Antradienį Vilniuje, Užupio galerijoje „Galera“ atidaryta šiauliečio menininko Gedimino Beržinio kūrybos paroda „Būties džiaugsmas“.

Parodą apibūdina profesoriaus dr. Gintauto Mažeikio žodžiai: „Gedimino Beržinio tapyba yra kupina gėrio ir terapinė tiems, kas nori atsiskirti nuo aklų prisirišimų ir juodo pagiežos debesies. Neretai estetinė, meninė kasdienybės pasaulio pagava būna ciniška, kupina nuobodulio, noro nesusitapatinti su mus supančiais žmonėmis, juos pažeisti ar pažeminti. Gedimino kūriniai beveik visus, o gal ir visus išaukština. Kūrinių pavadinimai yra neretai ironiški, truputį juokingi. Štai su šiais pavadinimais susieti G. Beržinio pamąstymai, tokie pat laisvi, kaip ir jo tapyba:
„Prieš šimtmečius statytas žydo architektūros pavyzdys šiandien praeities / ateities atspindžiuose rėkia gera / bloga, išlikdamas didžiausia traukos vieta kaip ir katinas, gydantis pasaulį ... gydo / neišgydo pasaulio architektų nuo ateivių žvilgsnių. Ir nors akis – mato šviesą, susiraukusio veido geriau nedėti į drobę, nes jam paprastai – tik šikt, valgyt ir miegot…
... taip / ne pasirinkimų virtuozai, apsikabinę puikiai žinomo dramblio koją, bando saulėlydyje pagauti nenuodėmę, bet kai šalia skraido pinigai, sunku nutverti tai, ko nesupranti.
Bažnyčioje sugulę suolai / išeiviai ramiai žiūri į dangų, iš kurio galima juoktis. Tas, kurio vardo be reikalo tarti nereikia, kenčia užsižaidusius nepamaldžiuosius veidrodyje, nes labai jau jie panašūs į Eglę Žalčių Karalienę ir vaikus – medžiais pavirtusius…
Ir tik tėvelio Povilo akiniai, kurie ne ką blogesni, nei tėvelio Stanislovo, spalvotai džiaugiasi puikiai įrėminti blizgančiuose, auksiniuose rėmuose...
Pakruojo amerikonas, iš pievos išlindęs, parodė trispalvę kepurę ir pabėgo pas Moną Lizą, kuri pasivertė abejotina karve ir sulijus liko stovėti pamėlynavus, kai galėjo pasislėpti kietame lietuvio namelyje, kurį saugo šventumas, bet iš kurio pats negali išeiti, nes baugu. Tada Baugu pavirto rytais ir tapo savęs ugdymu. Susiugdę poromis, homofobija apkaltinti, savo normalumo išsigandę, ėmė poruotis iškritusiomis akimis ir buožgalvių mintimis.
Jie stojo ginti abstrakcijų, krūmų prie bažnyčių, nuogų merginų kopose ir anapusinio, dar nevalgomo pasaulio su savo spalvomis, kurios gąsdina savo paprastu / nepaprastu aiškumu neaiškybėje. Labas, sako žuvytė laivui. Labas, sako laivelis ir nuskuba žaisti krepšinio, kuris šiandien vadinamas Basketball, gal dėl to, kad ir pas mane kieme jis stovi, ir visatoje atpažįstamas.
...Kol geltonieji išeina, o violetiniai juos išlydi, viską stebinčios įsčios kiaušiniais apsvaido pradžių pradžią, nors tėvai ant rankų laiko vaikus ir anūkus, nors bažnyčios remia dangų, kad nenusileistų ant žemės, kad Nida vokiškai kalbėtų, kad mingiukai neišnyktų, kad diedui rūkyti gryną orą neatsibostų, kad FB sėdėdami, aukščiau rankas laikydami, šlovintume Močiutes: mūsų pradžių pradžią: mūsų nevergystę, mūsų mergystę ir dainystę, sąžiningystę ir naivystę; jūros paslaptį ir tikėjimo stebuklą; mirties gėles, virstančias į kalbančius paukščius; arkliuko ir žiogo pokalbį į šieno rutulį įrašytą. Dievinkim, garbinkim Amžinybę! Mirties tvirtybę!
Meilė amžina, kaip Kempiniuko gėris, kaip Ego blogis. Kova tik prasideda – jos vieta šiuose darbuose, kur ir Aukščiausiajam, ir Žemiausiajam vietos yra…“

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