Baigiantis birželiui drąsiai galima tai pasakyti. Juo labiau kad ne vienas jau kalba apie vidurvasarį. Tiesa, jei dėl vidurvasario, tai pirmiausia reikia išsiaiškinti, kada jis yra. Griežti kalendoriniai žmonės sako, jog tai liepos 15 d. Tam pritarčiau ir aš.

Kiti gi teigia, kad tai vasaros saulėgrįža – metų laikotarpis, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20-23 dienomis, pietų pusrutulyje – gruodžio 20-23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų tos dienos pažymimos šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad birželio naktis, kai švenčiamas vidurvasaris, yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Bet yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 dieną ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21-ąją. Išeitų, kad tokiems vidurvasaris – pirmosios rugpjūčio dienos.

Švenčiantys vidurvasarį liepos 15-ąją, sako, jog ta diena kiek ir simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą.

Gal ir keista, bet tuoj prasidėsiantis liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys: vidurvasaris – reikia siausti. Ir nesakysi, kad jie neteisūs.

Jau galime pasakyti, jog televizijų sezonas baigiasi. Televizininkai su tuo nenori sutikti. Jie ir vasarą žada pateikti naujų laidų, kad tik nepabėgtų žiūrovas. Žada, tai žada, bet suka senus filmus ir senas laidas. Ir yra žiūrinčiųjų.

Kuo žmones traukia tas mažasis ekranas? Atsikelia rytą – įjungia televizorių, jį pasistato net virtuvėje, grįžta namo – vėl iki vėlumos prie ekrano. Pats žinau žmonių, kurie, taupydami elektrą, žiemą išjungia šaldytuvą, bet vos peržengę namų slenkstį įjungia televizorių. Bičiulis prasitarė: „Aš turėjau septynių kanalų vaikystę.“ Iki tol galvojau, kad mes – bendraamžiai. Pasirodo, jis jaunesnis, nes mano vaikystė buvo dviejų kanalų.

Tyrimų įmonės „TNS Gallup“ atlikta 15–74 metų Lietuvos gyventojų apklausa byloja, jog svarbiausi daiktai lietuviams yra: 1) mobilusis telefonas, 2) automobilis, 3) televizorius. Svarbesni negu būstas, tai yra, butas ar namas. Kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse teko matyti, deja, tos šalys prie mažai išsivysčiusių, kad šeima gyvena kažkokioje kartimis paremtoje palapinėje, o satelitinė lėkštė iškelta. O grįžtant prie Lietuvos, tai 39 proc. mūsų šalies šeimų turi du televizorius, tris ar daugiau televizorių turi 15 proc. šeimų.

Gražią vasaros dieną nuvykome į gamtą. Oras nuostabus, bet draugų šeima, vos pabuvusi, ėmė ruoštis namo, nes, girdi, bus įdomi televizijos laida. O aš galvojau, kad tokią vasarą televizorių žiūri tik televizorių meistrai.

Kartą net pagalvojau, jog jeigu mums reikėtų išvardyti mėgstamiausių televizijos laidų dešimtuką, vargu ar tiek laidų (tikrai patinkančių) rastume. Jei mano jaunystės laikais visi mėgo žiūrėti profesionalų šokius, klausytis tokios pat muzikos, matyti ekrane tik tai, kas tobula, šiandien mieliau žiūrimi bandančių šokti ar dainuoti pasirodymai. Net nežinau, ar tai dėl malonumo matyti ekrane tokius pat, kaip ir mes, klystančius žmones, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Visi ypač susidomi, kai išgirsta žodį „išpažintis“: „Herojus laidoje atliks išpažintį“, – dažnos laidos anonsas.
Viena paskutinių pasibaigusio TV sezono laidų. Berods „KK2“. Kažkokia šviesiaplaukė pasakoja, jog ji nusifilmavusi užsienio kino filme. Pavadinimo nesako, o tik pabrėžia „vaidinau labai dideliame filme“. Be to, sako, jog tikisi „Oskaro“. Balsas už kadro net pajuokauja, gal ji tikisi vaidmens režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje, bet ne – pasirodo, ji tikisi apdovanojimo. Prisiminiau anekdotą apie blondinę, kurios prašo pasakyti sinonimą žodžiui „blondinė“. „O kas tai yra sinonimas?“ – klausimu į klausimą atsako blondinė.

