facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sako, kava – rudens ir žiemos gėrimas. Nesutikčiau. Vasarą kava irgi labai tinka. Kava turi būti karšta kaip vasara. Tiesa, gali ji šiuo metu būti šalta, bet aš bent labiau mėgstu karštą. Tik visiškai netinka drungna. Bendrai – drungni dalykai visad nėra mieli, įskaitant ir drungnus žmones.

Rytą atsikeliate, išgeriate puodelį kavos ir einate į darbą. Ten išgeriate dar puodelį, po to dar, nes joks susitikimas su kuo nors nepraeina be kavos.

Sako, jei per dieną išgeriate ne mažiau nei tris puodelius kavos, jūs jau esate pasaulinio kavos mėgėjų klubo narys, kuriam priklauso daugiau negu 50 proc. žmonijos. Tiesa, apie tokį klubą gal ir niekas nėra girdėjęs, bet kodėl toks negalėtų būti.

Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nevartoji kavos, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ją vartosi.“ Mieli pokalbiai prie kavos, o man malonu apie kavą rašyti. Ir rašau šį tekstą šalia pasistatęs kavos puodelį. Tiesa, apie kavą esu rašęs, bet norisi dar kartą prie šios temos grįžti.  

Pastaruoju metu savo tekstuose vis miniu Lvivą (nors visi šį miestą dar vis vadina Lvovu). Paprasčiausiai, tai neseniai mano atrastas miestas. Lvivas išsiskiria štrudeliais, šokoladu ir kava.

Net didžiausias pastatas centrinėje miesto aikštėje šiam gėrimui skirtas, kuris skambiai vadinasi „Kavos manufaktūra“. Atmosferą čia kuria drobiniai kavos maišai, tamsus metalo ir medžio interjeras, žemai kabantys šviestuvai, maži staliukai, malamos kavos kvapas...

Vienas Lvivo gyventojas už Vienos miesto išgelbėjimą, kai pirmas pastebėjo besiplieskiantį gaisrą, gavo dovanų 300 kavos maišų, kuriuos parsivežęs susikrovė savo namo rūsyje. Kas pas jį beužsukdavo, šeimininkas vis leisdavosi į rūsį ir iš ten atsinešdavo kavos. Tradicija leistis į rūsį kavos išliko iki šių dienų.

Pasaulyje yra tik vienas miestas kur kava kasama, tai – Lvivas, nes visur kitur ji auginama. Apsilankęs Lvivo „Kavos manufaktūroje“ privalai nusileisti į rūsius ir, gavęs šalmą, pats prisikasti kavos. Bet didžiausias malonumas, pakilus iš rūsio skanauti šią kavą.

Keletą metų buvau nustojęs vartoti kavą, bet po apsilankymo Lvive vėl panirau į kavos skanavimo malonumus. Pasidavus kavos vilionėms iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip.

Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų. Pasirodo, nesąmonė, kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos! Gali mėgautis kava ir negalvoti apie kilogramus! Dar kartą peržvelgiau tekstus apie kavos žalą ar naudą ir sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardysi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei dar begalės kitų ligų.

Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Vienas iš malonumų – skanauti kavos. Išrankūs kavai buvo Balzakas, Puškinas, Bodleras, Folkneris, Hemingvėjus... O. de Balzakui, kol parašydavo romaną, reikėdavo 15 tūkst. puodelių šio kvapaus juodo gėrimo. A. Puškinas dienas leisdavo Volfo cukrainėje Nevskio prospekte, nes Peterburge ši cukrainė pasižymėjo skaniausia kava. O Herbačiauskas, Binkis ar kiti tarpukario mūsų bohemos pionieriai irgi buvo prisiekę kavos gurmanai.  

Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes.

Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.

Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais?

TV kulinarijos laidų nežiūriu, bet dabar ėmiau žiūrėti tas, kuriuose kalbama apie kavą. Sovietmečiu televizijos laidų apie kulinariją beveik nebuvo. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiuose laidose buvo sunku vardyti visus komponentus reikalingus vienam ar kitam produktui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti kur tų produktų įsigyti. Kavą irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavo su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina.

Darbo liaudis labiau mėgo arbatą (čai). Aišku, su šių dienų arbatomis anoji nieko bendro neturi. Kokių ten kavos namų anuomet net būti negalėjo, nes ir tiesiog kavinių ar restoranų daug nebuvo. Štai Šiauliuose: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“ (gaila, kad sudegė), „Žemaitis“, „Inga“, „Saulutė“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietiniame rajone atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį, jame įsikūrė ir restoranas miesto pavadinimu... Gal ką nors praleidau? Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti.
Kava juose buvo vienoda. Jokios išmonės. Ką jau ten kalbėti apie kavą, jeigu vienodas visur buvo ir garnyras, restoranų darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patiekiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo...

