facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Toks klausimas, tarsi Hamleto „Būti ar nebūti?“, kamuoja visus apsilankiusius prekybos centruose, ne vieną tautietį. Šopoholizmas, arba šopomanija, praktinėje psichologijoje apibrėžiama kaip sunkiai pažabojama arba nepažabojama liguista aistra, potraukis pirkti nereikalingus, neapgalvotus daiktus. Kitaip dar šis potraukis vadinamas „parduotuvių liga“, „liguistu apsipirkinėjimu“, o šią aistrą turintysis – šopomanu, parduotuvių maniaku. „Parduotuvių liga“ priskiriama prie tokių priklausomybių kaip alkoholizmas, rūkymas, narkotikų vartojimas, lošimas, priklausomybė nuo interneto ir pan. Pirmasis ją 1883 m. aprašė garsus prancūzų rašytojas Emilis Zolia romane „Moterų laimė“.

Pirkimo manija dažniau serga moterys nei vyrai. Tai paaiškinama tuo, kad moterims labiau nei racionaliesiems vyrams reikia jausmų, emocijų. Šis poreikis tenkinamas perkant. Iki šio proceso moterys daug laiko praleidžia besišnekučiuodamos apie naujas parduotuves, nuolaidas, madų tendencijas, šios diskusijos sėkmingai tęsiamos įvairiose stiliaus ir mados forumuose, kuriuose nesunku susirasti bendraminčių ir reikiamos informacijos.

Bet neskirstykime šopoholizmo į vyrišką ar moterišką, o tiesiog šiek tiek panagrinėkime šį reiškinį. Kai spintoje ir lentynose daiktai nebetelpa, kai jie pamirštami, tampa aišku, kad jie buvo pirkti impulsyviai. Imama graužtis, kyla kaltės jausmas, neretai pasižadama „viskas, užtenka“, tačiau pakanka pamatyti magišką žodelį „išpardavimas“ ir situacija kartojasi.

Ypač lengva ranka ir impulsyviai perkama internetinėse parduotuvėse, kur nematai savo tuštėjančios piniginės. Visa tai turi dvi neigiamas pasekmes: ekonominę ir psichologinę. Ekonominė pasireiškia tuo, kad perkant visai negalvojama apie tai, kaip vienas ar kitas pirkinys sąlygos šeimos biudžetą, trauka norimam daiktui tampa nevaldoma.

Neigiamas poveikis psichikai – kaltės jausmas, kylantis po kurio laiko, kai įvertinamos impulsyvaus pirkimo pasekmės biudžetui. Savigrauža neapsieina be galvos skausmo, prislėgtos nuotaikos, agresijos, pablogėjusių socialinių santykių. Užsitęsus prislėgtai nuotaikai, dažnai vėl grįžtama į parduotuvę jos praskaidrinti – ir vėl naujas pirkinys, naujos geros emocijos. Uždaras ratas. Ieškodami priežasties psichoanalitikai aiškina, kad polinkį pirkti turi tie žmonės, kurie vaikystėje jautė šilumos, artumo, meilės stygių. Šis vidinis neišspręstas konfliktas ir atveda juos prie parduotuvių durų.
Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti įdomią išvadą, kad „parduotuvių liga“ nevargina Rytų tautų – tai Vakarų visuomenės yda. Rytiečius veikiausiai apsaugo jiems būdinga išmintis ir gebėjimas taupyti. O štai Amerikoje buvo atvejis, kai moteris išėjo apsipirkti ir negrįžo. Artimieji paskelbė paiešką, bet pražuvėlė parsirado pati, kai tik užsidarė visos parduotuvės. Pasirodo, ji visą dieną vaikščiojo po parduotuves.

Merilin Monro yra pasakiusi: „Ne piniguose laimė, o pirkiniuose.“ Šopoholizmui sudarytos visos sąlygos. Masinės informacijos priemonės tau sako – pirk! Leidi pinigus – atsikratai depresijos, bereikalingos naštos, esi populiarus, turi draugų, ir taip toliau, ir panašiai.

