facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Artėja Seimo rinkimai ir kartais jau vienas kito paklausinėjame, už ką balsuoti. Keista, kad nežinome. Lietuviai visad šitaip – ilgai mąsto, pasielgia neteisingai, o po to gailisi. Vienas bičiulis sako, nebalsuos už valstiečius, nes šie riboja prekybą alkoholiu, kitas priešingai – balsuos, kad riboja.

Pirmasis mano tekstas apie alkoholį „Šiaulių naujienose“, tai buvo, berods, 1999 m., vadinosi – „344“. Tie skaičiai pavadinime bylojo, kad Šiauliuose yra tiek vietų, kur galima įsigyti alkoholio. Tai – ir kioskeliai su alumi, ir mažesnės ar didesnės parduotuvės su alkoholio skyriais, ir vien alkoholio parduotuvės, taip pat visos kavinės, barai, restoranai. Aišku, šiandien jų žymiai mažiau.

Pastebėjau, kad daugiausia nuo¬monių sulaukiu po straipsnelių apie alkoholį. Štai po vieno tokio bičiulis teiraujasi, ar jis alkoholi¬kas ar ne, jei geria, kada nori („noriu geriu, noriu negeriu“), jo namų baras pilnas įvairiausio al¬koholio butelių, o, girdi, alkoho¬likas bemat viską ištuštintų. Ką aš galiu atsakyti. Kai „noriu geriu, noriu negeriu“, dažniausiai – noriu. Mano gal¬va, trys štai tokie pavyzdžiai jau įspėja, kad pradedi pasiduoti al¬koholiui.

1. Žiūri televizorių, užsinori alaus, eini į šaldytuvą jo pasiimti ir grįždamas, dar nepriėjęs savo¬jo minkštasuolio prieš televizo-rių, siurbteli iš butelio.

2. Keletą dienų nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingęs.

3. Šiukšlių krūvoje pirmiau¬sia pastebi alkoholio butelį ir dar įsidėmi jo etiketę.

Gatvėje mane vis palabina garbaus amžiaus šiaulietis ir pa¬giria už straipsnelius. Po vieno apie alkoholį jo veidas buvo rūstokas. Kodėl, gir¬di, aš giriu tiek bėdų nešantį alko¬holį. Teisinuos, jog mano skaity¬tojas ne taip supratęs. „Gal tie¬siogiai ir ne, bet straipsnio po¬tekstė už alkoholį“, – nepriima mano pasiteisinimo skaitytojas.

Užsuku į barą. „Baik rašinėti apie alkoholio žalą, kepenų cirozę ir infarktus nuo alkoholio, nes tuoj gausi į snukį“, – užsipuola barmenas.

Džiaugiuosi tik dėl vieno, kad esu teisus įrodinėdamas, jog no¬rime mes šito ar nenorime, tiesio¬giai ar netiesiogiai, daugiau ar mažiau, geriame mes tuos velnio lašus ar ne, alkoholis vis tiek kaip nors veikia mūsų gyvenimą.

Konservatyvus žmogus pasa¬kys, jog kaskart, kai keliame prie lūpų taurę, statome ant kortos sa¬vo gyvenimą ir sukeliame pavojų kitų žmonių gyvenimui. Pasakys ir tuoj vardys visas blogąsias al¬koholio savybes. Be abejo, pa¬teiks ir faktus, jog kasmet šis skystis tampa dviejų milijonų žmonių mirties priežastimi.

Luktelkime. Juk alkoholis – tai cinko, mangano, kalio ir dau¬gelio B grupės vitaminų šaltinis. Šį gėrimą aukštino karaliai ir ap¬dainavo poetai. Pakvietimas pa¬kelti taurę – visame pasaulyje su¬prantamas draugiškumo ženklas.

Vėl prisiminiau bičiulio, gar¬saus muzikologo, istoriją. Kai jis sužinojo, kad serga vėžiu, draugų gydytojų tiesiai šviesiai paklausęs, kiek jam likę laiko šioje žemėje. Šie nesakė. Jis vėl aiškino, jog esąs ne mažas vaikas, viską supranta, nori spėti susitvarkyti visus reikalus, užbaigti pradėtus darbus, papildomais nebeapsikrauti. Gydytojai išsidavė – dveji metai. Įvairiai pakeičia žmonių gyvenimus tokia žinia. Vieni puola bažnyčion, kiti nuo anks¬taus ryto iki vėlaus vakaro dirbti, kad kuo daugiau nuveiktų ir pan. Negalima sakyti, jog bičiulis me¬tė darbus, tačiau ėmė išgėrinėti. Kuo toliau, tuo labiau. Pardavė puikią, ilgus metus rinktą plokš¬telių kolekciją, pardavė garso aparatūrą, pianiną, neapkentusi nesibaigiančio girtuokliavimo paliko jį žmona... Praėjo dveji, treji, ketveri metai... Giltinė vis nepasiima ir nepasiima. Vėl apsi¬lankė pas gydytojus. Jokio vėžio. Gerai, kad rado savyje jėgų atsi¬tiesti. Vėl kibo į darbus, vėl susi¬rinko plokštelių kolekciją, žmo¬nos nebesusigrąžino, nes ši jau buvo ištekėjusi už kito, tačiau ra¬do moterį, susilaukė sūnaus ir... mirė nuo vėžio.

