facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tokiu klausimu pradedu ne vieną vasarinį tekstą. Nėra blogai, jei į šį klausimą atsakote neigiamai. Juk vasara tik prasidėjo. Blogai jei išvis negalvojate apie atostogas ir jų neplanuojate. O juk būtent vieną vasaros pabaigos sekmadienį bažnyčiose skaitoma Evangelija apie apaštalus, susirinkusius pas Jėzų ir papasakojusius jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O Jėzus tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“

Kur atostogauja šventieji? Ne vienas tvirtins, jog jie neatostogauja, o visą laiką įsitempę kažką daro. Be poilsio, be laisvadienių, be ilgųjų savaitgalių, pagaliau – be atostogų. Tai netiesa, juo labiau, kaip minėta, jeigu pats Jėzus ragino savo mokinius ilsėtis, tai nejau jie galėjo savo mokytojo neklausyti.

Pervertęs šventųjų gyvenimų knygutes, portalo bernardinai.lt puslapius susidariau įspūdį, jog atostogaudavo jie labai linksmai.

Ekstremaliausias atostogas mėgo šv. Pranciškus. Atrodo, jis ruošdavosi tylioms atostogoms gamtoje, prie ežero, upės, miške, čiulbant paukšteliams, ganantis stirnoms ar kitiems mieliems žvėreliams, bet jam greitai tokios atostogos atsibosdavo ir jis panordavo alinančios kaitros, pliaupiančio lietaus, viesulų, vėtrų, audrų ir visokiausių kuo didesnių gamtos stichijų.

Dievas pildydavo jo norus. Net keista, kad jis pramintas gamtos globėju. O gal tikrai gamta tokia turi būti – nuo tylios, ramios, iki besišiaušiančios. Tiesa, vėtros ir audros greit aprimdavo. Tad jei mums atostogaujant dangus ima maišytis su žeme, kažkiek tuo pasidžiaukime, o pasidžiaugę paprašykime šv. Pranciškaus gamtos stichiją apraminti.

Pasidžiaugti būtina, nes jeigu mes iškart pulsime prašyti gero oro, šv. Pranciškus nepadės, nes jis myli mylinčius įvairiausią gamtą ir įvairiausius orus.

Šv. Ambraziejus atostogaudamas lankydavo žmones, domėdavosi jų gyvenimu, problemomis ir visa tai aprašydavo savo knygose. Tarsi šių dienų mūsų kandidatai į prezidentus ir Seimo narius, besigiriantys aplankę šimtus žmonių, sužinoję apie jų bėdas ir išgirdę troškimus. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas pajuokavo, jog protingam užtenka pasikalbėti su keliais žmonėmis ir tampa viskas aišku, o tik kvailiui reikia apklausinėti tokį skaičių savo rinkėjų.

Tiesa, šv. Ambraziejus visa tai darė ne dėl pasirodymo, o iš tikro norėdamas pagelbėti žmonėms, todėl sulaukė ir savo veiklos rezultatų. Pavyzdžiui, klausydamasis jo kalbų ir pamokymų atsivertė užkietėjęs nusidėjėlis Augustinas, vėliau pats pripažintas šventuoju.

Šv. Ambraziejaus išugdytas šventasis Augustinas atostogas leisdavo mankštindamasis. Atlikinėjo net jogos pratimus, nors tuomet dar, atrodo, nebuvo žinoma, kad tai yra joga. Ypač mėgdavo stovėti ant vienos kojos ir kiekvienu tokiu pastovėjimu stengėsi siekti rekordo.

Šventosios moterys stengdavosi kur išvykti, pamatyti naujus kraštus. Štai šv. Brigita labiausiai mėgo nukakti į Romą ir Šventąją Žemę. Tai šventos vietos, tačiau nemanau, kad ji nebūtų norėjusi pasiekti ir Paryžių, tik tuo metu tai dar nebuvo turistų meka.

Iš šių dienų šventųjų, mokėjusių prasmingai išnaudoti atostogas, be abejo, buvo Karolis Voityla arba popiežius Jonas Paulius II. Atostogų metu jis plaukiojo baidarėmis, kopdavo į kalnus, važinėdavo dviračiu. Esu tikras, jog vieną dieną jis bus pripažintas atostogaujančių globėju.

Dar gyvi Joninių atgarsiai, todėl norisi sužinoti apie šv. Jono atostogas. O atostogoms jis rinkdavosi gamtos prieglobstį, visad lankydavosi prie Jordano upės, o supančiuose miškuose smaguriaudavo laukinių bičių medumi ir skėriais. Sako, kai kuriuose kraštuose tai gan gurmaniškas valgis ir atostogaujantys smaguriai keliauja į tuos kraštus.

Šis šventasis mylėjo grožį ir sugalvojo atostogų poilsio vakarais įžiebti deglus, tuo sukuriant jaukią vakaro nuotaiką. Štai iš kur tie Joninių laužai. Jo apranga bylojo, kad jis kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kur nors keliauti: kupranugario vilnų drabužis, sujuostas odiniu arba šikšniniu diržu, sutaršyti plaukai.