Toks „idealus vaizdelis“ peršamas ne tik reklamų, bet ir televizijos serialų. Ar pastebėjote – pastarųjų herojai vis leidžia pinigus kavinėse, vis kažką perka prekybos centruose. „Siaubas, ne diena! Neištversiu, jei ko nors nenusipirksiu...“ – tikriausiai esate girdėję darbe, bare ar gatvėje.

XIX a. viduryje Amerikoje protingos galvos suprato siauro asortimento parduotuvių trūkumus ir ėmė kurti universalines parduotuves, kuriose prekiavo maisto ir namų apyvokos prekėmis. XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėti statyti pirmieji prekybos centrai. Juose prekių asortimentas buvo dar didesnis. Taigi dabar didelio dėmesio sulaukiantys prekybos gigantai turi savo netrumpą istoriją. Kodėl prekybos centrai tokie dideli? Psichologijoje žinoma, kad žmogus minioje elgiasi, kaip ir kiti žmonės. Tad jei vieni perka, kiti daro tą patį. Prekybos centruose skamba maloni muzika, kurianti šventinę ar bent pakilią nuotaiką. Matavimosi kabinų veidrodžiuose figūra nuo juosmens yra šiek tiek ištempta ir dailesnė nei gyvenime. Visos matuojamos prekės tiesiog nuostabiai priglunda.

Lietuvoje pirmieji centrai išdygo prieš 28 metus. Skaičiau, kad Lietuva pagal prekybos centrų plėtrą peršoko ES vidurkį (o Šiauliai su prekybos centrais peršoko Lietuvos vidurkį). Didžiųjų prekybos centrų apyvarta per metus skaičiuojama milijonais. Milžiniškas pelnas leidžia sparčiai plėsti tinklą. Antai 1991 m. trys broliai belgai pradėjo Lietuvoje kurti „Iki“ prekybos centrų tinklą, 2000 m. švedai atidarė pirmą Rimi „supermarketą“ mūsų šalyje, o dabar jau turime šimtus šių tinklų parduotuvių Lietuvoje ir Latvijoje. Jau nekalbu apie senbuvius „Maxima“ ir „Norfa“. „Lidl“ parduotuvių kol kas skaičiuojame tik dešimtimis, bet tuoj prie šių skaičių nuliukas prisidės.

Neseniai JAV neurofizikai paskelbė, kad iš tiesų pirkimas – teigiamų emocijų, kurios organizme kyla dėl išsiskiriamos cheminės medžiagos dopamino, šaltinis. Dopaminas išsiskiria smegenyse. Jis susijęs su malonumo ir pasitenkinimo būsena ir išskiriamas tuo metu, kai žmogus išgyvena kažką naujo, malonaus ir jaudinančio, pavyzdžiui, įsimylima. Medžiaga neišskiria žmonių, sergančių Parkinsono lyga, smegenyse.

Pirkimas mūsų dienomis tai visas veiksmų kompleksas arba, jei norite, ritualas, pradedant vitrinų nužiūrėjimu, auskarų pirkimu ar drabužių įsigijimu ir baigiant nupirktų auskarų įvėrimu, drabužių matavimusi ir demonstravimu artimiesiems, vakariene jaukioje kavinėje arba paskutiniu siaubo filmo seansu. Viskam pritaikomos psichologinės kainos (Europos šalyse – 0,99, 0,19; Azijos – tam tikri „laimės“ skaičiais, pavyzdžiui, skaičių kombinacija „28“ skamba taip pat, kaip hieroglifai „lengvi pinigai“, „1“ – „garbė“, „9“ – „ilgaamžiškumas“, „4“ neigiamai – „mirtis“); pardavimo sezoniškumas (religinių, tokių kaip Kalėdos, Velykos, švenčių; metų laikų; veiklos: ruduo – mokslo metų pradžia, vasara – atostogų).

Mūsų dienų perpildytos prekių ir paslaugų rinkos reiškinys – pirkimo manija, kai norima daugiau, negu yra galimybė sumokėti. Kitaip sakant, tai psichologinis priklausymas nuo pirkimo. Pirmoji pirkimo manijos „apsėstoji“ 1956 metais tituluota amerikietė Barbara Zelinski, kuri savo vyro (bene mėnesinę) algą sugebėjo išleisti per 2 minutes 34 sekundes. Naujas jos pasaulio rekordas siekia vos minutę 55 sekundes.

