas skaitytojau. Šiandien žiūrėdamas TV kelionių laidas, pastebėjau, jog man maloniau matyti kraštus, kuriuose jau esu buvęs. Vien dėl užplūstančių prisiminimų. Kad ir Krokuva. Jau ne kartą ją prisimenu.

Lenkijos sostinėje reikia apsilankyti vien todėl, kad ten tiek daug Lietuvos istorijos. Iš šio miesto ilgai buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Vavelio katedroje palaidotas Jogaila. Ten ir Žygimantas Augustas, Kazimieras Didysis, Adomas Mickevičius ir daug kitų asmenybių, kurių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Lietuva. Vienas garbaus amžiaus turistas iš Lietuvos, ilgai stovėdamas prie A. Vivulskio paminklo, sukurto Žalgirio mūšio pergalei, ištarė: „Dabar galiu ir numirti.“ Kiti taip pasakytų apie Paryžių.

Nors vos negavau nuo to turisto lupti, kodėl sakau, kad Žalgirio mūšio paminkle ant žirgo raitas Jogaila, o ne Vytautas. Turistas buvo įsitikinęs, kad tai – Vytautas. O dar labiau jis įtūžo, kai parodžiau Vytautą, stovintį paminklo papėdėje nuliūdusį, panarinusį galvą. Tiesa, gal ir paminklo kūrėjui Antanui Vivulskiui norėjosi, kad ant žirgo būtų Vytautas, o ne Jogaila, nes pastarojo veidas labai jau panašus į Vytauto. Antra vertus, ko stebėtis: juk jie – giminės.

Būnant Krokuvoje verta pavažiuoti 100 km ir aplankyti Zakopanę: pavaikščioti šio kalnų kurortinio miestelio gatvelėmis, pakilti į Tatrų kalnus, pabuvoti kapinėse, kur buvo palaidotas Jonas Biliūnas. Rašytojo palaikai perkelti į Anykščius, bet kapas ir paminklėlis likę. Vakare po ekskursijų pranešiau apie rytojaus planus: „Rytoj 9 valandą išvykstam į kapines. Nevėluokit.“   

Nuvykus į kurį miestą, man maga paklausti vietinių gyventojų, ką jų mieste verta pamatyti, ir pagal jų nuorodas susidaryti savo kelionės planą. Nors liaudies siūlymai kartais gali nuvesti ne pačiais teisingiausias keliais. O iš kelionių knygų, esu tikras, geriausia „Michelin“ dėl savo senų tradicijų. Pirmą kartą šis kelionių vadovas pasirodė 1900 m. ir buvo skirtas Prancūzijai.

Prisimename ir tolimuose kraštuose gyvenančius draugus: viešnages pas juos, jų apsilankymus pas mus.

Prisimenu anuometinius susitikimus su žmonėmis iš Rusijos gilumos. Sovietmečiu, pamatę mūsų parduotuves, jie tuoj imdavo piktintis, kad iš jų viskas išvežama į Lietuvą. Pamenu su vienu tokiu yra tekę diskutuoti ir man. Kai jis ėmė burbėti, kad lietuviai tarpsta ant jų gėrio, nusprendžiau pajuokauti. Prisiminęs, kad prieškaryje Lietuvoje buvo prievolė pirkti žąsis, papasakojau tai svečiui. Nepaminėjau, kada tai buvo, o tik piktinausi mums uždėta žąsų pirkimo prievole. Kodėl šitaip? Ar pas juos to nėra? Svečias atsakė, jog ne. Paklausiau, ar turi giminių, draugų kaime. Atsakė turįs. Pasiteiravau, ar daug kas iš jų augina žąsis. Ilgai galvojęs atsakė, jog niekas neaugina. Tuomet prašiau jo grįžus bent rasti ką nors iš auginančių ir pakalbėti su jais, kad augintų žąsis tik sau, o mus jomis neužverstų.

