facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Neseniai lankiausi Nidoje. Vienas mieliausių šios kelionės prisiminimas – name, kuriame buvo apsistojusi karalienė Luiza, įsikūręs viešbutis „Jūratė“, kurio pirmajame aukšte yra knygynas. Knygų lapų šnaresiui pritaria ošiančios pušys ir šalia tyvuliuojančios marios.

Knygos, kaip ir draugai, atrandamos. Pirmąjį vasaros mėnesį atradau jų nemažai. Pirmiausia švedų rašytojo Petriko Svenssono mįslingiausios pasaulio žuvies istoriją „Apie ungurius ir žmones“. Ėmiau ją į rankas, nes visi skaito. Būna tokios etapinės visų skaitomos knygos, kaip Akselio Miuntė „Knyga apie San Mikelę“ (skaitymo laikmetis Lietuvoje 1972 m.), netrukus po to sekė Ričardo Bacho „Džonotanas Livingstonas Žuvėdra“ (o gal populiarumo viršūnėje ji buvo net anksčiau už „San Mikelę“, jau ir nebepamenu), 1977 m. visi palinko prie Colleen McCullough „Erškėčių paukščių“, po dešimtmečio (populiarumas prasidėjo 1988 m. ir tęsėsi visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį) skaitymą užvaldė Paul Coelho „Alchemikas“, kurią įžengiant į XXI amžių pakeitė Robino Sharma „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“.

Knygos nėra pigios, todėl ilgai svarsčiau, ar „Apie ungurius ir žmones“ pirkti ar laukti eilės bibliotekoje. Bet kadangi toji eilė, neabejotinai, bus labai ilga, pirkau, juo labiau paskaičiavus, kad knyga pigesnė nei ungurys. Turiu minty normalų ungurį, o ne tą mažytį, plonutį, beskonį, kuriuos kartais pardavinėja prekybos centrai.

Knyga nenuvylė. Dar niekad neskaičiau tiek žavinčių žodžių apie ungurius, anot autoriaus, gimusius iš dumblo, kurie gali nuplaukti per dieną penkiasdešimt kilometrų, kartais net tūkstančio metrų gylyje, gali plaukti prieš srovę upėmis, upeliais ir upeliūkščiais, nesvarbu, kad jie seklūs ir prižėlę, gali perplaukti uždumblėjusius ežerus, jeigu prireikia, geba brautis ir per pelkes ar griovius, o kai nebelieka jokių alternatyvų, sugeba judėti netgi dirvožemiu, persliuogti drėgnus sąžalynus ir pievas, ištisas valandas keliaudami į naujus vandenis.

Deja, ungurių mažėja ir tas jų nykimas, anot autoriaus, kuris remiasi mokslininkų teiginiais, byloja, kad pasaulis išgyvena ne gyvybės judėjimą savo ritmu, kaip daugelis mano, o masinį išnykimą.

Kita atrasta knyga – tai Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Man ją parekomendavo filosofas Jurgis Dieliautas. Susitikome prie „Saulės miesto“, jis tiesiog įvedė vidun į knygyną, ištraukė iš lentynos knygą ir parodė – štai ką būtina perskaityti. Sakė, ilgokai lietuviško vertimo laukęs.

Būna, jog prisėdi prie knygos, nebegali atsitraukti ir visą perskaitai, sako, tas pats ir su šia knyga. Nesutikčiau. Man ją norisi skaityti dozuotai, po gabalėlį, juo labiau kad ir puslapių 510.

Supranti, kad pats knygos autorius Fernando Pessoa, tiesa, pasivadinęs Bernardo Soarešo vardu ir pavarde, klajoja Lisabonos gatvėmis, aprašinėdamas nugirstus pokalbius, matytus vaizdus ir jų sukeltus įspūdžius.

Skaitydamas prisiminiau Džoiso „Ulisą“, Kafkos „Procesą“ ar Remarko „Naktį Lisabonoje“, nors „Nerimo knygoje“ sudėti saviti pamąstymai apie vienatvę, meną ir laimę. Tai tiesiog unikalus kūrinys.

