facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vasara ir atostogos – kelionių laikas. Kai keliauti galima ne visur, keliauti ypač norisi. Sako, norėdamas rasi dar, ką aplankyti Lietuvoje, o kur dar Latvija, Estija, nes mūsų Pabaltijys nuostabus. Paskutiniu metu pastebėjau, jog facebook prikrautas Liepojos nuotraukų. Puiku, kad mūsiškai atrado šį įdomų miestą. Aš irgi nesiūlyčiau tolimesnės kelionės, o paraginčiau apsilankyti Palenkėje, kur šiauliečiai rečiau nuvyksta. Nuo Šiaulių 300 km įveikiama.

Sako, jei ne trys seni Jogailos riteriai, nebūtų Seinų ir nebūtų netgi visos Palenkės. Būtent dėl jų senumo atsirado toks miestas – Seni. Aplink buvo LDK valdovų medžioklės plotai ir taip kilo pavadinimas „Palenkė“, kuris reiškia, kad tai – Lietuvos žemė greta Lenkijos.

Vaivadija įkurta 1999 m. ir jai parinktas istoriją atspindintis herbas: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde. Seinų miestelyje 6 000 gyventojų. Lietuviai sako, jog 30 proc. jų – lietuviai, lenkai šį skaičių mažina perpus – iki 15 proc. Tiesa, pačiame miestelyje lietuviškai kalbant daug neišgirsi, bet aiškinama, kad lietuviai daugiausiai gyvena aplinkiniuose kaimuose.

Miestelio pagrindinė gatvė gražiu išsišakojimu ir atsiremia į Švč. Mergelės Marijos baziliką. Buvusi renesanso stiliaus bažnyčia po perstatymų ir remontų įgavo baroko bruožų ir dabar mes ją vadiname barokine. Tai akivaizdu. Virš įėjimo popiežiaus simboliai: sukryžiuoti raktai ir tiara bei užrašas, nurodantis restauravimo metus ,,BAZYLIKA MINOR ANNO DOMINI MCMLXXIII“ (Mažoji bazilika viešpaties metais 1973).

Seinų bazilika gali pasididžiuoti Švč. Mergelės Marijos statula. Ji priklauso prie labai retų atidaromų statulų. Šiandien pasaulyje tokių statulų kaip Seinų yra šešios, ir visos kilusios iš Rytprūsių — Kryžiuočių ordino žemės. Viena yra Niurnbergo tautinio meno muziejuje, kita — Cluny muziejuje Paryžiuje, trečia — Švč. Marijos bažnyčioje Elbinge, dvi lenkų Pamary, Kloniovkos ir Lubisrevo bažnyčiose, ir minėtoji Seinuose.

Atidarius statulą (nuo Marijos kaklo iki apačios) išeina triptikas: Marija tampa stovinti, be Kūdikio, abiem rankomis plačiai išskleidusi apsiaustą į šalis. Prieš Mariją ant gotiškų arkadų pagrindo soste sėdi Dievas Tėvas, ties savimi laikąs kryžių su nukryžiuotu Jėzumi, ant Tėvo galvos — balandis, Šv. Dvasios simbolis. Vidinė statulos kompozicija irgi drožta iš medžio, tik sparnuose vaizduojami asmenys yra piešti. Po Marijos apsiaustu, kairėje pusėje, yra trylika, o dešinėje keturiolika asmenų maldos poza. Abiejų sparnų pirmoje eilėje yra po kryžiuotį su baltu apsiaustu ir raudonu kryžiumi ant jo. Manoma, kad kairėje pusėje pavaizduotas Kryžiuočių ordino magistras. Dešinėje pusėje, minioje, matyti vyskupas ir popiežius su gotiška tiara.

Šių statulų kilmės laikas — XIV a. pabaiga ar XV a. pradžia. Seinų statula savo detalėmis yra charakteringiausia. Sparnuose nupieštų asmenų drabužiai — ilgos iki plaštakų rankovės, aukštai po kaklu vyrų ir moterų susegtos apykaklės yra tikriausi duomenys chronologijai nustatyti.

Bazilikos sienos šalia statulos nukabinėtos votais – begalė širdelių, kojyčių, rankelių. Tai padėka, kad maldos prie šios statulos yra ne vienam padėjusios.

Ant dešinės koplyčios sienos užrašas marmuro plokštėje skelbia, kad čia ilsisi vyskupas Antanas Baranauskas. Užrašas baigiasi žodžiais „Requiescat in pace“ – „Ilsėkis ramybėje“.

