Uošvio kambaryje pamerkiau vieną pušies šakelę ir pakabinau raudoną bumbulą - vis šventė. Sėdime mudu namie nuo pirmadienio, kai jį parsivežiau iš slaugos namų, ir abu košes valgome: jis - iš mažo dubenėlio, aš - iš didelio. Daugiau nieko ir negaminu.
O kam? Vyras nuo pat pirmos tėvo grįžimo į namus dienos pradėjo darbe vakaroti: tai jam ataskaitos, tai kolektyvo kalėdinis vakarėlis. Aš nieko jam nesakau, bet ir nieko namie nedarau, nors bosas mane išleido atostogų. Taip ir sėdime mudu su uošviu prie televizoriaus, košės pavalgome, patalynę kartas nuo karto pakeičiame, ir viskas.
Na, uošvis, nepasakyčiau, kad nuobodžiauja - vis energingai pasakoja kažką, moteriškus vardus mini, bet tarp jų nėra amžinatilsi Elytės... Aš nei jo, nei televizoriaus nesiklausau - savo galvoju.
Būtų kitos aplinkybės, kepčiau kūčiukus, marinuočiau silkės suktinukus, namus tvarkyčiau. Jei kitaip būtų. Bet yra, kaip yra. Nei sūnus su šeima, nei dukra su Ralistu neatvažiuos - kam tas Kūčių stalas, kam tos kalėdinės dovanos?
Tik nuobodu žiauriai - ko gero, trečiadienį jau būčiau pradėjusi depresuoti, jei ne Mačetė.
Paskambino ir neleisdama man nė prasižioti pareiškė:
- Kūčios - pas mane, Kalėdos - pas mane ir visos pokalėdinės dienos - pas mane! Tik nieko nesivežk - užsakysiu iš restorano su visais oficiantais.
Aš tik pati sau nusišypsojau ir pabandžiau paaiškinti: nesvarbu, kad man atostogos, vis tiek turiu sėdėti namie su uošviu, kuris visai netransportabilus - gali tik specialioje lovoje pusiau sėdėti...
- Tai ne pasiteisinimas mums kartu nešvęsti! - riktelėjo Mačetė įsakmiu balsu. - Sėdėk ir nejudėk iš vietos - aš tuoj ką nors sugalvosiu.
Žinoma, aš niekur ir negalėjau pajudėti - sėdėjau tarp televizoriaus ir uošvio, kol gana greit sučirškė durų skambutis. Kol aš apdujusi iki durų nusigavau, durų skambutis išraitė kažkokį maršiuką. Dar labiau apdujau, kai atidariau duris: vėjo perpučiama Mačetė, ant vakarinės turkio spalvos suknelės užsimetusi bene šinšilų kailinaičius, ir baltagalvis ilgšis su smokingu...
- Na, Lile, gražus? - paklausė smokinguotasis bendraklasio Mizantropo balsu ir pakėlė šalia stovinčią visomis vaivorykštės spalvomis spindinčią dovanų dėžę. - Gal jau atsižiūrėjai ir duosi praeiti?
- Teisingai, - palaikė jį Mačetė, - koks įžūlumas svečius už durų laikyti.
Tik tada aš kiek atsitraukiau ir svečius įleidau: Mizantropas įbruko man į rankas didžiąją dėžę („Čia tau nuo mūsų!”), o Mačetė nuplasnojo pirmiausia pas uošvį. Matyt, tam, kad įsitikintų, jog jos nemulkinu. Įsitikino.
- O ko tu neapsirengusi? - grįžusi vėl mane užpuolė. - Tik marš rengtis!
Aš jau nebebandžiau nieko aiškinti: atidaviau atgal Mizantropui sunkiąją dovaną ir nuskuodžiau į miegamąjį. Išsitraukiau dar niekad nevilkėtą sidabrinę suknelę su dekolte vos ne iki juosmens, holivudiškas basutes pasidėjau ant lovos ir suabejojau, ar nesapnuoju. Tad iškišau pro duris galvą norėdama įsitikinti, kad iš tiesų puošnioji porelė elgiasi čia kaip savo namuose.
Taip ir buvo: Mačetė labai griežtai su kažkuo kalbėjosi telefonu, Mizantropas po visą prieškambarį išmėtęs kalėdinio popieriaus skutus traukė iš dėžės... prabangų kavos aparatą.
- Oi! - tesugebėjau cyptelti pamačiusi prašmatniąją dovaną, matytą V. I. P. klientams siunčiamame kataloge. - Oi!
- Tau padėti? - paklausė Mizantropas ir nesulaukęs atsakymo atskubėjo prie manęs: - Žinok, aš geriausias moterų aprengimo specialistas - nė pats nesuskaičiuoju, kiek jų esu pripaišęs.
Dėl to aš neabejojau ir specialistą įsileidau į miegamąjį: juk dailininkas - kaip ir daktaras...
Mizantropas atsisėdo ant spintelės prie lovos ir pasiruošė man patarinėti per atstumą, bet man įdomiau buvo, kaip po beveik dvejų metų, praleistų Londone, jis atsidūrė Mačetės kompanijoje. Viena, kad jis dar mokykloje ją buvo įsikliopinęs, o visai kas kita, kad jiedu dabar susiėjo...
Mizantropas, kaip ir visada, ironiškai paaiškino dabartinę savo padėtį. Grįžęs Kalėdoms, ir paaiškėję, kad jis neturi kur grįžti. Motina, su kuria kartu gyveno ir kuriai kas mėnesį siuntinėjo sunkiai statybose ir fabrikuose uždirbtus svarus, bene prieš penkis mėnesius mirusi, tik jam niekas nepranešęs. Jaunėlis broliukas perėmęs ir butą (jis buvęs motinos vardu), ir net dirbtuvę. Be to, ir penkis mėnesius po motinos mirties siųsti svarai kažkaip išgaravę. Mizantropas iš širdgėlos būtų jau užgėręs, jei nebūtų susitikęs Mačetės ir visko jai išpasakojęs.
- Tu gi matai, kokia ji, - skėstelėjo rankomis bendraklasis. - Parsivežė į namus, pasiūlė išsirinkti miegamąjį ir bet kurį kambarį dirbtuvei. Aš dar bandžiau priešintis - nepatogu, be to, ką pasakys vyras... O ji: jis tik formaliai man vyras ir apskritai čia jis jokios valios neturi. Ir dar iš pat ryto iškvietė advokatą - girdi, gobšiui broliukui užkursim pirtį, kad ojojoi... Na, ką aš? Ir nieko...
Tuo metu atsidarė durys ir pasirodė įraudusi Mačetė:
- Jūs ko čia tinginiaujat? Marš skaičiuoti savo melchioro šakučių!
Mudu su Mizantropu taip ir išskridome į prieškambarį, kur visomis kryptimis judėjo vos prasilenkdami kažkokie nepažįstami...
Lilitė
