facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kai imi pasakoti jaunystės prisiminimus, reiškia jau pasenai. Deja, sulaukiau amžiaus, kai tekstais vis norisi nusikelti į praeitį. Juo labiau kad tai, kas buvo prieš keletą dešimtmečių, geriau prisimenu, nei kas buvo prieš savaitę. Sako, tai – jau net liga, bet kur dėsies, jei taip jau yra. Tad gal šiandien šoktelėti penkiasdešimt metų atgalios. Apvalus skaičius.

Vartau Šiaulių laikraštį, kuris ir dabar jūsų rankose, tik tuomet vadinosi „Raudonoji vėliava“. 1970 m. liepos 25 d., irgi buvo šeštadienis, numeris prasideda rubrika „Tarybų Lietuvos savaitė“. Nušviečiama, kas kokių darbo rezultatų pasiekė, kas planus viršijo, kas gyvenimu džiaugiasi. 2 puslapyje primenama, kad rytoj, liepos 26-ąją, Prekybos darbuotojų diena ir sveikinami visi prekybininkai.

Manau, niekas nepasikeitę – rytoj irgi ta pati diena, tad sveikinimai ir šiandieniniams prekybos darbuotojams. O jei tokia diena šiandien nebešvenčiama, esu tikras, sveikinimai nepamaišys.

Dar šiame puslapyje tekstas pavadinimu „Kaip jūs poilsiaujate?“. Poilsiu Bulgarijoje džiaugiasi „Vairo“ gamyklos darbuotojai.

3 puslapyje – griežtas straipsnis „Veltėdžiai įdarbinami“. Yra ir straipsnis ateistine tematika. Žiauriai primityvokas eilėraštis, ne eilėraštis, na, sakykim, eiliuota proza, pavadinimu „Dievas“, apie tai, kad Dievas visad vaikšto alkanas ir jam vis reikia aukoti.

Tais pačiais 1970 metais, prieš keletą savaičių, liepos 10-ąją, tame pat laikraštyje spausdintas ateistinis straipsnis buvo kiek linksmesnis. Jis vadinosi „Bažnytinė aritmetika“ ir buvo skirtas Švč. Trejybės šventei. Jei Velykos vėlyvos, tai Švč. Trejybė švenčiama liepos pradžioje. Regis, ateistinės temos miesto laikraštyje koja į koją sekė bažnytines šventes. Straipsnyje, aišku, buvo aiškinama, jog Švč. Trejybės negali būti, nes 1 yra 1 ir negali būti 3, o 3 yra 3 ir negali būti 1.

Šiauliuose tais metais liepą gastroliavo Panevėžio dramos teatras. A. Strindbergo „Mirties šokis“ dar nebuvo pastatytas, bet jau buvo V. Borcherto „Lauke, už durų“, tačiau panevėžiečiai šio spektaklio nerodė, o atvežė lengvesnes pjeses, kaip V. Miliūno „Karuselė“ ir panašias.

Manau, ne Šiaulių žiūrovas tuo buvo negerbiamas, o tiesiog lengviau gastroliuoti ir tiek. Esą ano meto visi teatrai tapdavo panašūs į dabartinį teatrą „Domino“.

O Šiaulių žiūrovą gerbti jau reikėjo, nes miesto teatras miestiečiams rodė daug puikių pjesių ir mūsų žiūrovas jau buvo palepintas puikia dramaturgija. Tik į teatrą buvo įsiliejęs visas naujas konservatorijos kursas su puikiais aktoriais, kurių tarpe – V. Mainelytė, P. Piaulokas, G. Ūzas, V. Baranauskas, G. Girdvainis... Taip, taip G. Girdvainis savo kūrybinį kelią pradėjo Šiauliuose. O dar ir šiandien puikiausiai prisimenu V. Mainelytės Beatričę (J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“) ar P. Piauloko Krušną (V. Mykolaitis-Putinas „Valdovas“). Pranui Piaulokui išėjus, iš šio kurso teatre beturime Vladą Baranauską. Net keista, kad niekas nepasiūlo šio puikaus aktoriaus, per 50 metų vaidinusio tik Šiaulių dramos teatre, miesto garbės piliečio titului. Būtų puikus Šiaulių miesto garbės piliečio P. Piauloko tradicijų pratęsimas.