Žadėjęs man duoti į snukį bar¬menas, manau, šiuo mano pasa¬kojimu apie muzikologą liks pa¬tenkintas, tačiau garbusis gatvėje sutiktas skaitytojas atkirs, jog alkoholis negali būti vaistas, ir pa¬tars skaityti literatūrą apie alkoholio žalą. Visos literatūros apie stipriųjų gėrimų žalą, žinoma, neperskaitysime, tačiau įsivaizduokime, jog jeigu taip įvyktų – tikriausiai išpiltume visas turi¬mas alkoholio atsargas lauk. Po tokių skaitymų būtų viena mintis – jeigu gersime, anksčiau ar vė¬liau atsidursime beprotnamyje, o gal net kapuose, alkoholis su¬griaus mūsų vaikų ateitį, nors greičiausiai – visos tos nelaimės ištiks kartu.
Bet jeigu vadovausimės Fuko švytuoklės principu, tuoj tų kny¬gų autorių paklausime: „Ar alko¬holis daro vien žalą?“ Kaip tame sename anekdote apie garbaus amžiaus vyriškį, sėdintį viešbu¬čio restorane ir gurkšnojantį kon¬jaką su kava. Prie jo prisėda kiek jaunesnis vyriškis, prisistato skaitąs paskaitas apie alkoholio žalą ir ima konjako mėgėjo klau¬sinėti, kiek šis išgeria per dieną, savaitę, mėnesį, metus... Viską sužinojęs, pamokomai pasvarsto, jog jeigu pašnekovas būtų atsisa¬kęs tos rytinės taurelės konjako ir kitų pasilinksminimų, galėtų tu¬rėti tokį viešbutį, kurio restorane sėdi. Gurkšnojantis konjaką nu-stemba: „Kad tai ir yra mano viešbutis.“

Žinoma, visko prisiskaitai, visokiausių reklamų prisižiūri, bet, suprantama, viso to neverta priimti už gryną pinigą – ar bent jau neverta pasitikėti, kai nežinoma, kas tuos straipsnius ir kitas reklamas finansavo. Pereinant iš vieno tūkstantmečio į kitą, 2000-aisiais Didžiojoje Britani¬joje alkoholio reklamai buvo iš¬leisti 227 milijonai svarų. Štai ei¬na stuomeningas vyrukas – gra¬žiai prigludęs geros firmos kos¬tiumas, graži šukuosena, ir vie¬nas iš žiūrinčių į jį pastebi: „Lažinuosi, kad jis geria viskį „Black Label“. O alaus „Heineken“ re¬klamuotojai paskelbė įtaigų šūkį: „Heineken“ atgaivina tas jūsų kūno dalis, kurių kitas alus nepa¬siekia.“

Tarp valdžios ir alkoholio pramonės partnerystės ryšiai už¬simezgė dar 1643 metais, kai An¬glijoje parlamentas įvedė alaus mokesčius, ir nėra jokių priežas¬čių manyti, kad ir Anglijoje, ir ki¬tur ši partnerystė nutrūks. Ypač galinga alkoholio interesų grupė JAV. Kai 1996 m. Demokratų partijos atstovas Džozefas Kene¬dis, iš garsiųjų Kenedžių šeimos, pateikė įstatymo projektą, pagal kurį alkoholinių gėrimų reklama turėjo būti apribota, kad mažiau veiktų jaunimą, jo pasiūlymas sulaukė tik keturių kolegų pri¬tarimo ir liko šauksmas tyruose. Tiesa, unikalus reiškinys yra 1989 m. Didžiojoje Britanijoje Portmano grupės atsiradimas, kuri rūpinasi tyrimais, kaip alko¬holį vartoja jaunuoliai, stengiasi neleisti jiems piktnaudžiauti svaigiaisiais gėrimais. Unikalus šis reiškinys todėl, kad Portmano grupę sudaro pačios alkoholio pramonės įmonės. Pradžioje bu¬vo girdima daug skeptiškų balsų, kad šioji priežiūros institucija tė¬ra tik paklusnus įrankis savo kū¬rėjų rankose, bet greitai, matant grupės darbus, tokie balsai apti¬lo. Ypač po to, kai Portmano gru¬pė panoro, kad alkoholis būtų pardavinėjamas tik su tam tikra kortele. Kortelė išduodama kiekvienam sulaukusiam 18 metų, pasirašant gydymo įstaigai, mokyklos ar darbovietės vadovams, teisinėms institucijoms. Jei esi gydytojų ar teisinėje įskaitoje, jei darbdaviai mano, jog dėl alkoho¬lio nesusitvarkai su darbu, korte¬lės negausi. Oficialiai kortelės įvesti nepavyko, tačiau daug žmonių, tam pritariančių, išsiima tokias korteles ir pirkdami alko¬holį demonstruoja jas pardavė¬jams, tuo tarsi pabrėždami, jog su perkančiais svaigalus be kortelių nėra viskas gerai.

