Rytą prieš išeidama į darbą žvilgt į skelbimų lentą, o ten raštas, kurio iš vakaro nebuvo. Girdi, sėdėkite visi namuose šiandien ir ryt nuo 8 iki 18 valandos - keisime vandens skaitiklius, o jei ne, tai skaičiuosime vandenį pagal maksimalius normatyvus. Širdis man į kulnis - nepirksi su tais santechnikais: ims ir paskaičiuos, kad daugiabučio namo bute ne standartinė vonia, o olimpinis baseinas. Išgąsdinta tokios perspektyvos aš lapatai atgalios į penktą aukštą, skambinu į duris kaimynui pensininkui. Girdi, būkit malonus, kaimyne, kai tik ateis skaitiklius keisti, nuveskite ir pas mane - štai raktai...
Man kaimynas malonus - raktus paima, bet ant santechnikų pyksta - juk jų vadas žadėjęs iki Naujųjų supirkti senuosius skaitiklius, jei jų tik garantinis laikotarpis nepasibaigęs, o jo, kaimyno, skaitikliai tik prieš kelis mėnesius keisti ir iki termino pabaigos dar pora savaičių.
Kaimyno nesiklausau, nes skubu į darbą uždirbti pinigų skaitikliams, bet sėdusi prie kompiuterio vis dėlto pasižiūriu, ar kaimynas ne niekus paiso. Ir pasirodė, kaimynas, kaip ir visada, teisus.
Pirma mintis - skambinti vadui ir pasakyti, kad jo pavaldiniai spjauna į jo įsakymus, antra - o ar verta? Juk seniai pastebėjau, kad pavaldiniai savo viršininkų nepaiso, daro ką užsimanę, o viršininkai apie tai nieko nežino. Taip, nežino, nes jei kokiam žmogeliui ir pasiseka prasibrauti pro pavaldinių padarytas užtvaras iki jų vado, tas tik akis išpučia ir pasiunčia pas kokį pavaldinį - tas jau žinosiąs, kas ir kaip. Tada kaip tik ir paaiškėja, kad viršininkas totaliai nieko nežino - net ne pas tą pavaldinį pasiuntė, nes pastarasis žmogelį pasiunčia toliau, tai yra, pas kitą pavaldinį, tas vėl pasiunčia ir taip iki begalybės. Net jei pavyksta surasti tą sraigtelį, kuris visą tą košę užvirė, tas ištraukia apglamžytą raštą, kur juodu ant balto parašyta, kad viskas taip ir turi būti, ir pasirašyta paties aukščiausiojo viršininko, kuris apie tai nieko nežino.
Tačiau dažniausiai žmogeliams iki paties viršininko prasibrauti net nepavyksta, nes pavaldiniai savo viršininko nežinojimą kaip nekaltybę saugo, jei ne gyvomis užtvaromis kaip kokioje įstaigoje ar įmonėje, tai neperšaunamo stiklo „vienu langeliu” kaip savivaldybėje. O vadai dėl to savo nežinojimo per daug ir nesisarmatija - net įkyriems žurnalistams nieko nežinantys prisipažinti nesibijo ir siunčia juos dažniausiai pas savo spaudos atstovus, tarp kurių nemažai žurnalistinės duonos valgiusių, vadinasi, kažką žinančių...
Bet ką čia apie plunksnos brolius ir pusbrolius, grįžkime prie vadų nieko nežinančių, ypač to, ką jų pavaldiniai veikia. Gal tie vadai bent iš smalsumo savo pavaldiniais ir pasidomėtų, jei laiko turėtų, bet juk jiems patiems reikia savo viršininkus nuo žinojimo saugoti - nežinomybėje laikyti... Žodžiu, tiesiog totalus pavaldinių sąmokslas šalelėj Lietuvoj.
Netikit? Patikėsit. Nurėžė aukščiausioji valdžia mokytojams, pensininkams pinigėlių kažkokį procentą, o tie, jau intuityviai suvokdami, kad aukščiausieji nieko nežino, susirenka Vilniuje piketuoti-mitinguoti - gal choru šaukiant pavyks pirmiesiems asmenims perduoti žinią, kad jau badas...
Tačiau pavaldiniai skubiai visus langus uždaro, o asmens sargybiniai suremia premjerą iš visų pusių pečiais ir net prie uždarytų neprileidžia - girdi, minioje gali būti snaiperių.
Pablyškęs premjeras vėl sėdasi prie stalo, išsitraukia kalkuliatorių ir pradeda skaičiuoti: jei jau tokia minia susirinko ir turi tiek jėgų triukšmauti, tai gal iš karto reikėjo pensijas perpus nurėžti kaip tiems veisliniams šunims uodegas ir ausis, o ne po trupučiuką iš gailesčio?
Bet tai tik sąmokslo šaknelės, nes visu gražumu jis sužydo, kai jau iš užsienio pradėjo šaukti: tai buvo ar nebuvo Lietuvoj CŽV kalėjimai? Aukščiausieji užsieniečius ėmė ir išgirdo (matyt, iš ten garsiau šaukta), išgirdo ir prisipažino: nežinom! Visi iki vieno - ir esamieji, ir buvusieji. Tokio didvyriško prisipažinimo mūsų tėvynainiams būtų užtekę - iš netikėtumo jie būtų netekę amo ir gal net garsiai pradėję ploti, tačiau užsienis vis tiek šaukė: tai buvo ar ne? Aukščiausieji nusigando - gal negavę tiesaus atsakymo jų kaip Gudijos valdovo užsieniai nustos kvietęsi į svečius, o pasikvietę gal pradės auklėti kaip pradinukus, tai dar kiek pakarpę ausimis spjovė į susiklosčiusią praktiką ir pradėjo pavaldinius ant kilimėlio kviestis - kvosti, ką jie čia tokio pridirbo. O tie, nebūtų sąmokslininkai, ir kvočiami nieko neišduoda - geriau jau iš savo postų pasitrauksią, bet savo vadų ausų jokia informacija nesuteršią!
Taigi kurį laiką aukščiausioji valdžia su pavaldiniais pasigalynėjo, bet mato: nieko neišeina, tik išeina žinybų ir ambasadų vadai, ir paskelbė nei šį, nei tą: galėjo būti, kad galėjo būti... Žodžiu, patys su žvakėm nestovėjom, o tie, kurie stovėjo, neprisipažįsta.
Tokie tai sąmokslo mastai mylimoj tėvynėj - pavaldiniai pavydžiai savo vadus nuo žinojimo saugo visuose lygiuose: pradedant nuo santechnikų baigiant aukščiausiojo lygio žinybvadžiais.
Jaučiu, kad turėčiau savo traktatą apie sąmokslą ir sąmokslininkus šioj vietoj baigti, nes gailios ašarėlės jau temdo mėlynas mano akis - taip pasidarė gaila tų nieko nežinančių vadų ir vadukų, bet manau, kad liko neatsakytas pagrindinis klausimas - koks viso to sąmokslo tikslas? Manau, kad sportinis interesas: „Kas padarys savo viršininką didesniu nežiniuku?”
Nuoširdžiai jūsų
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
