facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nuo 2012 metų tokį sudarinėja Jungtinės Tautos. Dar prieš keletą metų lietuviai buvo 56 vietoje, praėjusiais metais – 52, o šiais – 50. Lenkiame latvius (53 vieta) ir estus (63 vieta). Laimingiausi suomiai, aplenkę neseniai pirmavusius norvegus. Aišku, toliau danai, švedai, šveicarai... Kur suomių sėkmės paslaptis? „Valdžia myli mus, o mes – valdžią“, – sako suomiai.

Ar tikrai Lietuva laimingėja? Norisi patikėti. Suprantu, kad atsakymui reikalingi trys kriterijai: darbas (uždarbis), šeima ir hobis (atostogų kelionės ir t. t.). Aišku, galima pasiguosti, jog nuolatos laimingas nebūsi. Suomijoje irgi kiaurus metus saulė nešviečia. Sako, po 14 (dviejų savaičių) saulėtų dienų, žmogui norisi darganos.

Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti. Po to seka rūpestis sveikata, šeima. Nepamirštas ir priesakas: „Šventes švęsk.“ Tarp didžiausių vertybių nurodytas patriotizmas, religingumas, išsilavinimas, žodžio laisvė, sąžiningumas, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, žmonių pagarba... Daugelis kitų šalių respondentų pritaria minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, tiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.

Jei apie laimę Šiauliuose, tai netiesa būtų teigti, kad mūsų mieste tik nelaimingi žmonės. Įsiminė kovo pabaigoje vykęs Teatro dienos šventimas Šiauliuose, „Saulės“ salėje. Grįžęs atsisukau šios šventės transliaciją iš Kauno LRT Kultūros kanalu ir palyginau šį respublikinį šventimo variantą su šiaulietišku. Bent man šiaulietiškas net labiau patiko. Miestas „nunešė“ respubliką. Tą vakarą galėjau pasakyti – Šiauliuose gyvena laimingi žmonės.

O per vakarėlį po oficialiosios dalies faktą, kad šiauliečiai moka linksmintis paryškino teatro žmonių pasirodymas senųjų rokerių kailyje. Nustebau išgirdęs juos puikiai valdant gitaras, perkusinius instrumentus, turint balsus. Pamąsčiau, jog kol bus šie žmonės, miestas nežlugs. Ypač man įsiminė aktorių atlikta M. Tamošiūno daina J. Degutytės žodžiais „Žingsniai“. Su kompozitoriumi Mindaugu Tamošiūnu yra tekę ilgai bendrauti, tad drąsiai galiu pasakyti, jog jam šiauliečių tos dainos atlikimas būtų labai patikęs. O poetė Janina Degutytė jau tuomet sakė, jog šis jos eilėraštis įvilktas į muzikinį rūbą ypač gerai suskambo.

Rašau tai todėl, kad neseniai bičiulis, organizuojantis koncertus įvairiuose Lietuvos miestuose, pasakojo, jog pasirodymams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje muzikantai atsidėję ruošiasi, o į Šiaulius važiuoja atsipalaidavę, gal tik tepasako: „Kaip nors.“ Draugas dėl šito apkaltino ne muzikantus, bet Šiaulių publiką, kuri, anot jo, visiškai nereikli ir atlikėjai laikui bėgant pradeda šitaip elgtis. Tam draugui tegaliu atsakyti: „Dėl šiauliečių tu neteisus, o visa kita pačių muzikantų problemos.“

„Tikras inteligentas tas, kuris užmynęs ant katės, ją pavadina kate“, – taip „Laiptų galerijoje“ šmaikštavo rašytojas Liutauras Degėsys. Vienas mano bičiulis virš savo lovos pasikabinęs užrašą „Negali būti nelaimingas“. Atsikeli ir perskaitai.

Bet kaip būti laimingam, jei Vokietijoje prekybos centrų ar restoranų darbuotojų atlyginimai 1400 eurų (ir daugiau), Lietuvoje – 700 (geriausiu atveju). Lietuvoje prekybos centrai prekes gauna ta pačia kaina, kaip ir Vokietijoje, mūsų restoranų savininkai bulves, morkas, mėsą ir kitus produktus susiperka už tą pačią kainą, kaip ir savininkas vokietis. Elektros, vandens, dujų kainos panašios. Patalpų nuomos kaina pas mus dargi mažesnė. Prekybos centruose parduodamų prekių kainos tokios pat ir ten, ir pas mus. Steiko kaina restorane ir Lietuvoje, ir Vokietijoje 20 eurų. Skirtumas tik atlyginime.