Kuo man aktualus ano meto teatras? Būtent jis buvo laisvės šauklys. Ne vieną spektaklį sovietiniai prižiūrėtojai draudė, kupiūravo, bet žiūrovai gaudė kiekvieną iš scenos girdimą laisvės žodį. Šiaulių dramos teatro dailininko-išpildytojo Antano Krištopaičio mažas butas buvo prieglobstis laisvės žodžių pasiilgusiems. Gal Šiauliuose buvo ir daugiau tokių butų, bet bent aš daug vakarų praleisdavau jame.

Žvalgausi, kas vyko 1970 m. liepos mėnesio muzikiniame Šiaulių gyvenime. Kamerinės muzikos koncertų nė vieno. Koncertinių kolektyvų, vykstančių į vasaros festivalius Palangoje ar Nidoje, nebandyta prisivilioti, mieste vyko tik vieninteliai Lietuvos filharmonijos estradinio ansamblio „Estradinės melodijos“ (vadovas J. Tiškus) koncertai.

Estrados gerbėjų, reikia suprasti, mieste buvo daug, nes ansamblis koncertavo penkias dienas, o keletą dienų koncertai vyko net keturis kartus: 12, 15, 18 ir 21 val. Keturi solistai, kurių trys šiauliečiai – N. Ščiukaitė, A. Jarulis, J. Žukauskas. Tik D. Neimontaitė – kėdainietė. Jei neklystu, būtent 1970 m. iš Kauno į Šiaulius grįžo „Kertukų“ vadovas Gediminas Jurgilas ir pradėjo vadovauti „Baltijos“ restorano ansambliui.  

Šiauliečiai estrados solistai iškovodavo prizus anuomet populiariame konkurse „Vilniaus bokštai“, nors būtent 1970-aisiais nugalėtojais tapo vilniečiai Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Aleksas Lemanas. N. Tallat-Kelpšaitė kartkartėmis dar padainuoja, A. Lemanas buvo aptilęs, bet prieš metus ar dvejus, persikėlęs iš sostinės į Birštoną, atgijo, o dabar vėl kažkur dingo.

Estradininkai irgi iškrėsdavo „pokštų“. Pavyzdžiui, mėgdavo sceną apšviesti trijų spalvų prožektoriais – geltonu, žaliu ir raudonu, būtinai įtraukdavo į programą dainų apie Lietuvą.

Visi bent kiek brazdinantys gitaromis vasarą rinkdavosi Palangoje. Čia ypač mėgstama buvo netoliese tilto esanti šachmatinė. Prisimenu, kad mums ten nedavė kavos, nes buvome basi. Sakėme, jog batus palikome palapinėje, ir prašėme paaiškinti, kam reikalingi batai geriant kavą.     

Dar pamąsčiau apie tuos tekstus ateistinėmis temomis. Jie byloja tiesiog apie etiketo stoką ateistinėje propagandoje. Bandau prisiminti, ar anais, sovietiniais metais buvo bent kiek paisoma etiketo. Buvo toks CK sekretorius Černenka. Pamenu, kaip jis ėjo balsuoti. Pastūmė sunkias duris į rinkiminę salę ir įėjęs jas paleido. Durys taip trenkė iš paskos einančiai jo žmonai per galvą, kad ši vos nenugriuvo. Aišku, turėjo duris sulaikyti apsaugos darbuotojai, bet jei būtų tos durys galėjusios trenkti kuriam kitam iš CK biuro, neabejoju, būtų sulaikytos, o dabar – bobai, ko čia rūpintis. Įdomu, jog per vakarines žinias šis kadras buvo iškirptas. Vadinasi, kažkiek galvota apie etiketą. Nors šiaip etiketas sovietmečiu buvo tarsi Vakarų pasaulio bacila. Reikėjo laikytis tik dviejų dalykų – jaunesni autobusuose turėjo užleisti vietas vyresniems ir vyrai palaikyti paltus moterims. Kai CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus žmonai Griškevičienei už jos stovėjęs ministras palto nepalaikė, vos ne vos savo pareigose išsilaikė.