Namuose irgi mažai kas skanesnės kavos pasigamindavo. Populiarios buvo tokios tirpios kavos dėžutės „Indian“, nors ir pastarosios dažnai buvo įsigyjamos turint „blatą“. Tarsi greita ir patogu, bet kas iš to.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios sardelinės – stovėdamas galėdavai suvalgyti sardelių. Kavos ten retai ir būdavo, nebent kažkoks parusvintas prėskas vandenėlis. Tiesa, stipresnių gėrimų prie kavos galėdavai rasti. Aišku, ne tiek ir ne tokių kaip dabar, bet vis tiek... Man patikdavo su kava gerti romą „Havana Club“. Desertų šiokių tokių rasdavai, nors dažniausiai juos atstodavo paprasčiausi sausainiai.

Šiandien viskas kitaip. Net suminėti visų kavinių bei restoranų pavadinimus reikia laiko. Tačiau pasakyti, kur skani kava, mažai kas ryžtasi. Kurį laiką Šiauliuose tokios vietos visai nerasdavau. Dabar kelios su skania kava jau yra. Kad nebūtų reklamos, jų neminėsiu, bet kavos gurmanai, tikiu, jas žino.

Kažkoks arabas kartą gesino kavos krūmą ir pajuto velniškai skanų kvapą. Jį ir derėtų pavadinti pirmuoju kavos skanautoju. Kartais net pagalvoji, ar nevertėtų pradėti deginti visus pakelėje esančius krūmus – gal ką nors atrasi. Nors, kita vertus, reikia čia būti atsargiam, nes girdėjau, kad vieni turistai, dykumoje užsikūrę narkotikų krūmą, rytą nebeatsikėlė.

Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikėtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputė ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnė kavos atsiradimo istorija. Aišku, neatmeskim ir to kavos krūmą gesinusio arabo, o ši istorija yra tokia.

Kartą Etiopijos vienuolių ganomos ožkos prisirijo kavos uogų ir pradėjo keistai elgtis. Vienuolis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko ožkoms, paragavo šių uogų ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepęs šias uogas sudeginti. Vienuoliai, pajutę sklindantį deginamų uogų kvapą, ištraukė jas iš laužo ir užpylė verdančiu vandeniu, o gautą gėrimą paskelbė Dievo dovana, nes jis neleido jiems užmigti naktį. Tiesa, kavą vadinančiu šėtono gėrimu dar liko, tad popiežius Klemensas VIII pakrikštijo šį gėrimą, kad jis daugiau tokiu nebebūtų.

Kava vis populiarėjo, Europoje netgi imta ją auginti šiltnamiuose, sugalvota daugybė kavos paruošimo būdų. Vokietijoje kava sumažino alaus vartojimą, todėl vienu metu šioje šalyje net buvo bandyta kavą uždrausti.

Įdomu, kad jei daug ką Europa atsiveždavo iš Amerikos, tai būtent su kava atvirkščiai – ji iš mūsų žemyno nukeliavo už Atlanto. Amerikiečiai, kaip visada, reikalą šiek tiek pagadino, tai yra sugalvojo popierinius bei plastikinius puodelius, todėl kavos gėrimo ritualas prarado žavesį.

Dabar kava – antras produktas pagal populiarumą po naftos. Lietuvoje kavos nuperkama 11 kartų daugiau nei arbatos. Kavos degustatorių liežuviai apdraudžiami 10 mln. dolerių. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sūrininkus, galima vadinti menininkais. Na, o pačią kavą geriausiai apibūdina trys žodžiai – energija, nusiraminimas, atgaiva.

Kavos aromatas rytą pasklinda po namus ir viską apglėbia kažkokiu keistu harmonijos kupinu jausmu. O koks bendravimas be kavos? Prisimenu studentiškas naktis bendrabutyje, kai išsivirdavome kavos, atsisėsdavome ant palangių ir, žvelgdami į nuostabų naktinį miestą, ilgai ilgai kalbėdavome. Nuostabūs laikai.

Klausimas „Kokia kava yra gera?“ priskiriamas prie amžinųjų. Atsakymų į jį begalės, jie subjektyvūs, nes priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio, žinių, patirties. Pasigirsta daug priekaištų mūsų kavinėms, esą pas mus niekas nemoka paruošti kavos ir kad tikrai geros kavos galima paragauti tik užsienyje (Vakarų pasaulyje).