Niekaip nesuprantu, kur dingsta tie 700 eurų. Mokesčiai? Atrodo, mažinsi ar nemažinsi pas mus maisto produktų, vaistų ar kitų prekių apmokestinimą, vis tiek jie kainuos tiek pat. Prekybos tinklų ir farmacininkų godumui ribų nebus. Dar pagalvoji, o kam tuomet tuos mokesčius ir mažinti, nes tik pensijoms, švietimui mažiau surinksime.

Visi mes turime svajonių. Mėgstame gyventi fantazijų pasaulyje. Atrodo, jeigu kas leistų pakartoti gyvenimą, visai kitaip jį nugyventume. Ne vienas esame įsitikinęs, kad gimėme ne laiku, nors populiari daina poeto Algimanto Baltakio žodžiais, kurią kažkada dainavo „Gintarėliai“, o paskui šiauliečių „Vairas“, sako kitaip: „Gimiau pačiu laiku.“ Štai ir aš kartą pamąsčiau, kad gimiau per anksti. Jei būčiau gimęs vėliau, gal būčiau pamatęs pasaulio pabaigą. Nors kas iš to – vaizdelis neturėtų būti mielas.

Prastos nuotaikos į parduotuvę kojos geriausiai nekelti. Prisipirksite ko nereikia. Bet kur atsidūrus – gera nuotaika svarbiausiai. Net ligoninėje. Kas iš to, jei tegalvosite, kad pavojingiausios ligoninių vietos: priėmimo ir reanimacijos skyriai bei operacinės.

Neseniai mielai perskaičiau Harukio Murakamio romaną „Išgirsk vėjo dainą“. Tai pirmasis autoriaus romanas, bet kadangi ne juo Murakami išgarsėjo, tiek angliškai, tiek lietuviškai jis pasirodė visai neseniai. Romano herojus laisvas žmogus, mėgstantis pasėdėti bare, pasiklausyti džiazo muzikos, turi kelis draugus, o svarbiausia – jam to pakanka ir jis laimingas.

Tad vis dėlto kas ta laimė? Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Laimės nebus, jei jausiesi nelaimingas. Moteris trokšta pagiriamų žodžių iš vyro, bet vyrai irgi to tikisi iš moterų. Moters žvilgsnyje neužrašytas jos telefono numeris, bet užrašyta, ar jūs to numerio vertas. Tai ne mano žodžiai. Kažkur girdėjau.

Kai ginčijamasi dėl Lukiškių aikštės paminklo, pamąsčiau apie indų kilmės britų skulptorių Anishą Kapoorą, kuris tokioms aikštėms sukonstravo skulptūrą „Dangaus veidrodis“. Tai ovalinis veidrodinis rutulys aikštės centre. Žmonės jame mato save, kitus žmones, medžius, pastatus, dangų... Anisho Kapooro paminklai nuo 6 iki 35 m aukščio. Pirmiausia tokio paminklo panoro londoniečiai, vėliau panašūs pastatyti Niujorke, Braitone, Čikagoje... Kiekvienoje vietoje paminklai kažkiek vienas nuo kito skiriasi. Bet kiekviename jų matai save.

Lietuviai gali pasidžiaugti gyvenantys ramiame krašte: jokių žemės drebėjimų, tornadų, baisių šalčių ar karščių. Bet geriau pagalvojus, mes gyvename šalia vulkano. O tas vulkanas – tai Rusija. Apie tai pamąsčiau neseniai pasižiūrėjęs Rusijoje uždraustą režisieriaus Armando Iannuccio kino filmą „Stalino mirtis“. Ypač įsiminė Berijos ir Chruščiovo šokis daužantis pilvais. Tarsi būtų juokinga, tačiau tvyro slogi ir grėsminga nuotaika.

Bet šiandien norisi grįžti prie temos apie laimę. Ar džiaugiamės prasidėjusiu balandžiu? Juk jau tikras pavasaris. Deja, yra tokių, kurie sako, jog ir šis mėnuo nelaimingas. Tokiems kiti nelaimingi mėnesiai yra sausis, vasaris, kovas, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis ir gruodis.