Fernando Pessoa labiau žinomas kaip poetas (jo poeziją yra spausdinę mūsų „Metai“, lietuviškai išleista jo poezijos rinktinė, jį ypač vertino Jonas Mekas, vadindamas Pessoa geriausiu praėjusio šimtmečio portugalų poetu), o „Nerimo knyga“ pasirodė 1982 m., jau po rašytojo mirties. Ir surinkta ji iš rankraščių. Lisabonoje Pessoa visi žino: vienoje judriausių Portugalijos sostinės vietų stovi bronzinis suolelis, ant kurio prisėdęs taip pat bronzinis rašytojas. Praeiviai spragsi fotoaparatais ar telefonais, glėbesčiuoja ar bent glosto jo skrybėlę bei švarko atlapus.

Ir dar viena knyga – tai japonų autorės Joko Ogavos „Begalinė lygtis“. Istorija apie garbaus amžiaus genialų matematikos profesorių, kurio atmintis nusilpusi po patirtos traumos. Jo svainė nusamdo jam namų tvarkytoją. Tarp profesoriaus ir jautrios namų tvarkytojas randasi vienas kito supratimas. Sužinojęs, kad namų tvarkytoja turi sūnų, profesorius pasiūlo atsivesti ir jį. Stebina šių žmonių pagarba vienas kitam perauginti į jaukių namų ir tarpusavio santykių idilę. Nieko neįvyksta, išskyrus mielą jausmą, atsiradusį perskaičius knygą, kupiną japoniškos rimties.  

Kartais vienoje ar kitoje knygose randu sudžiuvusių klevo lapų. Vadinasi, kažkada skaičiau šią knygą baigiantis vasarai ar rudenį ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau.

Paskutinį kartą tokį klevo lapą radau Simone de Beauvoir apysakų knygoje „Palaužta moteris“, kurią prieš kelerius metus išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Gimusi aristokratų šeimoje, Simona de Beauvoir jauna įgijo filosofijos daktarės laipsnį Sorbonoje, o istorijon įsirašė kaip rašytoja ir feminizmo karalienė. Aišku, ji žinoma ir kaip Jeano-Paulio Sartre‘o draugė.

Knygą sudaro trys apysakos – „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Pirmoje apysakoje herojė profesorė turi viską – mylimą vyrą, sūnų, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet... Herojė ima jausti nutolimą nuo vyro, sūnus sukuria savo šeimą ir irgi atitolsta, jos naujasis romanas sulaukia kritikos. Ima vertis vidinė tuštuma, kai nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki. Nejau po „šešiasdešimties“ esi pasmerktas vienatvei?

Antroji apysaka – tai nusivylusios moters monologas Naujųjų metų išvakarėse, o trečiojoje dienoraščio forma parašytoje apysakoje „Palaužta moteris“ herojės vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita, jaunesne moterimi. Moteris dar tikisi, kad tai tik laikinas vyro susižavėjimas, kad vyras grįš pas ją. Bet ilgainiui herojė supranta, jog to nebus, ir ji nebežino kam gyventi toliau.

Liūdna knyga. Tarsi ir skirta karantinui, kurio metu ją skaičiau. Visi literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad slogių refleksijų čia daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Bet, sako, tokios knygos stiprina.

Kas skaito Stiveno Kingo romanus, paskutinė šiais metais pasirodžiusi jo knyga „Svetimas“. Tokiu pavadinimu knygų ne viena, net literatūros grandų, bet pavadinimas telieka pavadinimu, o Kingas čia išlieka savimi – 504 puslapiai siaubo.

Prisiminiau istoriją apie jauną rašytoją, kuris parašė gražią knygą apie meilę. Nutarė pats ją pardavinėti knygyne. Knygynas netoliese durų jam pastatė stalelį ant kurio jis prisidėjo kelias krūveles savo knygų, kitas dar po staleliu, pasiėmė į rankas rašiklį ir ėmė laukti norinčių autografų. Įeinantys į knygyną jo klausia: „Kur čia rasti Stiveno Kingo romanus?“ Jaunasis rašytojas nurodo. Pagaliau vienas ima vartyti ir jo knygą ir net paklausia: „Apie ką ši knyga?“ Autorius ima pasakoti, jog tai apie taurius jausmus, apie dviejų žmonių meilę, kuriuos likimas išskiria, bet po penkiasdešimties metų vėl suveda.

