Neseniai išgirdau kaip Seimo nariai džiaugiasi, kad alkoholio vartojimas Lietuvoje sumažėjo 5 procentais. „O koks išvykusių procentas?“ – norėjosi jų paklausti. Tai tie išvykusieji Lietuvoje ir nebegeria.

Ričardas JAKUTIS
Kai prieš dvidešimt ar daugiau metų pirmą kartą rašiau esė apie emigraciją, net nepagalvojau, kad apie tai rašysiu ir 2015-aisiais. Emigracija – beveik visus paveikusi problema. Patys dėl emigracijos gal ir sakome „niekados“, bet kiekvienas turime emigraciją pasirinkusių artimųjų.
Lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų ES tautų. Emigravusių lietuvių (tūkstančiui gyventojų) daugiau nei latvių, daugiau nei estų ir net daugiau nei lenkų. Ekonominė padėtis ir minėtuose kaimyninėse šalyse nėra kažkuo geresnė nei pas mus, tačiau lietuvių emigruoja daugiau. Kodėl? Pilietis turi teisę palikti valstybę, kuri jo negerbia, nesuteikdama minimalių žmogaus teisių. Kas prie valdžios, rūpinasi tik savo gyvenimu. Nors sako, kiekvienam ateina metas, kai pradedi įsivaizduoti, kad paukščiai čiulba tik dėl tavęs ir imi reikalauti sau sveikinimų. Prisiminiau K. Binkį („100 pavasarių“):
Visi paukščiai sujudę pakrūmėms balsuoja,
Turbūt renka mane savo viešpačiu...
Keisčiausią pasiaiškinimą girdėjau šiomis dienomis. Jis nuskambėjo iš banko darbuotojo lūpų: „Pinigai bankams neša nuostolius.“ Manau, galėtų būti mėnesio sakinys – auksinė mintis.
Panašiai kaip per TV loteriją. Vedančioji paima iš būgno išriedėjusį kamuoliuką, pakelia jį ir nustebusi perskaito: „Aštuoni“. Atrodo, kad pirmą kartą tokį skaičių pamatė.
Jei dar apie bankus, tai mes visi jau sėdime Skandinavijos bankų kišenėje. Viskas ką mes turime jau jų. Štai vienas mūsų verslininkas pasakoja, jog iš vieno tokio banko pasiėmęs 1 mln. eurų paskolą, bet jis dėlto neišgyvena, nes jo turimas turtas tiek yra vertas. Tarsi viskas gerai, skolos tarsi nėra, nes viskas turtu padengta, bet iš tikrųjų viskas, ką tu turi, priklauso bankui, kuris gali bet kada tai pasiimti ir tu liksi plikas basas, aišku, bent gerai, kad be skolų.
Kodėl renkant politikus negalėtų būti dvi grafos: pirmoji už politiką, antroji prieš. Ar jį rinti ar sodinti? Manau, rinkėjų skaičius būtų ženkliai kitoks, gal net 100 proc. pasiektume.
Neseniai Vilniuje patekau „olialia“ merginų ir jų gerbėjų kompanijon. Per klaidą ten atsidūriau, bet prisiminsiu ilgokai. Kai žvelgiu į jas televizoriaus ekrane, tai dar tarsi viskas normalu, bet šalia atsidūrus vaizdas sukrečia. Tarsi ne žmogus, o kažkokia siaubinga lėlė, ypač tos storos storos lūpos ir akys, kurios, atrodo, viršuje ir apačioje pririštos nematomais siūlais ir dėl to tokios didelės. Kiek pastovėjau, bet greitai supratau, kad tai ne mano aplinkos dalis. Sakyčiau, viena pas jas išlikusi nekoreguota ir gal todėl kiek gundanti dalis – užpakaliukas. Moters užpakaliukas – gražu. Bet šnekėtis su užpakaliu – nuobodoka.
Kai vyras sako mylintis moteris, jis myli save, o kai sako mylintis moterį, myli ją.