Kildamas liftu, ant jo sienos pastebėjau užrašą: „Lifto talpa: 8 žmonės. 630 kilogramų.“ Šiek tiek suapvalinus, vienas žmogus turėtų sverti 78 kilogramus. Tiesa, štai visai neseniai viena mergina, girdėjau, skundėsi, jog praėjusią savaitę ji svėrė 52,2 kilogramo, o šią – jau 52,6. Mergina labai krimtosi. Jei kelios tokios merginos kiltų liftu, šalia galėtų tilpti ir 100 ar daugiau kilogramų sveriantis žmogus. Bet nešiotis ant savęs papildomai kokių penkiasdešimt kilogramų nėra gerai, tarsi bulvių maišą ar kokį sunkų krepšį reikėtų vilkti. Tiesa, šias mintis pirmiausia turiu skirti sau.

Mes visi kasdien ką nors renkamės. Prekių – parduotuvėje, gydytoją, kirpėją, automobilio meistrą, buto remontininkus, jei išgalime – dizainerius ir t. t. Ką bepasirinktume, kaimynai, atrodo, visada tai padaro geriau. Taigi, ne tik narius į Seimą rinkdami klystame.

O juk prieš trisdešimt metų viskas buvo paprasčiau. Parduotuvėse ne kaži ko galėdavai rasti ir džiaugdavaisi tuo, ką gaudavai, gydytojų, automobilių meistrų, butų remontininkų nelabai ir galėjai rinktis, tad apsiribodavai tuo, kur pakliūdavai ar kas pas tave į namus atvykdavo, o su politikų rinkimais buvo viskas aišku ir paprasta.

Pamatę pilnas parduotuves gėrybių, žmonės išvydo tai, ko jie patys niekada nesugebės įsigyti, bet tai galbūt sugebės įsigyti jų kaimynai. Taip gimsta pavydas. Jis kartais yra kurianti, kartais – naikinanti jėga. Marksizmas pavydą laikė naikinančia jėga. Markso pastabos apie pavydą, kaip naikintoją, yra labai vaizdžios. Tai vienintelė jo pranašystė, kuri išsipildė.

Bet grįžkime prie pasirinkimo. Nevykęs pasirinkimas gali įvaryti depresiją ar net stiprią neurozę. Jau taip gyvenime sunku, o dar ėmėme ir ne tai pasirinkome.

Nesėkmės persekioja lietuvius. Net mūsų dainose dažniausiai užtiksime žodžius: išeinu, palieku tave, negrįšiu, atleisk... Lietuvoje populiari tema apie galimybę grįžti į praeities dienas ir kaip kitaip tuomet būtų gyvenama. Visi tvirtina – jeigu tokia galimybė būtų suteikta, jie gyventų kitaip, klaidingai nebesielgtų, rinktųsi tikrąsias vertybes.

O jeigu tikrai tokia galimybė būtų? Austrų dramaturgas Maksas Frišas (ne vieną jo veikalą yra pastatęs ir Šiaulių dramos teatras) savo pjesės „Biografija: vaidinimas“ herojui Kurmanui tokią galimybę suteikia, ir ne kartą. Deja, herojus elgiasi kaip ir pirmąjį, t. y. tikrąjį, kartą: pasirenka tą pačią žmoną, tą pačią specialybę, tuos pačius daiktus, daro tas pačias klaidas.

Apie laimę, gyvenančią kažkur kitur, bet tik ne pas mus, byloja ir horoskopai – kitų ženklų prognozės visada geresnės nei mūsų... Nors būna, kad horoskopai palankūs ir mums. Bet kas iš to – tuomet jie neišsipildo.

Sakoma, kad lietuviai – pavydi tauta. Nelabai ir pasiginčysi su tokiu teiginiu. Atsikeli rytą, geri kavą, pažvelgi pro langą ir akys užkliūva už naujo kaimyno automobilio. Kad jis su juo užsimuštų – pamąstai. Arba tu, jauna, graži moteris, tempi namo maišus pirkinių. Laiptinėje prasilenki su kaimyne, kurie prie šono gražus stuomeningas vyriškis ir, aišku, maišai jo rankose. Ir taip toliau, ir panašiai.