„Įdomu“ – rašytojo džiaugsmui tarsteli vartantis knygą. „Gal pirks“, – mąsto rašytojas, bet skaitytojas padeda knygą ir paklausia: „O kur čia rasti Stiveno Kingo romanus?“

Kiek nukrypsiu, nes prisiminiau anekdotą apie įsimylėjėlių susitikimą po penkiasdešimties metų. Juos išskyrė karas. Vyriškis atsiduria Amerikoje, Lietuvai atgavus laisvę grįžta gimtinėn ir ieško savo pirmosios meilės. Bet viename pobūvyje ji pati jį atpažįsta. „Iš ko mane atpažinai?“ – klausia senjoras. „Iš švarko, – išgirsta atsakymą, – iš švarko, mielasis.“  

Vasarą daug kas skaito ir įvairias patarimų knygas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams. Bičiulis pasakojo, jog perskaitęs feng šui patarimų knygą įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia viską pertvarkyti.

Stebina neįtikėtinas psichologinių knygų poveikis. Kodėl jos taip garbinamos? Ogi todėl, kad žmogus iš prigimties yra tinginys ir gyvenimo gerovės nori pasiekti nieko neveikdamas. Ant tokių knygų galinių viršelių parašyti žodžiai, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, kad jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug, tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės, padės ir man.

Ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Nepažįstu ir tokio, kuris susirado draugų, pradėjo daryti įtaką kitiems, įgijo pasitikėjimo arba nustojo rūkyti padedamas knygos. Net suliesėjusio, skaičiusio knygas apie dietą, nežinau. Tie, kurie norėjo suliesėti, prisivertė mažiau valgyti ir numetė nereikalingus kilogramus. Nepažįstu ir tokio, kuris nemėgstamą darbą pavertė svajonių darbu ar buvo paaukštintas darbe, vadovaudamasis perskaitytų knygų patarimais.

Todėl nenuostabu, kad stebiuosi, jog žmonės skaito knygas, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra, migla paremtą literatūrą. Juk knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą bent galą su galu sudurti, tai yra, išmisti. Autorius moko, kaip praturtėti, bet knygos pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tačiau keisčiausia yra tai, kad tokių knygų skaitytojai rekomenduoja jas pažįstamiems teigdami, esą jiems tai labai padėjo. O kai klausi, kuo konkrečiai padėjo, nieko pasakyti negali.

Štai regėjau tūlą, lėktuve skaitantį V. Meidūno, B. Purlienės, V. Vildžiūnaitės knygą „Kaip tapti turtingu“. Skrido tas skaitytojas ekonomine klase. Tiesa, labai abejoju, ar knyga jam padės ir kitą kartą jis skris verslo klase. Bet labiausiai nustebino ant knygos viršelio užrašas didelėmis raidėmis „Metodinė mokomoji medžiaga verslo ir ekonomikos specialybių studentams“. Kam tuomet kiti vadovėliai, perskaitei tokį ir gana.

Mes visad turime gražius siekius. Pavyzdžiui, pastatyti stadioną. „Šiame stadione turėjo žaisti dar mano senelis“, – sakys jaunieji apie stadioną, kurį mes vis tiek anksčiau ar vėliau pasistatysime. Tiesa, be Lietuvos nežinau šalies, kuri statytų stadioną ant kalno.

9 valandą pusryčiauji, o radijas ar TV praneša apie sulaikytus merus, prokurorus, advokatus, teisėjus, gydytojus, verslininkus... Per pietus tema tęsiama. Vakare apie visa tai prasideda diskusijos.