Šiaip jau šv. Jonas Krikštytojas buvo kuklus, asketas, nevartojantis alkoholio, todėl šių dienų Joninių šventimas jam nebūtų priimtinas. Manau, jei jis gyventų šiomis dienomis, tai švenčių metu iš knygų lentynos trauktųsi kokia knygą arba išsiruoštų turiningon kelionėn, pavyzdžiui, aplankyti Jono Biliūno kapo, Žemaitės sodybos ar pažiūrėti Naisių teatro spektaklio.

Matydamas, kaip žemėje švenčiama jo diena, manau, šv. Jonas iš gėdos bijo pažvelgti kitiems šventiesiems į akis. O Jonines švęsdami lietuviai mėgsta padiskutuoti, kad ir apie tai, jog rusai per šventes daug geria.  

Tiesa, šventųjų Jonų yra labai daug. Lietuvoje labiausia žinomas Jonas Nepomukas. Šis XIV a. čekų šventasis buvo atkeliavęs į Lietuvą, į Raseinius. Tai tarsi buvo jo atostogos – nukeliauti į nežinomą kraštą. Šis Lietuvoje Joneliu pramintas šventasis Prahoje studijavo kanonų teisę, po to mokslus tęsė Paduvoje. Dažniausiai atostogų vykstame į žinomas, turistų pamėgtas vietas, o kai koks žymesnis keliautojas atkanka į kažkokią, kad ir nežinomą vietovę, ši tampa jo dėka garsi. Taip ir šv. Jono Nepomuko dėka Prahoje šiandien žinomi Raseiniai.

Pati tikriausia atostogų dovana – kelionė. Moteris pasakojo, jog ją maloniai nustebino vyro žodžiai: „Mieloji, atostogų proga noriu tau įteikti dovaną.“ Bet nemanau, ar moterims jau labai reiktų pykti ant vyro, kuris sako: pasiimk mano piniginę ir nusipirk ko nori. Juk toks vyriškis vis tiek geriau nei už dovanojantį kokią smulkmenėlę.

Jei tau teikia dovaną ir nieko nesako arba suburba kelis žodžius, nesikrimsk, nes tokiu atveju dažniausiai teikiama vertinga dovana. Pavyzdžiui, gali gauti net naujausią iphone arba auksinį laikrodį. O jei įteikiantis dovaną ima deklamuoti, tarkim, tokį tekstą „Tegul ši kukli dovanėlė tamsiomis darganotomis dienomis primins manuosius meilės, šviesios kaip saulė, didelės kaip žemė, nepakartojamos kaip pasaulis, jausmus“, žinok – gausi šūdą.

Girdėjau moterį sveikinant savo vyrą sakant, jog jie artimi, nes net jų vardai pagal horoskopus sutampa, vienas kitą papildo ir abu byloja apie pomėgį keliauti. Nesu tiek įsigilinęs į horoskopų pasaulį, kad žinočiau kažkokius ten horoskopus pagal vardus, nors gal yra kokia ten vardiologija, ar kaip ją ten pavadinus, bet bent aš žinau tik du vardus, kurie artimi ir vienas kitą papildo, tai – Jack Daniels.

Tiesa, nemėgstantys kelionių norinčius keliauti įspės apie tykančius kelionių sunkumus: pilnas oro uostų sales, ilgai trunkančias patikras, kurių metu tenka nusiauti batus ir išsiverti diržą. Jei keliaujate autobusu ar savuoju automobiliu, tai teks išklausyti gąsdinimų apie visos kelionės metu laikomas sulenktas kojas ir t. t.

Bet tikrų keliautojų tokie gąsdinimai nebaugina (kiek turėjo vargti šv. Brigita, kol nukeliavo į Šventąją Žemę) ir kelionės tampa neatskiriama jų gyvenimo dalimi, nes pagrindinis kelionių variklis – smalsumas.

O ką galima pasakyti apie nekeliaujančius? Nebent tik tiek. Moteris skundėsi, kad jos vyras namuose nieko neveikia, visur palieka neskalbtas kojines ir sėdi prie televizoriaus, gurkšnodamas alų, niekur su juo neišvyksi atostogauti. Nuraminau ją: „Tai reiškia, kad tu esi ta vienintelė, su kuria jam tikrai gera gyventi.“

Nekeliaujančius kankina vienatvė. „Ar tu seksualinė mažuma?“ – klausiu vienišo draugo. „Ne, aš seksualinė vienatvė“, – prisipažįsta šis. Kartą teko atsakyti į gan sunkų klausimą: „Ką rinktumėtės – ar gerą knygą, ar kelionę?“ Norėtųsi rinktis ir tai, ir tai, bet, supratęs, jog reikia rinktis vieną, atsakiau – kelionę ir pasiteisinau girdėta sentencija – jei mes neturime laiko skaityti K. Donelaitį, mes juo didžiuojamės.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas apsilanko visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Tiesa, sakyčiau, tokio pobūdžio reportažuose pernelyg mažai rodomos šalies, apie kurią pasakojama, įdomiausios vietos, architektūros paminklai, parodų salės, teatrai, o pernelyg daug dėmesio skiriama restoranams ir maistui.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad labiausiai mums reikia įdomių atostogų tuomet, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso. Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus.

Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama – pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema.

Tiesa, įsivaizduoti idealias atostogas – sudėtingas dalykas. Sudėtinga, nes atostogų pramonės pasiūla didžiulė. Su kuo jums siejasi žodis „atostogos“? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones užsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo „svajonių atostogų“ vaizdą, juo remdamiesi atsakykite sau į klausimą, kodėl būtent tokios atostogos dabar jums atrodo pačios tikriausios.

Vieni žmonės mėgsta iš anksto susiplanuoti atostogas ir kiekvieną jų smulkmeną, kiti perka pirmą pasitaikiusį paskutinės minutės skrydį. Man geriausios atostogos yra keliauti vienam. Dar – su šeima ar pora artimiausių draugų.
Tenka keliauti ir su didelėmis turistų grupėmis, nes šiek tiek užsiimu kelionės vadovo praktika. Džiaugiuosi, kad visos grupės, su kuriomis keliavau, buvo įdomios, draugiškos, smalsios ir nė viena nenusivyliau.

Tiesa, pasitaikė kolektyvas, kurie visą kelionės į Krokuvą laiką autobuse gėrė, Krokuvoje iškart viešbutyje miegojo, po to visgi aš juos ištempiau į Veličkų druskų kasyklas. Ten jie, įkvėpę gaivaus druskingo oro, atsigavo ir toliau jau ekskursiją tęsė normaliai iki pirmo didesnio Krokuvos senamiesčio restorano.

Aišku, Krokuvoje jie pamatė mažiau nei kiti turistai, tačiau fakto, kad jie buvo šiame mieste, nepaneigsi. Gerai, kad turėjau filmuką apie Krokuvą ir grįžtant namo autobuse jį peržiūrėjom.

Norime, kad atostogos visad būtų sėkmingos, tačiau tam tikrų nepatogumų kelionėse išvengti neįmanoma. Išeidami atostogų, dažnai norime atsijungti nuo išorinio pasaulio. Tačiau ilsintis neatsisakome interneto, neišjungiame mobiliųjų...

Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais miegančiais arba „myžniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai – gresia sausra.

Viena smalsi ponia pasakojo „lindusi“ į internetą, bandydama išsiaiškinti legendos šaknis. Rado tik kažkokias nuotrupas apie septynių brolių motiną Felicitą, jų šunį Kalebą, užuominas, kad septyni broliai buvę kankiniai. Tačiau už ką jie kentėjo, kodėl įsišaknijo prietaras apie septynių dienų ar savaičių lietų – jokių paaiškinimų.

Sakė, radusi ir dar vieną legendą, pasak kurios, Kijeve šie broliai statę katalikų šventovę. Bedirbdami jie pavargę, prigulę pokaičio ir... neatsibudę iki šiol. Etnologai sako, kad jie turėjo septynias Kristaus žymes ir galią nulemti vasaros orus.

Kiek žinau, priimta vadovautis pirmąja legenda, kuri byloja, kad antrajame mūsų eros amžiuje šie septyni broliai buvo nukankinti kartu su jų motina Felicita. Ji buvo romėnė našlė, kuri apaštalavo tarp pagonių. Krikščionių persekiotojai vertė Felicitą išsižadėti savo tikėjimo. Motinos akyse vieną po kito kankino sūnus, tačiau Felicita tik drąsino vaikus numirti garbingai. Jai paskutinei nukirto galvą.

Kaip bebūtų, septyni miegantys broliai liepos 10-ajai auštant trumpai pasirodo danguje Sietyno pavidalu. Kiekvienas brolis – žvaigždelė. Pažiūri, pasvarsto mūsų darbus ir, saulei tekant, vėl užmiega. Galbūt sapnuoja žemiškąjį gyvenimą?
Sako, liepos mėnuo gražiausias ir negali tokiu metu būti nelaimingas. Prisiminiau psichologų išvestą formulę laimei išmatuoti: Laimė = ŠO+ (G+B), Ats/T+L. Reikšmės: ŠO – šviežias oras, G – gamta, B – bendravimas, Ats – atsiminimai apie vasaros atostogas vaikystėje, T – temperatūra, L – artėjančio savaitgalio laukimas.

Imkim kad ir liepos 6-ąją – jai viskas tinka. Tai gal šioji diena pati laimingiausia? Kas galėtų paneigti? Tiesa, manant, kad liepos 6-oji yra laimingiausia diena per metus, paklaida gali įsivelti, nes mokslininkas, matyt, neatsižvelgė į tai, kad, tarkime, klimato sąlygos skirtingose Žemės vietose yra skirtingos.

Kodėl tu sakai, kad tau nepasisekė? Tu juk įgijai patirties.

O pačioje liepos mėnesio teksto pabaigoje, prisimenant tuos septynis brolius, orus lemiančius, kasmet prisimenu mėgiamo poeto Jono Strielkūno eilėraščio „Liepa su jaunystės draugu“ posmelį:

Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.
Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.
Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,
Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.

Į viršų