Be abejo, daug kas priklauso nuo ruošiančio kavą žmogaus – ar moka ją ruošti, kaip reguliuoja kavos virimo aparatą ir pan. Barų savininkai atsikerta, girdi, teigti, kad gera kava tik užsienyje, būtų neteisinga, nors pripažįsta, jog Lietuvoje mažai barmenų, kurie kavos ruošimą vertintų kaip meną, kaip, pavyzdžiui, italai.

Mano galva, problema – ir kavos aparatai, kurie mūsų kavinėse dažnai prižiūrimi netinkamai, be to, restoranų šeimininkai dažniausiai perka kuo pigesnes kavos pupeles. Neįmanomo tikslo – kad būtų pigu ir kokybiška – nepasieksi. Aišku, yra ir kavos aparatų, kurie kainuoja 25 tūkst. eurų. Man imponuoja Anza aparatai pagaminti iš betono, kvarco ir porceliano.

Kavos aparatas niekada neturėtų būti išjungtas, o dozatoriai visada turi būti įdėti į aparatą. Jeigu dailiai iššveisti dozatoriai ilsisi ant aparato, geriau eiti į kitą kavinę. Be to, jeigu barmenas puodelio ieško kur nors spintelėje, o ne lentynėlėje ant kavos aparato, vadinasi, puodelis bus šaltas ir kava per kelias sekundes irgi atšals.

Bet vienas iš kavos kokybės testų, kuris labai paprastas ir gal todėl aš juo dažniausiai mėgstu naudotis – stebėti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lėtai, o kremo konsistencijos puta išlieka net išmaišius cukrų, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visad tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta. Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui. Geriausiai, aišku, jei jis porcelianinis. Bet ne forma ir ne spalva svarbiausia, o tai, kad puodelis turi kelti malonius prisiminimus.

Girdėjau apie eksperimentą Didžiojoje Britanijoje, kurio dalyviai vyko liftu į darbo susitikimą, o valytojas atsitiktinai prašydavo palaikyti karštos arba šaltos kavos puodelį. Šiltus puodelius laikę žmonės vėliau buvo geresnės nuomonės apie darbdavį nei tie, kurie laikė šaltus.

Juodą kavą geria minimalistai, kurių aprangoje, kaip ir kavos puodelyje, karaliauja juoda ir balta spalvos. Latte – tai šiuolaikinė klasika, tai stilius ir laisvė, kai išsiskiria netikėti drabužių kirpimai. Espresso – ryškūs aksesuarai, prie kurių dera šios kavos puodelis. O cappuccino – tai amžina klasika ir išgrynintas stilius. Tiesa, dar yra šaltos kavos mėgėjai. Sakyčiau, tai tie, kurie seka visas naujausias mados naujienas.

Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Esą tokia statistika. O juk už kavą mokame tiek pat, kiek ir Vakarų pasaulis. Italijoje užsisakyti antrą puodelį kavos yra pats didžiausias kavinės šeimininkų įžeidimas – kava ten turi būti tokia gera ir stipri, kad antro puodelio nereikėtų. Aišku tik, kad kava nepripažįsta neištikimybės, nes jei jau ją geri, tai geri jos neišduodamas – beveik kasdien. Girdėjau, kad mokslininkai planuoja iš kavos išspausti biologinio kuro. Nuostabus atradimas! Visas miestas kvepėtų…

Kokią istoriją šiandien norėtųsi papasakoti geriant kavą. Neseniai viename iš tekstų pasakojau apie senjorą, laukiantį žalio šviesoforo signalo, nors gatvė remontuojama ir joje nevyksta joks eismas, tik šviesoforas neišjungtas. Po šio teksto bulvare mane sustabdęs pažįstamas pagyrė šį pastebėjimą ir paprašė: „Parašykite dar ką gražaus.“

Tad pagalvojau, jog pabandysiu atsakyti į klausimą, kas yra meilė. Tebūnie tai iš pokalbių prie kavos. To jaunesnioji sesutė klausė savo broliuko. „Kai tu pavagi iš mano portfelio saldainį, o aš kitą dieną į tą pačią vietą įdedu kitą, tai ir yra meilė“, – atsakė šis.

Šiandien susitikę dar vis nedrąsiai tiesiame ranką. Draugiškas atsigėrimas kavos turėtų suartinti. Nors bent man tas rankos nepaspaudimas netrukdo, atrodo, net artimiau bendrauji su sutiktuoju, stengiesi geru žodžiu atpirkti tą rankos nepaspaudimą. O ir šiaip rankos negalima spausti ilgiau kaip 3 sekundes, nes per tiek laiko draugiškus jausmus pakeičia priešprieša.

O pačiai pabaigai norsi tarti, jog nugalėjome karantiną, atėjo vasara, po to bus ruduo, pasaulio pabaiga ir Kalėdos bei Naujieji metai.
  

Į viršų