Birželį apglėbė protestai. Feisbuke atkreipiau dėmesį į, mano galva, gan taiklų Niujorke gyvenančios Lijanos Esmi komentarą: „Mineapolio miesto tarybos pirmininkė, dar gan jauna baltoji, dalyvavo TV laidoje apie tai, ar reikia Mineapoliui policijos ar ne. Laidos vedėja paklausė „O kur reikės skambinti, jei nebus policijos, o kažkas laušis į tavo namus?“ Baltosios duros atsakymas pribloškė: „Mes turime suprasti, kad policija yra mūsų privilegija, o privilegijų turime atsisakyti. Pagalvokim apie tai, kad juodaodžiams išsikvietus policiją, kartais būna dvigubai blogiau.“

Man tik keista kodėl neprotestavome ir nerengėme piketų, kai nuotakomis buvo užterštos Kuršių marios? Matėte, kaip JAV siautėja streikuotojai? Siaubiami prekybos centrai, niokojama viskas, kas tik kelyje pasitaiko. O pas mus jei nusprendžia ką apmėtyti kiaušiniais, eina į parduotuvę, atstovi eilutėje ir nusiperka tų kiaušinių. Mėto atsargiai, po vieną. Tiesa, tai ne mano pastebėjimas. Tik įsiminė jis, nes gan taiklus.

Pradžioje šį tekstą norėjau pavadinti „Ar pastebėjote, kad jau vasara įpusės?“, bet kai prasidėjo karščiai, tapo aišku, jog pavadinimas netinkamas, nes kas galėjo nepastebėti.

Bet šiaip jau, vasara kažkokia pakrypusi. Savo pradžia birželis atrodė kažkuo netikras. Tarsi šilta, tarsi dar ir ne, reikėtų vykti atostogauti, bet kur, karantinas baigėsi, bet dar lyg ir ne visai. Prasiautė audros, kruša. Šį birželį, net keista, viesulai įsisuko Suvalkijon ir Dzūkijon, kur veik niekad nebūdavo.

Nukentėjo kitos šalys. Kas buvote Lvove, be abejo, lankėte ir gražiąsias Lyčiakivo kapines. Taigi ten audra sugriovė net 70 paminklų, jų tarpe ir garsaus skulptoriaus Antonijo Šimzerio.

Šiauliai įsikūrę laimingoje Lietuvos vietoje. Žiūrėk – nukenčia pajūris, bet Šiaulių vėtros nepasiekia. Nors šį birželį ji buvo įsisukus Šiaulių apskritin ir pavartė medžių, o kol rašiau šį tekstą, net ir potvynį apturėjome...

ai tapo aišku, jog pavadinimas netinkamas, nes galėjo nepastebėti. 00000000000000000000000000000000000

Šį mėnesį pažymima Gedulo ir vilties diena buvo apniukusi, vėjuota, atspindinti visų (ar bent daugelio) nuotaikas. Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė tą dieną feisbuke nuotrauka prisiminė tris iškilius talentingus Lietuvos vyrus: Bernardą Brazdžionį, Henriką Radauską ir Alfonsą Keliuotį, 1936 m. išėjusius pasivaikščioti Kaune Laisvės alėja. Tą dieną jie dar nežinojo, kad už kampo jų jau tykojo plėšri lemtis – vienam tremtis, kitiems dviem – emigracija.

Nuo birželio vidurio leista nusiimti kaukes. Šiandien jau reta pamatyti žmogų su kauke. Kai šiandien sutinku žmogų, dėvintį kauke, pajuntu jam pagarbą už disciplinuotumą, pastangas apsisaugoti pačiam ir apsaugoti kitus. Jei kaukė tik rekomenduojama, vadinasi, jos nereikia. Bent aš stengiuosi ją nešioti parduotuvėje, autobuse, ten, kur daug žmonių, bet dažnai būnu ir be jos.

Sako, feisbuke retas dalijasi liūdesiu, bet gyvename laikmečiu, kai net mieli pasidalijimai feisbuke turi jo bent dalelytę. LRT rodė gerų žodžių kupiną komediją, kuri vadinasi „Blogi žodžiai“.

Žmonės yra tokie, kokie yra. Senjorai gavę tuos 200 eurų, sako, pasidės juos juodai dienai. Kaip ten bebūtų, statistikos rinkėjai tvirtina, jog optimistų daugiau nei pesimistų. Ir nebijokite turėti savo nuomonę, ji mažai ką domina.    

– Ar galėčiau su jumis susipažinti?

– Ne.

– Kodėl?

– Man su jumis bus nuobodu, o jūs manęs nesuprasite.

– Kaip tai?

– Štai jau dabar man su jumis nuobodu, o jūs manęs nesuprantate.

Į viršų