Pradedant kalbėti apie vidurvasarį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kada jis yra. Griežti kalendoriniai žmonės sako, jog tai liepos 15 d. Tam pritarčiau ir aš. Kiti gi teigia, kad tai vasaros saulėgrįža – metų laikotarpis, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20 – 23 dienomis, pietų pusrutulyje – gruodžio 20 – 23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų tos dienos pažymimos šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad birželio naktis, kuomet švenčiamas vidurvasaris yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Ričardas JAKUTIS
Bet yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 dieną ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21. Išeitų, kad tokiems vidurvasaris pirmosiomis rugpjūčio dienomis.
Švenčiantys vidurvasarį liepos 15-ąją, sako, jog ta diena kiek ir simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą.
Kaip ten bebūtų, vidurvasaris visada ateina per anksti, tad tie, kuriems vidurvasaris liepos 15-oji pasakys, jog jis atsėlino taip nepastebėtai ir nelauktai. Šiek tiek gaila. O tiek buvo planų, idėjų… Mūsų šelmių senolių išmintis sako, kad iki vidurvasario būtinai reikia žiemai suruošti bent kibirą vyšnių – kas to nepadaro, tas iki kito vidurvasario pames dantį… Dar reikia prisiskinti juodųjų serbentų. Ir prisivalgyti jų tiek, kad dantys atšiptų. Kai kuriuose soduose ant žolės jau voliojasi pirmieji alyviniai obuoliai. Vėl – sakoma, suvalgei pirmąjį alyvinį krituolį, visus metus būsi sveikas. Na, bet jeigu jų nėra, galima jau kasdien po kelis nusiskinti agurkus. Su pirmuoju medumi skanauti. Paskutiniai liepų žiedai namuose irgi turėtų džiūti, kol ant medžių jų nelieka – kitaip namuose neužteks saldėsio...
Kokia buvo šių metų pirmoji vasaros pusė?
Su keliais bičiuliais gyvename tradicija birželio mėnesį pamatyti režisieriaus R. Vabalo kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Jį dažniausiai tą mėnesį vis dar parodo viena ar kita televizijos, o jei ne – randame internete. Mums tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasidėjo vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“?
Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių. O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.
Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus – pinigų darbininkams nėra („Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, – mąsto vienas filmo herojų).
Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.
Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.
Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“ Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji – išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse.
Dar viena šio kino filmo savybė – jis man primena gyvenimą Šiauliuose. Tiesa, tik statusas mūsų miesto kiek kitoks – mažu miesteliu jį nepavadinsi, nes mažam miesteliui Šiauliai per dideli, dideliu miestu irgi neįvardysi, nes tokiam Šiauliai maži. Visgi tenka vadinti Šiaulius mažu miestu, juo labiau, nors ir nenoriu būti blogu pranašu, miestas dar mažės ir mažės.
Birželį į Šiaulius įžengė verkianti mergaitė. Skulptūra sukėlė daug ginčų. Man gi ji miela. Jokiu būdu nesutiksiu, kad ja mes patys iš savęs šaipomės. O pagaliau pasišaipyti iš savęs yra puikus bruožas. Gintauto Lukošaičio „Verksmas“ – taip vadinasi skulptūra, esu įsitikinęs, puikiai įsirašys mūsų mieste. Juk niekas nevadina belgų mižaliais, nors kalbant apie šią tautą, tuoj prisimeni tą sisiojantį berniuką. Puiku būtų, jei susiformuotų graži tradicija paglostyti mergaitės galvą ir ją nuraminti.
Birželis man puikus ir dėl knygų mugės vykstančios prie P. Višinskio paminklo. Sakysite, kad knygų skaitymo laikas – ruduo ir žiema, o vasara – tam labiausiai netinkamas metas. Nesutinku. Vasarą knyga yra atostogos per atostogas.
„Vasarą knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikščioti. Į jų puslapius pripusto paplūdimio smėlio, pribyra žiedų, lapelių ir pienių pūkų. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinės už tūkstančio kilometrų nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Dažnai jos ir paliekamos joms nežinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujų šeimininkų. Jų vietą užima kitos, pirktos keisčiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinčios visai kitose platumose tarp smalsių senbuvių...“ – pradedant atostogų metą portale bernardinai.lt rašė poetas, eseistas ir knygų apžvalgininkas Marius Burokas. Net nežinau, ar kas nors kada nors gražiau yra pasakęs apie vasarą ir knygas.
Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai pigus prekybcentrių maišelis nedera. Na, nebent tai firminis kurios leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausiai nešti rankose. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O rankose laikoma knyga viską apie jį pasako.