Ekonominis sunkmetis pakeitė lietuvių emigrantų būrį – jame daugėjo išsilavinusių, geras profesijas tėvynėje įgijusių, bet perspektyvų čia normaliai gyventi nebematančių žmonių. Seniau emigruodavo daugiau darbininkų, vėliau išvykti pradėjo jau ir daug medikų, farmacininkų, dizainerių, maketuotojų, architektų. Dažniausiai emigruojančių tautiečių amžius – 18 – 29 m. Tiesa, į Lietuvą paviešėti grįžusius emigrantus galima atskirti. Ir net sunku pasakyti iš ko. Jų elgesyje lyg kažkoks protestas, lyg kažkoks pasididžiavimas, lyg kažkoks laikinumas...
„Nerasi Lietuvoje teisybės, neužsidirbsi sąžiningai“, – argumentuoja išvykstantieji. Pamėginkite paprieštarauti. Be to, visada yra tokių, kurie tikisi problemas išspręsti pakeitę aplinką. Kai kurie užsienyje mėgina pasislėpti nuo savęs. Bet tai sužinai tik vėliau: atrodo, jie ieškojo laimės, o iš tikrųjų bėgo nuo savo šešėlio.
Ar lengva būti emigrantu? Nelengva. Deja, dabar nelengva juo ir nebūti. Ir tik nereikia pasakoti, kad niekas pas mus nepabrango! Taiklus vieno pirkėjo pastebėjimas: „Jūs man pasakykit, kas čia per kaina batų raišteliams – 2,07 Eur! Ir tai su nuolaida!“
Paklausiau keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į Tėvynę. Apie kelią atgal jie teatsako, jog tokio kelio nėra, yra tik nepriteklius ir tušti valdžios pažadai, daugiau nieko.
Kai kuriuos išvykstančiuosius galima būtų palyginti su į jūrą išeinančiais jūreiviais. Prabuvę jūroje pusmetį, grįžę praūžia visus uždirbtus pinigus ir vėl jūron. Turiu bičiulį. Skina kažkur braškes. Irgi kas pusmetį grįžta. Tuoj taksi, viešbučių apartamentai, restoranai, panelės... Totalus išlaidavimas. Ir vėl į braškių plantacijas. Sako, jog taip išsikrauna ir numalšina tėvynės ilgesį. Nors tokių mažuma. O dauguma kala, taupo, perka nekilnojamąjį turtą... „Liūdna“, – apie tokius sako savaip atostogaujantis braškių skynėjas. Kiekvienam savo.
Grįš ar negrįš? Tuoj skubama pateikti Airijos pavyzdį. Iš ten apie 1980-uosius, vos įstojus į ES, išvyko galybė žmonių, o dabar dauguma jų grįžta atgal. Tikėkimės ir mes. Bet jei masinis grįžimo procesas ir prasidės, tai bus tik, Airijos patirtimi, po 20 – 30 metų.
Dirbdamas padavėju Londone draugas pasakoja galįs oriai gyventi ir dar keliauti. Pas mus, deja, to dažnai negali leisti net dirbdamas kvalifikuotą darbą. Tame pat restorane dirbanti lietuvė barmenė sprendžia, ar leisti atostogas Ispanijos kurortuose ar skristi į Tailandą.
Nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybų ūkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitę uždirba po 350 eurų, o vyras statybose – po 500 eurų. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventų, taigi telieka likti Airijoje. O šiaip jau į klausimą, ar daug Airijoje lietuvių, ten įsikūrę emigrantai atsako: „Kur spjausi, ten lietuvis...“ Airijoje jau daug lietuviškų parduotuvių, pradėtas leisti lietuvių laikraštis. Romos katalikai tapo didžiausia Airijos religine bendruomene, nes katalikybei naujų jėgų suteikė čion atvykę lietuviai ir lenkai. Į sekmadienines šv. Mišias šalies bažnyčiose dabar susirenka daugiau katalikų nei anglikonų.
Atvykėlis į svetimą šalį susiduria su kitokia visuomene, o ši, nors ir aprūpina jį darbu, anaiptol nesutinka išskėstomis rankomis. Todėl tautiečiai svetur ir kuria savo Mažąją Lietuvą. Visiems žinoma, kaip plečiasi lietuvių bendruomenė Londone, Dubline, Norvegijoje, Danijoje, nes taip lietuviai gali gerai jaustis ir ilgai tempti nemokėdami angliškai nė žodžio. Aišku, visi patvirtins, jog gali čia daug pasiekti, bet niekada nebūsi lygus su anglu. O norisi jaustis visaverčiams. Turkams, albanams, rumunams ar kitiems čigoniškų bruožų turintiems šiek tiek lengviau, nes jie ramiausiai dirba, o lietuviui labai svarbu legalizuotis. Bet niekas drauge nenori prarasti savo kultūrinės aplinkos, o priimti naująją kultūrą, kaip to paties globalinės ekonomikos paketo dalį, nesinori.
