Sausio 21 dieną Klaipėdos koncertų salėje rečitaliu „Fortepijono horizontai: nuo klasikos iki avangardo“ debiutuos pirmą kartą Lietuvoje koncertuosiantis jaunosios kartos pianistas Pavel Yeletskiy. Epigrafu savo programai jis pasirinko žymaus filosofo I. Kanto posakį: „Žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis dėsnis manyje“ („der gestirnte Himmel über mir und das moralische Gesetz in mir“).

Legendinės rusų pianistų mokyklos tęsėjas fortepijonu skambinti pradėjo būdamas vos penkerių metų, pirmuoju jo mokytoju buvo tėvas (pianistas). Pavelą galima pavadinti vunderkindu, nes būdamas dešimties jis jau grojo tokius sudėtingus kūrinius kaip L. van Beethoveno „Patetinę
sonatą“, F. Liszto 6-ąją rapsodiją, F. Chopino etiudus, o vienuolikos debiutavo su orkestru.
P. Yeletskiy studijavo Maskvos konservatorijos Centrinėje muzikos mokykloje ir P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje. Vėliau studijas tęsė Berno Aukštojoje menų mokykloje Šveicarijoje. Pianistas yra daugiau nei 10 tarptautinių konkursų Ukrainoje, Šveicarijoje, JAV ir kitose šalyse
laureatas. Pianistas koncertuoja įvairiose Europos šalyse, taip pat Japonijoje ir JAV. Bendradarbiauja su Minnesotos, Kurashiki, Berno simfoniniais, G. Malerio, Collegium musicum kameriniais orkestrais, Minsko ir Ukrainos filharmonijų orkestrais bei garsiais dirigentais.
Jo koncertas klaipėdiečiams bus išskirtinė proga išgirsti retai atliekamus naujosios Vienos klasiko A. Weberno ir vengrų autoriaus G. Kurtago kūrinius. Klausytojai turės galimybę palyginti klasikinės (L. van Beethoveno „Appassionata“), romantizmo (R. Schumanno „Fantazija“), moderno (A. Skriabino „Sonata fortepijonui“), avangardo (A. Weberno „Variacijos“) ir postmodernizmo (G. Kurtago pjesės iš rinkinio „Játékok“) epochų bruožus. Programa aprėpia itin platų laiko ir stilių diapazoną: beveik du amžiai skiria „Appassionatą“ ir „Játékok“.
Pianistas pasakoja: „Kiekvienas iš programoje pristatomų kūrinių yra savo epochos fortepijoninės muzikos šedevras, ryškiausiai reprezentuojantis kompozitoriaus stilių. Kūriniuose gvildenamos amžinai aktualios žmogaus kovos su likimu, gyvenimo – kančios, mirties – užmaršties, muzikos kaip magijos ir šventovės temos.
Beethovenas sukūrė „Appassionatą“ po vadinamojo Heiligenstadt‘o testamento (nevilties laiško broliui), kada galutinai apkurto ir tik muzikoje sėmėsi jėgų gyventi. Schumanas kūrė „Fantaziją“, kai jo mylimosios Klaros Vyk tėvas uždraudė jiems matytis ir visą savo meilę bei neviltį jis išliejo muzikoje. Beje, „Fantaziją“ Schumanas dedikavo Beethovenui ir net panaudojo kelias Beethoveno kūrinių temas. Webernas, gyvendamas fašistinėje Austrijoje, nepripažino valdančio režimo ir
jį viešai smerkė. Menas ir muzika jam buvo šventovė, kurioje buvo galima pasislėpti nuo realybės, amžinos Harmonijos pavyzdys. Skriabinas savo sonatas sumanė kaip misterijos muzikinį įkūnijimą, o apie 9-ąją sonatą pats yra sakęs, kad ją reikia „ne groti, o burti garsais“. Kurtago pjesėse kaip ir visuose postmodernizmo kūriniuose, susijungia ir susipina praėjusių epochų atgarsiai. Bet, lyg sudužusiame veidrodyje, jose neįmanoma įžiūrėti vientiso vaizdo – tai tik atplaišos ir duženos“.

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