Pagal tai, ką atostogaudami skaito skirtingų šalių žmonės, galima spręsti apie tai, ką galvoja ištisos valstybės, teigia britų dienraštis „The Times“. Vieni poilsiaudami nori pabėgti nuo tikrovės, kiti – pasiimti ją su savimi. Dar girdėjau teigiant, jog knygos, kurias skaito poilsiautojai, turint galvoje milijoną galimų pasirinkimų konkrečiu laikotarpiu, yra patikimiausias kultūros termometras. Anot „The Times“, galima išskirti du motyvus, skatinančius žmones rinktis. Pirmasis – tvirtas ryžtas staiga atsiradusį laisvą laiką, kurio visada taip trūksta, paskirti „iš tikrųjų svarbiam“ dalykui. Antrasis visiška priešingybė – tai siekis kuo toliau nuo jo pabėgti.
Bulvare sutiktas šiaulietis Stasys Navickas įteikė savo naują knygą „Nebūkim trumparegiai“. Malonu. Gal ir nesakysi, kad šio garbaus amžiaus šiauliečio knyga kažkoks šedevras, tačiau gerbiamas Stasys stengiasi pasidalyti mintimis apie gyvenimą ir savo patirtimi. „Yra tokia liaudies išmintis: „Kas mėgsta pinigus, tas tiesos nekenčia“. Bet reikštų ir paklausti: ar reikia nekęsti, pavyzdžiui, akinių, jei jų man nereikia? Žinoma – ne. Tad ir sakykim: kas mėgsta pinigus, tam tiesos nereikia“, – pamąstymais knygą pradeda autorius.
Birželį Vingio parke vyko kasmetinis renginys Rusijos dienai, kuri buvo pristatoma kaip kultūros šventė tautinėms mažumoms. Kai kas tą šventę vadino Rusijos kultūros dienomis, tačiau pritarčiau atsiliepimams, kad tai viena diena su mitingu Vingio parke ir rusų ambasadoriaus kalba. Ne vienas paklausė, ar kas nuo scenos skaitė A. Achmatovos arba B. Pasternako eiles? Ar parke skambėjo S. Rachmaninovo ir S. Prokofjevo muzika? Ar galima buvo nusipirkti I. Bunino, M. Bulgakovo, L. Tolstojaus veikalų? Ne? Tiktai matrioškos, šašlykai, kepta duona ir dar „snukiadaužis“. Nors dauguma tvirtina, jog jokia čia naujiena, nes buvo pagal visas tradicijas pašvęsta, pagerta, susimušta, sušaukta tris kartus „Rosija“ ir kultūros šventė baigėsi. Tik aš pagalvojau, ar mes irgi, deja, nepanašiai švenčiame. Girdėjau apie Mios koncertą lietuviams Didžiosios Britanijos miestuose. Sako, viskas panašu: per kraštus besiliejantis alus ir stipresnis alkoholis, kvaili šūkaliojimai ir muštynės. O ir Joninės kai kur pas mus irgi tampa „rusų kultūros šventėmis“.
Aišku, bohemos šventimuose gali būti, bet ji turėtų būti kažkokia kitokia. Štai girdėjau istoriją apie du draugus, lietuvį ir latvį, dailininkus, dirbusius Maskvoje „Mosfilme“ pirotechnikais. Ir štai Lietuva ir Latvija jau laisvos, tenka grįžti. Liko penki kibirai pirotechnikos, o čia dar ir Latvijos nepriklausomybės diena pasitaikė. Ir ką daro bičiuliai? Pasiima visus tuos kibirus, Rygos balzamo ir važiuoja naktį švęsti į Raudonąją aikštę. Balzamą atidaro, kibirus padega. Kaip skėlė, manė, Kremliaus siena nugrius. Išsyk privažiavo trys policijos „voronokai“ ir paklausė, ką čia jie veikiantys. Ką, ką, Latvijos nepriklausomybės dieną švenčiam, sako tie. Aaa, kažką mykia rusai, na, tai švęskit. Paskui pašnibždom: degtinės neturit? Pasakojęs lygina, jog viskas tarsi iš kokio filmo, gal „Brolis“, gal „Bumeris“, ar panašaus tokiems.