Visi rašantys apie gyvenimą Vakarų pasaulyje nori nenori užsimena apie švarius tualetus, puikų viešąjį transportą, nepriekaištingai sutvarkytus parkus, festivalių galybę ir santykius tarp žmonių. Pagarba žmogui. Senyvi žmonės neuždaromi namuose: vežimėlyje sėdinti mama vaikų vežiojama po kavines ir vaišinama šampanu.
Nuo seno tvirtinama, jog didžiausia tvarka – Vokietijoje. Jei į šiukšlių konteinerį įmesi senus elementus, suplyšusias pėdkelnes, tuos daiktus rasi ištrauktus iš šiukšliadėžių ir sudėtus prie tavo buto durų. Ten dieną nuo pirmos iki trečios valandos yra ramybės laikas ir negalima skalbti automatine skalbiamąja mašina, siurbti dulkių siurbliu ar net garsiai vaikščioti, tad ką bekalbėti apie darbo dienos vakarą po dešimtos valandos ir ne ką vėlesnį vakaro laiką šventadieniais. Su žmona naktį garsiai pyktis gali tik pusę valandos. Nenustebk, jei kaimynas vokietis prie tavo buto durų sėdės su chronometru. Ne ten pastatysi automobilį – tuoj atsiras uoliųjų, kurie užsirašys numerį ir praneš policijai. Lietuviai, tiesa, sugeba vokiečiams atsikirsti, jog jei baiminatės triukšmo ir jus nervina ne vietoj pastatyti automobiliai, keliaukite į kapines – ten bus labai ramu. Po tokių pastabų, sako, vokiečiai šiek tiek aprimsta.
Prisimenu savo pirmą vizitą Vokietijoje. Iš greta važiuojančio automobilio kažkas išmetė šiukšles. Vokiečiai tuoj apie tai pranešė policijai. Mes, iš Lietuvos, tuoj sugalvojome, jog taip galima paskųsti nemėgstamą kaimyną ir dėl nebūtų nuodėmių. Savo idėjoms pasidalijome su vokiečiais. Šie, ilgai mąstę, prisipažino, kad jų galvos neišneša, kaip galima skambinti ir meluoti.
Niekada pats neraginsiu kitų emigruoti, bet emigrantus gerbiu. Aišku, tik ne tuos, kurie į nusikaltėlių pasaulį įsirašo, bet išdrįsta kurti savo gyvenimą svečioje šalyje. Atsidurti kitame pasaulio krašte, kitoje kultūroje, ten rasti darbą, savo vietą nėra lengva.
Jei pavartytume Bibliją, tai joje Dievas emigrantams pasako daug paguodžiančių žodžių: „Taip kalbėjo Galybių Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną: „Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, raskite žmonas savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jie gimdytų sūnus ir dukteris. Jūs privalote daugėti tenai, o ne mažėti. Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė. Tik pasibaigus septyniasdešimčiai Babilono metų, jus aplankysiu ir ištesėsiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus namo“ (Senasis testamentas. Jeremino knyga, 29,5-7,10). O štai apie tai, kaip reikia priimti ir traktuoti emigrantus: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Senasis testamentas. Kunigų knyga, 19,33).
Kokius pagrindinius skirtumus pastebiu tarp mūsų ir Vakarų pasaulių. Gal sakysite, jog tai smulkmenos, bet aš nesutiksiu. Pavyzdžiui, taros supirkimas. Tiek stiklinės (kuris, tiesa, ir pas mus kažkiek vyksta), tiek skardinės ir plastmasinės. Tara kainuoja pinigus ir ją reikia atiduoti perdirbti. Be to, kiek suprantu, skardinės – tai juk aliuminis. O ką, mes jo per daug turime?