Skaičiau, kad Jungtinėje Karalystėje įvyko jau antras atvejis, kai žuvo pirkimo manija sergantis šalies gyventojas. Britų policija pranešė, kad nuosavame name Mančesterio priemiestyje, Stokporte, aptiktas 77-erių metų Džoanos Kenein kūnas. Moteris buvo gyva palaidota po neišpakuotų pirkinių krūva. Nedideliame moters būste jau beveik nebebuvo vietos gyventi – visos patalpos buvo užverstos 16 metų pirktomis ir net neišpakuotomis elektros prekėmis, lagaminais su drabužiais ir įvairiais papuošalais. Pensininkės kūnas buvo aptiktas po to, kai ji neatvyko sutartu laiku pas savo gydytoją. Šiek tiek anksčiau iš troškulio, užgriuvus prekių krūvai, savo name Brugtone žuvo 74-metis Gordonas Stiuartas.

Pirkimo maniakas paklaus, kuo blogas pirkimas, jeigu išėjote iš prekybos centro laimingi. Ir grįžę namo turite dvi galimybes: toliau džiaugtis gyvenimu matuojantis naujus pirkinius arba susiėmus už galvos atsisėsti tarp visų tų gėrybių ir atsiduoti sąžinės graužačiai. Kas geriau?

Yra psichologų, teigiančių pirkimo naudą (kirba mintis, ar tik ne didieji prekybos tinklai jiems sumokėjo už tokius teiginius!). Toji nauda, anot jų, tai pastangos dar daugiau užsidirbti. „Pirkite – ir būsite amžinai jaunos!“ – teigia kai kurie amerikiečių psichologai ir pateikia savo tyrimų rezultatus:

1. Moterys, kurios vaikščiojo po parduotuves 17 valandų per savaitę ar daugiau ir vieno apsilankymo metu išleisdavo daugiau nei 200 dolerių, pasirodė besančios lieknesnės, stipresnės ir kur kas sveikesnės už moteris, kurios pirkdavo rečiau ir išleisdavo mažiau pinigų.

2. Užkietėjusių parduotuvių lankytojų veiduose mažiau raukšlių, jos trykšta energija ir jaučiasi kur kas jaunesnės nei iš tikrųjų.

3. Didžioji dalis mėgstančiųjų pirkti yra labai pasitikinčios savimi moterys, retai kenčiančios nuo depresijos.

Stokholmo mokslininkai taip pat apklausė parduotuvių lankytojus. Štai ką nustatė švedai:
1. Moterys, nusiperkančios drabužių, jaučiasi geriau nei tos, kurios perka virtuvės reikmenis ir buities prekes.

2. Moterų, kelis kartus per savaitę perbėgančių per parduotuves, nuotaika būna geresnė nei tų, kurios ištrūksta į parduotuves vieną dieną per savaitę.

3. Mėgėjos prisipirkti ko nors ir kuo daugiau pralenkia savo kuklesnes drauges savigarbos požiūriu.

Sėkmės „mokytojai“ sukuria savo mokiniams iliuzijų pasaulį, o patys gyvena realiame gyvenime už tų pačių mokinių sugeneruotus pinigus.

Ar niekad nesusimąstėte, kodėl pranašai neišlošia loterijose? O ar norit sužinoti, kaip uždirbti milijoną per 3 metus? Norint uždirbti milijoną per 3 metus, reikia pradėti vesti seminarų ciklą „Kaip uždirbti milijoną per 6 metus“.

Skaičiau, kad daugiau nei penkerius metus pirkimo maniakus Nyderlanduose gydo psichoterapeutė ir konsultantė Karien Karsten, knygos „Apsipirkinėti! Aistra, kančios ir malonumas“ autorė. Už trijų valandų kursą iš vieno žmogaus olandė uždirba 75 eurus.