Kas po daugelio metų skaitys šių metų birželio mėnesio lietuvišką spaudą, stebėsis, kad lietuviai vairuoja milžiniškus dujas vežančius laivus, bet per jūras skraido mažais „kukurūzininkais“. Skaitys, kad Lietuvos žmonės kviečiami dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo IŠKILMINGAME minėjime, skirtame Lietuvos okupacijos 75-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai. Dar skaitys, kad 6 proc. JAV ir Vakarų pasaulio gyventojų pritaria Rusijos prezidento Putino politikai. Tiesa, jie nežinos, kad 7 proc. amerikiečių galvoja, kad Elvis Preslis dar gyvas. Apie piketuotojus, pasisakančius už Putino veiksmus, gražiai papasakojo režisierius Rimantas Tuminas. Pasiūlęs jiems 1000 dolerių, kad nepiketuotų. Šie iškart pasitraukė iš protestuojančių tarpo. Kai pasakė, jog pajuokavęs, jie vėl ten grįžo.
Gulėdamas pliaže mėgstu spręsti įvairiausių viktorinų klausimus. Kartais pats jų prigalvoju. Mozė su žydais per 40 metų nuėjo dykuma 15000 kilometrų. Kiek kilometrų vidutiniškai žydai nueidavo per mėnesį? Marija Magdalietė yra apspista 102 žydų su akmenimis. Iš 1500 miestelio gyventojų 3 proc. yra be nuodėmės. Vidutinis žydų taiklumas yra 50 proc. Kiek akmenų gali kliudyti Mariją Magdalietę?
Jei birželio naktį neužmiegate, pasiūlymas vyrams skaičiuoti savo meilužes, moterims – meilužius. Vyrai sako, jog pradeda skaičiuoti ir bemat užmiega, o štai viena moteris išrėžė, jog mano pasiūlymas prastas, nes vos pradeda skaičiuoti, susinervina ir dar ilgiau neužmiega. Su ištikimaisiais, sako, paprasčiausiai – jiems nieko nereikia skaičiuoti, nes jie ir taip greitai užmiega.
Vasara – meilės istorijų metas. Turėjau kadaise sostinėje draugą, statybinių medžiagų parduotuvės vedėją. Jo žmona – aukso parduotuvės vedėja. Žodžiu, šeima iš ano meto diduomenės. Tiesa, šiandien niekas nepasikeitė, bet aš ne apie tai. Suprantama, jog mano minima šeima turėjo ir puikų namą, ir automobilių. Bet ėmė tas mano bičiulis draugauti su jaunesne už save moterimi. Man, kaip draugui, pasipasakojo, jog jeigu užtrunka pas tą moterį, žmonai aiškina, kad taisė automobilį.
Kartą kalbėjausi su jo žmona, ir ji man pasiskundė: „Žinai, Ričardai, juk mes visko turim, bet tas mano vyras taip prisirišęs prie savo automobilio. Jis senas, dažnai genda, puikiausiai galėtume nusipirkti naują, bet vyras tą duoda meistrams pataisyti. Negana to, stovi šalia to savo automobilio, žiūri, kad meistrai gerai jį sutaisytų, pats su meistrais geria ir grįžta namo tik paryčiais.“ Ką aš galėjau draugo žmonai pasakyti? Nebent paguosti: „Supraskit, ponia, daiktai, daiktai...“
O tie „automobilio taisymai“ baigėsi draugui tuo, kad jis galiausiai įklimpo su jauna mergina, tiksliau – ne mergina, o žinomo chirurgo žmona, išskyrė ją su vyru ir vedė. Paskambinu kartą tam draugui į namus, atsiliepia jo jaunoji žmona (skaitytojas, be abejo, supras, jog kai klestėjo statybinių medžiagų ir aukso parduotuvių direktoriai, mobiliųjų telefonų dar nebuvo) ir jos klausiu, ar vyras namuose. „Nėra, – atsako ji. – Automobilį taiso.“
Tik tikri vyrai mane supras, kaip pagarbiai aš tuomet pamąsčiau apie tą savo draugą. Iki šios dienos vertinu jį todėl, kad savo meilužei jis nepasakojo, kaip teisinasi žmonai, būdamas su ja.
Bet atsipūskime nuo negražių istorijų politikos, galvosūkių, o grįžkime prie įpusėjusios vasaros. Juk gyvenimas yra gražus. Visa, ką galima pasakyti apie žmogaus ryšį su diena ir su visu laiku, aprėpia Sfinkso mįslė. Kiekvienai gyvybei, kaip ir brėkštančiai dienai, lemta kilti ir leistis vis tuo pačiu saulės nubrėžtu ratu. Reikia tik pajusti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu. Ir nieko čia nebepridursi. Kaip tame vyriškio skelbime: „Ieškau moters. Daugiau neturiu ką apie save pasakyti.“ Nors dar labiau įstrigo draugo išgyvenimai, kad kai metė gerti, visi iškart pastebėjo kitus jo trūkumus.