Nors toje laidoje ir dar daugiau minties „perliukų“, kurie jau sklinda ne iš blondinių, bet iš vyrų lūpų. Seimo narys siūlo Seime pastatyti kebabų kioską. Pagalvojau, kokį įstatymą toks gali pasiūlyti. O kitas, buvęs Seimo narys, grįžtantis į laisvą vietą Seime, sako, kad nebūdamas Seime turėjo mažiau laisvo laiko, nei Seime būdamas.

Neapsikentęs jungiu kanalus. Žaidime „Kas ir kodėl?“ sužinau, kad Ukmergėje gyvena 20 400 gyventojų, o Utenoje – veik 25 000. O man mintyse Ukmergė atrodė daug didesnis miestas. Bet nejau tą vakarą TV nieko gražaus neišgirdau? Laidoje „(Ne) emigrantai“ įsiminė labai gražus moters vardas – Elaira.

Sako, televizijoje vienas didžiausių kičų – serialai. Iš kur tas posakis, pažiūrėjus serialą: „Viskas kaip gyvenime!“? Dar „Vergės Izauros“ laikais viena senutė, baimindamasi, kad nespės pasižiūrėti iki galo mėgstamos muilo operos (gyvenimas trumpesnis nei serialas!), užrašė televizijai visą savo turtą prašydama, kad jai pasakytų, kuo viskas baigsis.
Visgi bet kuris net ir labiausiai masinę kultūrą niekinantis pilietis ar koks nors griežčiausias psichologas ir net TV kritikas vis dėlto pripažins, kad serialai turi terapinį poveikį ir, kaip kažkas vykusiai pastebėjo, atskleidžia tautos tapatybę, tiksliau – tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti. Serialų erdvė perdėm buitiška bei kasdieniška: gyvenamasis būstas (svetainė, virtuvė, miegamasis), biurai, modelių namai, ligoninė, baras, garažas, netgi klebonija... Serialų eiga: susitikimai ir išsiskyrimai, skirtingų sluoksnių, amžiaus ir patirčių žmonių konfliktai, dramos.

Serialų kūrėjai suprato ir kitą tiesą – grožis nebėra pagrindinis moters buvimo ekrane kriterijus. Vieno sėkmingiausių pastarųjų metų serialų „Bjaurusis ančiukas“, kurio įvairias atmainas galėjo pamatyti skirtingų šalių žiūrovai, pagrindinė herojė tikrai nepasižymi grožiu. Išpopuliarėjo serialai, kurių herojės turi kiekvienai televizorių žiūrinčiai moteriai būdingų silpnybių ir ydų.

Žodžiu, viskas pataikyta, gal tik liaudį gali papiktinti serialų herojų turtai – prabangūs namai ir butai, puošnūs baldai, naujausi automobiliai ir t. t. Gal medinėmis lentelėmis mušti „Giminių“ serialo herojų prieškambariai buvo artimesni? Bet kai regi herojų nesėkmes, tuoj susimąstai – kas iš tų turtų, jei laimės nėr?!

Be to, jei lietuviški serialai bus pradėti rodyti, tarkime, Baltarusijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ar dar skurdesniuose kraštuose, tenykščiai stebėsis – štai kaip lietuviai gyvena! Perka, ką nori, net kelis kartus per dieną eina į barą, ten valgo ir geria kas patinka ir t. t.
Nesakau, kad televizija ką nors pakeis ar ką nors pagydys. Pasaulyje daugiau „skausmo klinikų“ negu „laimės institutų“. Sako, televizija gali tik paguosti. Ką skaityti, pasirinkti sunkiau, dažnai klausiame patarimo, o ką žiūrėti, retas paklaus. O vertėtų. Nors kas pasakys. Manau, jog reikia surašyti visas žiūrimas laidas, po to vienos ar kitos jų atsisakyti atrankos principu.