Vieniems pavydime naujų „ratų“, kitiems – lieknesnės žmonos ar stotingesnio vyro, tretiems – geriau apmokamo darbo ar ilgesnių atostogų, ketvirtiems... Žodžiu, bet kuriuo atveju įsigilinę rastume, ko pavydėti. Pavydas nėra gerai, nes jis užvaldo mintis, dažnai nuliūdina, gal net sužlugdo, bet, kita vertus, žinant lietuvišką mentalitetą, pavydas gali išeiti ir į naudą – tapti varomąja galia, užsukančiu varikliuku! Pamačius naują kaimyno automobilį nusprendžiama, jog reikia stengtis ir įsigyti dar geresnį, aktyviau įsijungti į antrosios pusės paieškas, keisti darbą, paįvairinti atostogas ir t. t.

„Ar aš graži?“ – vyriškio klausia moteris. „Negraži“, – trumpai drūtai atrėžia vyriškis. Kaip elgiasi moteris? Nusijuokia ir dar kartą klausia: „Gerai jau, gerai, pajuokavai, o dabar iš tikro pasakyk, ar aš graži?“

Kaip ten bebūtų, moteris yra moteris, o vyras turi būti vyras. Moteriai reikia dėmesio, dovanų ir t. t., o vyras jai turi tai suteikti. Vyras neišsivers be moters, bet ir moteris nebus laiminga be vyro. Pagalvojau, jog galima atlikti eksperimentą. Imti ir nusiųsti savo moteriai vardadienio proga žinutę: „Nusipirk gėlių. Grįžęs atiduosiu pinigus.“ Galima įsivaizduoti, kas būtų.

Kaip „neprašokti“ 78 kilogramų, kaip tapti gražesniam, o kaip tobulėti vidumi? Dėl išorinio grožio, sako, viskas paprasčiau. Tereikia matyti veidrodyje savo atvaizdą, kritikuoti tą atvaizdą, matyti perspektyvą, daryti pataisas, matyti rezultatą, kritiškai įvertinti rezultatą, mėgautis rezultatu.

Šiek tiek sunkiau tvarkytis su vidiniais dalykais. Garsus teologas Enzo Bianchi siūlo žmonėms dėmesį atkreipti į puikybę, pavydą, gobšumą ir rūstybę. Kai šie dalykai užvaldę, nelengva juos įveikti. Ne vienam gimsta troškimas turėti čia ir tuoj pat kitų „turtus“, kartais paprasčiausiai norima, kad kitas neturėtų pavydimų gėrybių, bruožų ar tam tikrų talentų.

Aišku, tai jausmai, kuriuos stengiamasi nuslėpti, kurie niekam neišpažįstami, kuriais nesididžiuojama, bet kurių gėdijamasi, kadangi girtis ydomis reikštų viešai deklaruoti savo žemesnę padėtį. Žvelgiant giliau, anot minėto teologo, šie dalykai yra nuolatinio savęs lyginimo su kitais ir nesugebėjimo dėkingai priimti duotų dovanų pasekmė. Juk visada galima rasti tokių bruožų, kokių kiti turi, o mes – ne. Jei susikoncentruosime tik į juos, galiausiai imsime keikti gyvenimą, bet tik tiek. O kas toliau?

Enzo Bianchi savo teorijai iliustruoti siūlo prisiminti vieną iš Džioto Skrovenjo (Scrovegni) freskų. Freskoje regime pagyvenusią moterį, apsuptą liepsnų, rodančių jos vidinę kančią. Jai iš burnos kyšo gyvatė, atsisukusi moteriai į akis, neproporcingai didelės ausys išduoda moters polinkį į smalsumą ir siekimą viską išgirsti apie kitų nesėkmes, kad galėtų pasisotinti ginčais ir priešiškumu, konkurencija ir pavyduliavimu. Tikrai tai liūdnas blogis, besipriešinantis bendravimui ir džiaugsmui, kurį sukuria bendras prasmės ieškojimas ir dalijimasis mūsų bendražmogiško gyvenimo lobiu.

O jei apie Šiaulius, tai dar norėčiau paminėti arenoje pamatytą puikų A. Gluskino režisuotą spektaklį „Pietinia kronikos“ pagal R. Kmitos romaną. Kažkada, baigęs vidurinę ir išvykdamas iš Šiaulių studijuoti, tėvams pasakiau: „Į šitą miestą aš daugiau negrįšiu.“ Likimas sudėliojo, kad teko grįžti ir dar džiaugtis, kad miestas priėmė. Be to, atradau būdą kaip susigyventi su miestu. Jį reikia prisijaukinti. Norėčiau miesto prieigose, prie pagrindinių kelių išvysti plakatą su besišypsančiu jaunuoliu ir užrašu: „Aš lieku Šiauliuose – aplankykite.“

Į viršų