Senovės graikai manė, kad pagirios praeina pavalgius ko¬pūstų, o senovės romėnai vaistu nuo pagirių laikė keptas kanarė¬les. Šiandien, bandydami atsikra¬tyti pagirių, vokiečiai pusry¬čiams valgo mėsą su krauju ir ba¬nanus, prancūzai – geria stiprią kavą su druska, kinai – špinatų ar¬batą, puertorikiečiai tą ranką, kuria gėrė, įtrina citrinos pusele, haitiečiai įbeda 13 adatų juodomis galvutėmis į butelio, iš kurio gėrė, kamštį, rusai – geria degtinę. Nė vienas iš šių „priešnuo¬džių“ neveikia. Tiesa, sako, jog teisingiausiai elgiasi rusai. Ta¬čiau čia reikia būti ypač dozuo¬tam ir nepamiršti posakio: „Ne¬sėkmingos pagirios.“ Medikai aiškina, jog pagirios atsiranda to¬dėl, kad alkoholis šalina iš orga¬nizmo skysčius ir gliukozę.

Kaip ten bebūtų, kokiame pa¬saulio krašte atsidurtume, netgi nemokėdami kalbos, nepažinda¬mi kultūros visada sugebėsime paprašyti išgerti. Nuola¬tos kintančioje žmonijos istorijo¬je nedaug pastovių dalykų, ir al¬koholis – vienas iš jų. Jau apie 8000 metų prieš Kristų Persijoje ir Vidurio Rytuose iš medaus ir mielių gaminamas fermentuotas, į midų panašus gėrimas. Apie 6000 m. prieš Kristų Rusijos Kaukazo pietinėje dalyje tarp Juodosios ir Kaspijos jūros buvo praktikuojama primityvi vynda¬rystė. Apie 4000 m. prieš Kristų vyną pradėta gaminti Mesopota¬mijoje – dabartinio Irako teritori¬joje. Apie 3000 m. prieš Kristų Egipte molinėse lentelėse užra¬šyta 20 skirtingų alaus gaminimo receptų. 200 m. prieš Kristų Itali¬ja jau vadinama „vynuogių že¬me“, o pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais, plintant romėnų įta¬kai, vyną pradėta vartoti beveik visuose Europos regionuose. I amžiuje po Kristaus „Gamtos istorijoje“ Plinijus pateikia pirmąjį vyndarystės vadovėlį. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Visai neseniai vieną vakarą teko svečiuotis dviejose draugijose. Vienur ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje, negeriančių draugijoje, visi, kiek supratau, žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgėrinėjama ir kalbos sukosi apie Marčėną, Navaką, Patacką, Ališanką, Šlepiką.

Lietuviškai pasi¬rodė nemažai knygų apie alkoho¬lį. Pirmiausia tai Niko Brounlio knyga, kuri ir vadinasi „Alkoho¬lis“, kuria tiek šiame, tiek ankstesniuose straipsneliuose apie velnio lašus naudojausi. Vienu sakiniu – tai knyga apie visiems įprastą, bet unikalų fenomeną: „ugninio vandens“ vartojimo kultūrą ir istoriją, poveikį sveika¬tai, protui, meninei kūrybai ir; ži¬noma, didžiulius pinigus, kurie sukasi alkoholio rinkoje. Kiek¬vienas sakinys tiesiog išskirtinis ir šmaikštus. Be to, knyga nėra brangi, nes kainuoja pigiau nei alkoholio butelis. O jei reikėtų rinktis tarp pigiau kainuojančio butelio ir brangesnės už jį knygos, diduma, manau, rinktųsi butelį.
Pasirodė du Čarlio Bukovskio romanai – „Paštas“ ir „Skai¬talas“. „Paštas“ – alkoholiko gyvenimo dienoraštis,  „Skaitalas“ – apie nevykėlį, pageriantį detek¬tyvą Niką Bilciną, kuris po barus ieško mirusio garsaus prancūzų rašytojo Luji Ferdinando Selino. Negalima nepaminėti Eduardo Limonovo romano „Tai aš, Ediška“, kurio herojus, tiesa, labiau pasidavęs narkotikams, o ne al¬koholiui, Richardo Brautigano „Arbūzų cukruje“, kur keistuo¬liui ir alkoholikui autoriui nesun¬ku fantazuoti apie iš arbūzų cuk¬raus sulipdytus gyvenimus.