Dar būtina paminėti meistro Jono Garalkevičiaus 1907 m. pastatytus neobarokinius vargonus ir jų prospektą. Lenkija garsėja puikiais vargonais. Jau nekalbant apie vargonus Šv. Lipkoje ir Sopoto Olyvoje su judančiomis figūromis, galingi koncertiniai vargonai Varšuvos Šv. Jono katedroje, Krokuvos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bei daug kur.  

Už bažnyčios stovi dominikonų vienuolynas, vėliau atiduotas gimnazijai ir kunigų seminarijai, kuriose mokėsi V. Mykolaitis-Putinas bei daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų. Gal mažai kas ir žino, kad šioje seminarijoje studijavo ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris vėliau apsisprendė, jog kunigystei stokoja pašaukimo. Vienuoliai dominikonai seminaristams užleido savo patalpas, nes daryti gerus darbus ir būti paslaugiais dominikonus įpareigoja jų vardas: dominus – viešpaties, canus – šunys, tai yra, paslaugūs it šunys.

Didžiausia veikla Seinuose išsiskyrė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Seinų vyskupu jis paskirtas 1897 m., čia išbuvo penkerius metus ir eidamas 67-uosius metus, 1902-aisiais, jis čia ir mirė. A. Baranauskas palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos koplyčioje, o šalia jos skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė puikų jo paminklą. Architektas Vytautas Čekanauskas. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Kažkas taikliai pastebėjo, kad paminkle vyskupas stovi pasisukęs į bažnyčios ir vienuolyno pusę, bet kartu ir stebintis visą miestą.

A. Baranauskas buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Kai kas sako, jog ir kūrinį „Anykščių šilelis“ A. Baranauskas parašė vyskupaudamas Seinuose. Tai nėra tiesa, nes „Anykščių šilelį“ poetas kūrė 1858–1859 m., o į Seinus atvyko jau kaip garsios poemos autorius.

Tęsiant kelionę po Palenkę, būtina aplankyti Vygrius. O būtent pusiaukelėje tarp Seinų ir Suvalkų, pasukus kairėn už 2,5 km juos ir pasiekiame. Nors pusiasalyje tarp ežerų įsikūręs Vygrių miestelis su kamaldulių vienuolyno ansambliu žinomas ir turistų lankomas, visgi posūkį šios vietovės link, važiuodami keliu Seinai–Suvalkai vos pastebime. Pavadinimo kilmė – lietuviška: dar neseniai ežeras vadinosi Vingrių, nes jo forma panaši į S raidę.

Medžioti čia atvykdavęs ir pats Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Senovėje čia buvo jotvingių gyvenvietė, vėliau šios vietos atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Aplink gūdžiuose miškuose veisėsi daug laukinių žvėrių, kuriuos mielai medžiodavo tiek didikai, tiek kunigaikščiai, tad buvo įrengtas medžioklės namas. Spėjama, kad jame galėję apsistoti Jogaila, Vytautas, Žygimantas Augustas ir Bona Sforca.

Vygrių žemes Jonas Kazimieras Vaza užrašė 1667 m. iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams. Barokinis vienuolynas šiek tiek primena mūsiškį Pažaislyje. Nieko nuostabaus, nes juk tai – to paties ordino vienuolynai. Šis vienuolynas tarsi atskiras miestelis. Mielos jo gatvelės, kurių abiejose pusėse – maži nameliai su kiemeliu. Kiekviename namelyje gyveno po vienuolį, o kiemelyje jis prižiūrėjo mažytį žemės lopinėlį, kuriame augino daržoves.

Dabar čia įrengtas viešbutis. Kiekvienas namelis ir kiemelis yra tarsi atskiras viešbučio kambarys. Tiesa, kamalduliams priklausė dideli dirbamos žemės plotai už vienuolyno ribų, jie puoselėjo vaismedžių sodą, buvo įrengę žvėryną. Vygrių kamalduliai buvo vieni iš turtingiausių, nes išsiskyrė kaip geri ūkininkai ir verslininkai. Jie turėjo 10 geležies liejyklų, 12 deguto daryklų, palivarkų, kaimų, girių, malūnų, plytinę ir daug kito turto, kurio sukaupė per 100 metų.

Būti vienuoliu kamalduliu reikia didelio pasiryžimo, nes jie duoda tylos įžadus. Gal ir gera mintis – kalbėdamas nieko gero nepasakai, bet išbūti tylint žmogui nėra lengva, todėl ir veikiančių kamaldulių vienuolynų beveik nebėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra vienas veikiantis netoli Krokuvos (Bielianuose), bet padėtis ten savotiška, nes tarp kamaldulių vienuolių yra vienas vyresnysis, kuris, būdamas su kitais vienuoliais, be abejo, laikosi tylos įžadų, tačiau jam tenka tvarkyti vienuolyno reikalus ir vienuolyno priimamajame susitikti su čia atvykusiaisiais ar pačiam vykti už vienuolyno ribų. Tuomet, aišku, jis gali kalbėti.