Kiek kitaip bendrauji su žmonėmis iš Vakarų pasaulio. Štai, berods, 1993-iaisiais lankantis Švedijoje pakvietė vakarienės pasiturintis senjoras, besidomintis Lietuva, o savo šalyje valdantis autoservisų tinklą. Vadino jis jį garažais.

Kol rinkosi svečiai ir stoviniuodami gėrėme aperityvą, vakaro organizatoriai man parodė krėslą, kuriame sėdės šeimininkas ir krėslą šalia, kuriame turėsiu sėdėti aš. Sakė būtinai turiu į tą krėslą sėsti, o ne kur kitur. Kai susirinkome prie stalo, šeimininkas sėdo visai į kitą krėslą ir net kitoje stalo pusėje. Kiek pamąstęs nusprendžiau, jog tokiais atvejais reikia laikytis žmogaus, o ne kėdės, tad atsisėdau šalia jo.

Šeimininkas visą vakarą su manim kalbėjo apie golfą ir tik apie golfą. Pamąsčiau, jog gal ir įdomiau kalbėti apie orus. Netikėtai jis manęs paklausė „Kas Lietuvos prezidentas?“ „Brazauskas“ – atsakiau. „Ne, Landsbergis“, – pataisė mane šeimininkas ir papasakojo, kad Landsbergis dažnai atvykstąs pas jį žaisti golfo. Net nesupratau, ar čia šeimininko fantazija, ar iš tikrųjų Landsbergis yra jo dažnas svečias. O kitą dieną apsilankiau ir viename šio senjoro autoservise. Tiesa, pradžioje net suabejojau, ar čia autoservisas, nes ant sienų nebuvo nė vienos pusnuogės merginos nuotraukos.

Šiandien galime naujai peržiūrėti iš kelionių parsivežtus suvenyrus. Pažįstama, dažnai besilankanti Danijoje, vis parsiveža po keletą alavinių kareivėlių. Jau prisirinko didoka kolekcija. Bičiulis iš Amsterdamo parsiveža mažus namelius (vienas namelis – degtukų dėžutės dydžio) ir susistato Amsterdamo gatvę, gal tiksliau vadinti kanalo pakrantę. Namus keičia pagal savo architektūrines fantazijas ir grožisi mažo mastelio Amsterdamo dalele. Dar kitas bičiulis kolekcionuoja pypkes, kitas – kaklaraiščius, moterys labiau linkusios kolekcionuoti drambliukus, nykštukus, varlytes...

Bičiulis sako karantino dienas leidžiantis virtuvėje. Anksčiau šiek tiek gamindavo, bet dabar tiesiog paniro į maisto gaminimo paslaptis. Sako, tik dabar sužinojęs, kad iš visų paprikų geriausia žalia, o ikrai tuo geresni, kuo jų gabalėliai glaudžiau kimba vienas prie kito.

Su bičiuliu norime vadintis maisto gurmanais, tad pokalbis apie valgius užtruko (telefonu). Jei apie lietuviškus patiekalus, tai dalijomės žiniomis, kad mūsų patiekalams galima priskirti tuos, kurie minimi XIX amžiuje ar dar anksčiau (išvežamoms kultūros vertybėms taikomas 100 metų „stažas“), nes XX a. lietuviška virtuvė jau nebesiformavo. Po amžiaus turėtų sekti kilmės kriterijus – valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų bei ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje – 5 proc., o Lietuvoje – net 10 proc. Tad kulinarijos specialistai teigia, kad lietuvių bajorų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkančiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais.

Karantinas dar kartą įrodė, kad lietuvių gurmanai mirs nuo riebalų ir cholesterolio. Dietologai tvirtina, esą, vienu kartu suvalgęs 10 kiaušinio trynių, suaugęs žmogus gali ir numirti, bet naiviai nustemba, kai sužino, kad šitiek trynių būna karališko šakočio gabalėly, kurį per vakarą sušveičia kelerių metukų lietuviukas.

Lietuviai greitai bet kuriuos patiekalus pritaiko savo virtuvei. Mačiau sušius be jokios žalios žuvies, vasabių ar kitų japoniškų mandrybių, užtat su rūkyto kumpio gabalėliais, virtais kiaušiniais, konservuotais žirneliais. Tai pamatę japonų virėjai netektų amo.