Alkoholikų kasdienybę ir išgyvenimus iš mūsų rašytojų geriausiai atskleidė Jurgis Kunčinas ir Gintaras Beresnevičius. Gaila, abu jie mus anksti paliko. Jurgis Kunčinas vėjuotą ir lietingą rudens dieną mėgdavo stebėti žmogelius, besitrinančius aplink gastronomą, kažko lūkuriuojančius. Gal eis pro šalį koks geradarys, duos cigaretę, o gal net centų alui. Tiesa, jo herojai neklūpo ir nesimeldžia. Gali ir piktai duoklės pareikalauti. Nelygu, kokia lokalizacijos vieta, paros laikas ir kas pro šalį traukia. Jei jie rašytų kokį stebėjimų žurnalą, būtų patys tikrieji miesto metraštininkai. Net analitikai. Praeiviai juos apeina tarsi paminklą. O jie laukia savo šanso, už tą atkaklų stovėjimą nori kažką pešti, kad ir minimumą.

Gintaras Beresnevičius gi labai gailėdavosi pasigėrusių, todėl jo ra¬šiniuose pilna pamokymų, kaip šiems elgtis, jeigu jau taip įvyko. Pavyzdžiui, kaip grįžti namo. Ypa¬tingas dėmesys gatvės perėjimui. Rašytojas siūlo dairytis šuns ir jį sekti. Gudriausi šunys dargi kerta gatvę perėjose ir automobiliai sustoja juos praleisti. Šuo – juk ne žmogus.

Alkoholis – klastingas priešas. Jis kiekvieną akimirką vis stengiasi priminti apie esą savo gerąsias sa¬vybes, kurių, kaip minėta, jeigu kiek ir yra, tai pirmuose 50 gramų šio skysčio. Atrodo, kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja tokius klausimus: ar geresnis išgeriantis žmogus ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodinėti, kad išgeriantis nelaimėje atskubės pa¬galbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje. Dar alkoholis bando įrodinėti, jog jis atskleidžia tikrąjį žmogaus vei¬dą. Girdi, vieni pasigėrę tampa ag¬resyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nerei¬kia, bet vis kažko atsiprašinėja. To¬kių minčių įtikinta viena moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį: jai įdomu, kaip jis tuo¬met elgsis, ką šnekės.

Žinoma, daug kam galima rasti pateisinimus. Kad ir dėl žūstančių smegenų ląstelių. Juk žinome, kad žmogus per gyvenimą panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Tad galime numoti ranka – tą likusią da¬lį tegul alkoholis ir žudo. Kad žmo¬gus iki savo šimtmečio sunaikintų visas smegenis, jis turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 38 bute¬lius degtinės.

Visgi baigiant apie alkoholį, tenka grįžti prie minties, kad tai yra labai toksiškas nuodas, todėl neveltui visos kalbos apie alko¬holio žalą sveikatai grindžiamos vienu paprastu faktu: nesaikin¬gas alkoholio vartojimas ilgai¬niui nuvaro žmogų į kapus. Atro¬do, tuo viskas pasakyta, tačiau yra ir kitas, ne mažiau tikras fak¬tas: kad ir kokie baisūs grėstų pa¬dariniai, kai kurie žmonės vis tiek nesaikingai loš, nesaikingai rūkys ar nesaikingai vartos alkoholį. Todėl, mano galva, ir verta kartais apie alkoholį pakalbėti su ironija. Ironiškas požiūris į savo ydas, būna, labiau padeda jų atsikratyti negu griežti postringavi¬mai bei pamokymai.

Protingiausias, mano galva, barmeno patarimas vyriškiui, kuris, atėjęs į barą prisipažino turintis vos kelis paskutinius eurus ir klausė, kokį gėrimą jam tikslingiausia rinktis, būtų: „Tikslingiausia tamstai eiti namo.“ Nors nė vienas barmenas šito nepasakys.

Į viršų