Antra – garantinis aptarnavimas. Draugas pirko žoliapjovę. Ji sugedo. Nešė atgal į parduotuvę. Ten paaiškino, jog siųs gamintojams ir aiškinsis, kas jai atsitikę. Tai truks, sakė, gal mėnesį, gal pavyks per dvi savaites. Kitos žoliapjovės jam niekas nedavė, tad nusipirko jis naują. Kai pagaliau parduotuvėje atsiėmė pataisytą, naujai pirktą norėjo priduoti. Niekaip parduotuvėje negalėjo išaiškinti, kad jam nereikia dviejų žoliapjovių, o antrą jis pirkęs tik todėl, nes žolę jam reikėjo pjauti tada, o ne laukti mėnesį, kuri neaišku kokia išaugs ir gadins vaizdą jam pačiam bei aplinkiniams. Rodė abu kvitus, kad tą pačią dieną toje pat parduotuvėje pirko dvi žoliapjoves ir antrą tik dėl to, kad pirmoji sugedo. Niekas nepadėjo. Kas būtų Vakaruose? Tą pačią dieną pirkėjas atgautų pinigus ar gautų naują žoliapjovę. Jei būtų nutarta, kad pirktą žoliapjovę reikia taisyti, kol taisys jam būtų duota laikinam naudojimui kita žoliapjovė.
Dar vienas pastebėjimas – seksualinių mažumų paradai. Nesu aš tų mažumų šalininkas, bet man jie netrukdo. Praeina žmonės gatve ar atidengtu autobusu pravažiuoja. Visiems šypsosi, mojuoja vėliavėlėmis ar balionėliais. Tegul. Pamojuoji ranka ir jiems. Girdėjau net apie apklausą, kuri parodė, jog lietuviai geriau rinktųsi kaimyną alkoholiką ar net vagį, bet ne seksualinių mažumų atstovą. O štai gal pastebėjote TV „Travel“ kanalo laidose „Naujo būsto paieška“ to būsto ieško ne tik tradicinės šeimos, bet ir homoseksualų ar lesbiečių poros. Net procentais viskas padalyta: tiek tokių šeimų, tiek tokių, o tiek dar tokių. Nieko nenuskriaudžiant.
Žmogaus teisės virš visko. Skaičiau, kad net kažkurioje JAV valstijoje yra įstatymas leidžiantis neiti į darbą, jei naktį susapnavai, kad rytoj sekmadienis. Nors labiausiai mane stebina nemokamas internetas, bet mokamas tualetas. Tai pas mus.
Ekskursija Stokholme. Važiuojame pro itin prabangių namų rajoną. Gidė aiškina, jog keletas mūsų ambasados darbuotojų čia nuomojasi butus. Švedų politikai, anot jos, niekad to nedaro. Rinkėjai nesuprastų? Ne, net ne tai, svarbiausia, tiesiog jų kita moralė. Lietuviams rinkėjai toli, be to, mūsų aplinkoje valdo pinigai, o ne moralė.
Bet štai randu vieną reiškinį tarp mūsų ir Vakarų pasaulio panašų. Ir, mano galva, gan svarbų. Tai parodų, koncertų salių ir teatro lankymas. Lankytojai pas mus ir ten panašūs. Gerų koncertų ar spektaklių metu pilnos salės ir ten, ir pas mus. Parodų atidarymuose ir pas mus, ir ten salės nelūžta. Ateina tie, kuriems to reikia. O kuriems reikia, nėra jau taip ir mažai. Tas pats ir su knygų skaitymu bei pirkimu, tiek pat ir poezijos mėgėjų. Tad jei neatsiliekame kultūroje, tai jau labai daug.
Pamenate, gal 1993 metais, keletas mūsų meno žmonių išvyko darbuotis Venesuelon, nes savo krašte, jiems pasirodė, veiklos per mažai. Dauguma grįžo, keli liko. Ir ką pasakoja? Toje šalyje baisu viešai naudotis net išmaniuoju telefonu – gali atimti vidury dienos. Jau nekalbu apie masinę korupciją. O mūsų gyvenimo standartai nepasiekiami daugeliui Azijos ir Pietų Amerikos valstybių. O kol kas svarbiausia pragyventi vasaros karščius, jei tokių bus. Jei šešėlis trumpesnis už jus – metas slėptis. Tuo ir baigsiu.