Žmonės prisirišę prie praeities. Nemylimi? Vis dar Landsbergis ir Kubilius. Lietuvius dominantys dalykai – balsavimai TV šou metu, maisto gaminimas, svorio metimas ir horoskopai. Populiariausi lietuviški vardai irgi tie patys – Lukas, Matas, Nojus ir Ugnė, Meda, Kamilė, Urtė. Dienos, kai moterys tvarkosi, skalbiasi, valo, vis dar vadinamos ne darbo. Kai vyrui blogai, jis ieško moters, kai gerai – dar vienos moters.

Seimūnai vis trokšta kažką drausti. Kiek Vakarų pasaulyje mačiau keliančių alaus bokalus, vyno taures ar net ko stipresnio, bet nemačiau nė vieno girto. O jei toks pasimaišo, aplinkiniai į jį žiūri smerkiančiai ar tiesiog kaip į kvailį. Jei nori toks būti – būk, nereikia jokių draudimų.

6 val. ryto autobuse vyriškis netyčia užkliudo moteriškę. Iškart atsiprašo. Bet šios anksti kėlusios nuotaika prasta ir ji apšaukia vyriškį, kam šis stumdąs moteris. „Moterys tokiu metu miega“, – bando šmaikštauti vyriškis.

Portalas „15 min.“ platina anketą „Neišsiųsti CV“, į kurią atsakinėja žinomi Lietuvos žmonės. Įdomūs klausimai gimdo įdomius atsakymus. Štai Domanto Razausko atsakymai (tų klausimų 20, bet keletas įstrigusių): „Žodis, kurio pasiilgčiau? – Lietus. Gražiausias keiksmažodis? – Matka Boska. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas? – Daro, kaip išeina. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti? – Džordžas Harisonas. Trūksta knygos, filmo, dainos? – Dar nesukurti. Vieta, kurioje nepabosta (kavinė, gatvė, pastatas)? – Visur pabosta. Klausimas, kurio visada vengiu? – Tu už ar prieš? Absurdiškiausias gautas patarimas? – Būk savimi.“  

Ar vasara laimės prieš televiziją? Mąstau, jog laimės. Šią vasarą – 14 savaitgalių. Ir čia dera prisiminti, kiek dar neaplankytų vietų Lietuvoje. Ar žinote, kad mūsų krašte yra net 30 apžvalgos bokštų, aukščiausias Birštone? Pažintinių takų – apie 200. Ilgiausias medinis takas – Mūšos tyrelio, Joniškio rajone. Netoliese. Bent man pats įdomiausias Šilutės rajone takas vedantis per pelkę, jautiesi tarsi Afrikoje.

Kaimo turizmo mėgėjai išskiria Plungės rajono „Pas tėvukus“ žemaitiškų patiekalų degustaciją, Kretingos rajono „Vinetu kaime“ pajusti, kaip gyveno indėnai. O kur dar netradiciniai muziejai: lazdų muziejus Kelmėje, plaktukų Vilkaviškio rajone, vaistinių Mažeikių rajone.

Neįprasta nakvynė – medyje, Pažaislio vienuolyne, Panemunės pilyje, Užvenčio malūne, Palangoje stovinčio traukinio vagone. Kam vykti į Černobylį, kai galima apsilankyti Visagino atominėje. Šio pobūdžio turizmo mėgėjus, aišku, turėtų patraukti ir Šaltojo karo muziejus Plungės rajone. Jei jau lankotės šiame rajone, tai, be abejo, užsuksite ir Oginskio rūmus, laikrodinę-oranžeriją, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, Lurdą, Šv. Florijono paminklą, pasėdėsite ant garbės suolelio Senamiesčio aikštėje.  