Noriu naujo namo, naujo automobilio, jachtos, lėktuvo... „Troškimas turėti tai, ko negali turėti, yra tikroji kančia“, – sako senoji Rytų išmintis, nors šiandien kai kam tai džiaugsmas. Anot Tomo Venclovos, blogiausia yra primityvėjimas ir provincialėjimas. Grėsmę kelia ir skurdas, ir per didelis turtas. Nors kai neturi ko valgyti, yra ką pasakyti, smegenyse atsiveria nauji vingiai.

Taupyti vis neišmokstame. Pagalvojau apie vokiečius, kurie taupo visur ir visada. „Niekas nieko neišmeta. Ir lėkštę pavalgę palieka švarią lyg išplautą, ypač jei valgo restorane. Už ką sumokėjo, nė trupinėlio nepaliks“, – teigia šiek tiek ilgiau Vokietijoje pabuvę. Jei neperspėjęs ateisi į svečius, niekuo nepavaišins, net kavos nepasiūlys. Anksčiau toks taupumas keldavo juoką, tačiau laikmetis verčia pagalvoti, ar nereikėtų šio to iš vokiečių pasimokyti.

Kartą viename mieste nustojo lyti lietus, nebeaugo medžiai, vanduo pasidarė nebeskanus ir tapo netinkamas praustis. Žmonės iškirto paskutinius medžius, nustojo augti žolė, ir pasaulis pasidarė labai nebegražus. Miestas skendo šiukšlėse, o pasaulis ieškojo būdų, kaip perkelti gyvybę į kitas planetas…

Tai pasaka, tampanti tikrove. Viskas prasideda nuo žodžio „vartoti“. O jį skatina greitoji mada: greitai pagaminti, greitai parduoti, greitai išmesti. Išmesti daiktai ilgai mus persekios, o pigus šiukšlių utilizavimas – tai tik iliuzija. Be to, mūsų ištekliai nėra begaliniai.

Mes norime žinoti, kaip ten viskas Mėnulyje, Marse, kitose planetose, kai viskas aplink byloja, kad mūsų Žemė yra pats tobuliausias taškelis visoje galaktikoje su tiek daug gyvybės formų, kur viskas gyva, žalia, subalansuota. „Nėra jokio atsarginio plano B, nes nėra jokios kitos atsarginės planetos. Teks gyventi čia“, – jau nebepamenu, kuris iš šio laikmečio lyderių pasakė.

Jei galvojate tik apie pirkinius, raskite kokį kitą užsiėmimą. Pavyzdžiui, laukite tikros vasaros, atostogų ir naujojo prezidento ar prezidentės.

Kokia šio teksto mintis? Jeigu negalite iškęsti nenusipirkę visko, ką tik matote parduotuvėje, laikas atidėti dalį pajamų psichologo konsultacijoms. Kaip elgtis, kad prekybos centruose neprisipirktume nereikalingų prekių, žinome, tačiau eilinį kartą suklumpame.

Tad dar prisiminkime, juk viskas labai paprasta: į prekybos centrą eikite tik turėdami aiškų ir konkretų tikslą, pasidarę būtinų prekių sąrašą; darykite tai tik pavalgę, nes sotumo jausmas palengvina savikontrolę; jei atsirado noras įsigyti neplanuotą daiktą, pirmiausia paklauskite savęs, ar tikrai jums jo reikia taip, kad negalėsite apsieiti, ir jei abejojate, bet vis tiek labai norite įsigyti, pasistenkite pirkimą atidėti bent 24 valandoms, nes po paros į jo būtinumą jau žvelgsite kitaip.

Be to, praturtinkite savo laisvalaikį – vietoj įpročio leisti jį prekybos centruose užsirašykite į sporto klubą, šokių studiją, nueikite į kiną, teatrą, apsilankykite parodoje, įsitraukite į savanorišką veiklą nevyriausybinėse organizacijose ar pan.
Kita vertus, reikia džiaugtis, kad sergate tik pirkimo manija. Išlaidumas nėra baisi liga, palyginti su šykštumu. Pirmąjį atvejį dar galima reguliuoti. Antrasis nepasiduoda jokiai įtakai.

Vis prisimenu istoriją apie tėtį su sūnumi vaikščiojančius po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastikinį krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušnopavo:

– Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę... Ką dar turėčiau tau nupirkti?

– Paimk mane už rankos, – paprašė sūnus.

Į viršų