Taigi dabar tame veikiančiame vienuolyne tėra tik vienas vienuolis. Tad jis, susitikęs su žmonėmis, turi teisę kalbėti, bet grįžęs į vienuolyno celes jau privalo tylėti, tačiau su kuo tu kalbėsiesi, jei esi vienui vienas. O pasaulyje dabar viso vienuolių kamaldulių yra apie 200.

Iki XX a. pradžios Vygriuose gyveno vien lietuviai. Dabar čia gyvena lenkai, bet jų tik 30 ir tepriskaičiuojama. Taip kad tai vienas iš mažiausių man žinomų miestelių, o tie žmonės, kurių nemažai čia regime – visi turistai.

Centrinė Vygrių vienuolyno kiemo gatvelė atsimuša į apžvalgos bokštą. Pakilti į jį būtina, nes iš jo atsiveria labai gražūs apylinkių vaizdai.

Pirmoji bažnyčia Vygriuose statyta dar XVII a. antroje pusėje, buvo medinė, dabartinė dvibokštė vėlyvojo baroko bažnyčia iškilo 1745 m. Per Antrąjį pasaulinį karą nugriauti bokštai rekonstruoti šeštajame dešimtmetyje. Po bažnyčia kriptoje palaidota per 40 vienuolių emeritų. Taip pat Vygrių bažnyčios požemiuose ant sienos nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“. Ji atlikta  ant sauso tinko al secco technika, kaip ir Vilniaus katedros požemiuose esanti freska, tik Vilniaus freska net daugiau nei 300 metų senesnė ir nutapyta XIV amžiuje, kai Vygriuose esanti – XVII – XVIII amžių sankirtoje.

Vygrių bažnyčia garsi grigališkojo giedojimo festivaliais. Kasmet rugpjūčio 15 d. čia vyksta didieji atlaidai.

Kelio Seinai-Suvalkai dešinėje pusėje, tai yra, priešingoje nei Vygriai, driekiasi nedidukas Punsko miestelis, kuriame – veik 1000 gyventojų, tad čia juokaujama, jog miestelyje 999 gyventojų, iš kurių 99 lenkai, o visi likusieji – lietuviai, todėl be lenkų kalbos įteisinta ir antroji – lietuvių, tad ir visos iškabos dviem kalbomis. Prieš keletą metų lietuviškus užrašus vandalai buvo uždažę, bet dabar viskas tvarkinga – nenorima piktinti būriais plūstančių lietuvių pirkėjų, kad tik šie neužsirūstintų ir nenustotų lenkams vežti savo pinigėlių.

Nors sako, kad lietuvybė Punske jaučiama net smarkiau nei Lietuvoje, visgi man ten paskutinį kartą lankantis parduotuvėje pardavėja kalbėjo lenkiškai, nors šiek tiek lietuviškai suprato. Tiesa, ant kažkokio seno pastato mačiau Gedimino stulpus. Daug automobilių lenkiškais numeriais, bet su lietuviška simbolika. Tautybės atspindžiai regimi ir namuose, kiemuose. Štai geltona ir žalia spalva nudažyti namai, galima suprasti – lietuvių, o mėlyna, raudona – lenkų. Kiemuose – paminklai, pagerbiantys žymius Lietuvos žmones.

Punske daug paminklų, bet pats didžiausias ir reikšmingiausias Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje – paminklas, skirtas Lietuvos partizanams. Punske daug muziejų. Jie nedidukai, nėra kažkuo ypatingi, bet čia ramu ir malonu. Pirmiausia – Punsko buities muziejus su XIX–XX a. kaimo sodyba, it mūsų Rumšiškės. Po to Juozo Vainos 1997 m. įkurtas miestelio etnografijos muziejus, kuriame viena salė skirta S. Dariui ir S. Girėnui. Tautodailės dirbiniai eksponuojami ir šimtamečiame mediniame pastate, kiek supratau, senojoje klebonijoje, šalia bažnyčios, o į ambulatorijos patalpas kviečia istorijos muziejus. Už kelių kilometrų nuo Punsko galima apžiūrėti atkurtą prūsų ir jotvingių gyvenvietę.

Visos Palenkės taip greitai neapvažiuoti, tad dar liko pasakojimo ir ateinančio šeštadienio tekstui.

Į viršų