Apie žmogų geriausia spręsti apsilankius po jo tualete. Ir dar kaip jis elgiasi, kai niekas nemato. Anais laikais man, jaunuoliui, imponavo žmonės, dėvintys chalatą. Nedaug tokių buvo. Ideologija mokė, jog chalatas – tai buržuazijos išmislas. Pamenu tokį dabitą senbernį, kuris namuose visad dėvėjo chalatą. Jam peršamos merginos jo šalindavosi, sakydamos: „Jis kažkoks keistas, vaikšto po namus su chalatu – kas už tokio gali tekėti.“

Kai atsirado liftai, visi svarstė, kas pirmiau turi į jį lipti. Nuspręsta, kad vyrai, o išeinant iš jo viskas labai paprasta – pirmiausiai išeina tas, kuris stovi arčiausiai durų. Siaučiant virusui, jei liftu jau kažkas kyla ar leidžiasi, kitam lipti į jį netiktų.

Neseniai užtikau anketą, į kurios klausimus atsakius gali sužinoti, ar laikaisi etiketo taisyklių. Klausimai nebuvo sunkūs. Pavyzdžiui, kaip pavalgius palikti įrankius. Pateikti trys atsakymai: 1) vieną prie kito įstrižai lėkštės, 2) vieną prie kito šalia lėkštės, 3) priešingose lėkštės pusėse. Aišku, jog atsakymas – įstrižai lėkštės. Nesunkus ir klausimas, kada draugijoje sulaukus patiekalo, pradėti valgyti. Atsakymai: 1) kai tik tau atneša, 2) kai patiekalus atneša visiems, 3) kai išgeriate pirmą taurę vyno. Aišku, kad kai atneša visiems (nors vynas atsakymui šiek tiek maišo).

Bet štai dėl kai kurių atsakymų suabejojau. Pavyzdžiui, ko negalima valgyti su šakute: 1) sušių, 2) sūrio, 3) keptų bulvyčių. Galvojau sūrio, o, pasirodo – sušių. Kaip elgtis, jei pietaujant ar šiaip esant draugijoje, suskamba telefonas: 1) išeiti į koridorių, 2) atsiliepti prie visų, 3) nekelti ragelio. Šiaip jau manyčiau, jog telefonas tokiu metu turėtų būti atjungtas, bet jei suskambo, atsakyčiau, jog neatsiliepti. O teisingas atsakymas – reikia išeiti į koridorių. Ir dar suabejojau, kokiu metu mandagiausia skambinti darbo reikalais: 7.45, 12.15 ar 14.30. Atsakymas – 14.30.

Šiandien mes sakome: „Aš tikrai myliu Lietuvą.“ Nesuprantu, kam tas žodelis „tikrai“, kam pabrėžti, nes jis kaip tik, mano galva, sukelia abejonių dėl mūsų meilės. Šiandien, deja, mažai berasi žmonių, kurie kelia pasitikėjimą. Girdėjau sakant, jog pasitikėjimas dar išlikęs Šimonyte, bet jei ji apsivogs, tai viskam galas.

Bulvare sutiktas senjoras, kalbantis apie šias dienas, tarstelėjo: „Gyventi galima“. Sutikau. Gal tik pinigų trūksta. Bet jei turėtume daug pinigų, vadinasi, kažkas būtų blogai su mūsų fantazija. Mergaitė prašo fėjos 100 tūkstančių. „Prašyk iškart milijono“, – pataria jai. „Kad nerealu“, – pripažįsta mergaitė.

Į viršų