Jei iš kiek tolimesnių kelionių, tai šiandien prisiminiau Saremos salą ir Taliną. Saremos simbolis – vėjo malūnai, dolomitas ir kadagiai. Malonu pastovėti ant Pangos skardžio ar prie Kaali meteorito kraterio. Aišku, kaip be Kuresarės – Saremos salos sostinės su didinga bei viduramžius menančią pilimi, kuri laikoma geriausiai išlikusia viduramžių pilimi Baltijos šalyse.

Keltu grįžtame į žemyną, nuo kurio ne taip toli ir Talinas. O čia Tompea pilis, Aleksandro Nevskio soboras, Domo katedra, apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdas į Talino įlanką ir senamiestį, „Trumpoji koja“, Rotušė, „Bandelių“ skersgatvis, amatininkų ir „Juodagalvių“ gildijos pastatai, „Storosios Margaritos“ bokštas...

Dar viena tolima netolima kelionė Baltarusijon. Vykti į šią šalį reikia vizos, bet keliauti verta. Pradedame nuo Naugarduko, kur gimė ir gyveno Adomas Mickevičius. Be abejo, čia daug kas susiję su didžiuoju poetu, be to, dėmesį patraukia Dievo Motinos gailestingumo bažnyčia ir vienišos Naugarduko pilies liekanos. Toliau lankome Myrą ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytą pilį, kurios šeimininku buvo Mikalojus Radvila. Nesvyžiuje mūsų irgi laukia puikiai restauruota tų pačių Radvilų pilis.

Pagaliau – Minskas. Akį patraukia iškilus Nacionalinės bibliotekos pastatas, nuo kurio galima grožėtis miesto panorama. Toliau universiteto rūmai, bažnyčios, cerkvės Jankos Kupalos parkas ir fontanai. Visur – tvarka, švara.

Maršrutų begalė. Išsirinkite kokį, kur širdis geidžia, nes 14 savaičių pratūnoti namuose – nepakeliama kančia. Pagaliau vietos, kur atrodo, kad nieko nėra, be reikalo nuvertintos. Aišku, daug kam trukdo finansinės problemos. Bet apie jas nekalbėsiu, nes kam gadinti vasariško teksto nuotaiką.

Arba gali būti gerai, arba – nelabai. Jau nepamenu, kas taip pasakė. Panašu į Šveiką. Norisi pirmojo. Praeitame tekste rašiau apie gėles. Bičiulis klausia, kokiomis progomis tinka teikti gėles. Atsakysiu – geriausiai gėles teikti be jokios priežasties.

– Ar tu nežinai, kokios dovanos nori tavo vyras gimtadienio proga? Nepatogu kažkaip jo paties klausti...
– Jis nori moteriškų itališkų batų 36 numerio.

Svarbiausia tolti nuo blogų minčių, nes jos lieka ir kaupiasi pasąmonėje, darydamos įtaką savijautai, išsiliedamos priekabumu, dirglumu ir nuolatine bloga nuotaika. Pyktį reikia iškvėpti. O net geram bičiuliui kartais reikia tarti: „Manęs neapgausi, aš ne tavo psichologas, kuris žino tik tai, ką tu sakai, aš apie tave žinau viską.“

„Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. O baigiant šį tekstą maga pamąstyti, jog bent aš norėčiau, kad nostalgija taptų geros energijos resursais, o nenorėčiau, kad kažkada buvęs noras minkyti molį liktų pomėgiu rinkti gražius molinukus.

Ir pačiai pabaigai, kas mane šiandien labiausiai neramina? Kad pastaruoju metu pradėjau dažniau mąstyti ar išeidamas iš namų gerai užrakinau duris. Grįžtu patikrinti – gerai užrakintos. Perskaičiau, kad tai šizofrenijos pradžia. Nepatikėjau, dar kartą perskaičiau – tikrai šizofrenijos pradžia. Nors prisiminiau ir kitą placebo efekto taisyklę – žmogus jaučiasi geriau, jeigu jam atrodo, kad jaučiasi geriau.