Tokiu metu reikia ir linksmų istorijų. Bičiulis papasakojo anekdotą apie profesorių, besikeliantį liftu. Viename aukšte prasivėrus durims, laukęs lifto paklausė: „Jūs aukštyn, ar žemyn?“ „Taip“ – atsakė profesorius.

Išgirdęs prisiminiau panašų anekdotą, kai viršutiniame aukšte į liftą, kuriame jau buvo keleivis, įpuolė dar vienas ir iškart paklausė: „Jūs aukštyn, ar žemyn?“ „Į šoną“, – atsakė buvęs lifte.

Tiesa, karantino metu šie anekdotai negali būti tikroviški, nes lipti į liftą, kuriuo jau kažkas kyla ar leidžiasi, yra nemandagu. Bet apie liftus jau rašiau ir praėjusiame tekste.

Įsisteigė firma besireklamuojanti, jog išpildo visus prašymus. Paskambinau ir paprašiau: „Noriu saulėtos dienos, pražydusių gėlių, temperatūros ne mažiau 20 laipsnių, lengvo vėjelio.“ Iškart atsakė: „Jūsų užsakymas priimtas, jis bus išpildytas gegužės 20 dieną.“

Seniai taip buvo. Nori nešaltos žemos, prašau. Nori kažkiek šalčių, prašau. Nori sniego, žiūrėk – ir pasninga. Kai viskas blogai, bent orai geri. Nors mes vis tiek burbame – norėtume dar geresnių orų. Bet ar geresni bebūna? Dabar patys geriausi.

Sako, prasidėjus metams, vangiausios ir liūdniausios būna pirmosios penkiasdešimt dienų, o toliau viskas įsibėgėja ir ratas ima suktis. Nors šie metai visiškai kitokie. Vieni sutikome Naujuosius, vieniems ir toliau likimas lemia būti. Tampame kažkiek kamalduliai. Vienuolių kamaldulių beveik nelikę (Lietuvoje jie buvo įsikūrę Pažaislio vienuolyne). Tai vienuoliai duodavę tylėjimo įžadus.

Šiandien reta sakančių: „Man viskas gerai“. Sako, nesiskundžia tik namisėdos, nes dabar jų dienos – namisėdų metas. O skųstis visad rasime kuo.

Štai bičiulis persirgęs kovidu skundžiasi, jog niekur iš namų neišeidavęs, jokių svečių namuose nepriėmęs, net maisto produktus ir kitus būtinus daiktus jam palikdavo anapus durų, ir štai susirgo. Labiausiai išgyvena, kad galėjo švęsti, visur lankytis, o to nedaręs. Prisiminiau suvalkietį pirkusį du loterijos bilietus ir išlošusį automobilį. Žmogelis krimtosi: „Kam aš tą antrą bilietą pirkau?“

Grįžtant prie orų, tai pamąsčiau, jog puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką prognozavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole. Bet juk dabar, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, apsirinkama retai. Neklysdamas gali kalbėti mažiausiai apie savaitės orus.

Tai ne anksčiau, kai, anot humoristės Vytautės Žilinskaitės, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys. Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos ką nors žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą.

Tad, antra vertus, nepasitenkinimą dėl prastų orų – per didelės kaitros ar ilgalaikio lietaus – mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Kodėl dažnai prisimenu Vytautę Žilinskaitę? Ogi šios satyrikės prieš penkiasdešimt metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna. Jau prieš penkis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobiu, vėliau – žeme, dar vėliau – bendra virtuve, po to – dar kartą žeme, kol galiausiai nepasidalys oru.

Bloga tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kitą kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.

Prieš kelias dienas žiūrėjome, ką čia mums išpranašaus švilpikas. Keista, kad kai pranašautojai pasakoja apie Švilpiko dienos nesėkmes, man ši diena nėra nelaiminga. Svarbiausia ji praneša apie artėjančią žiemos pabaigą.

Į viršų