Ričardo Norvilos paroda „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“, veikianti Šiauliuose, Fotografijos muziejuje, mus kiekviena nuotrauka vis pakviečia arčiau pačių sienų, arčiau sienos garsų. Arčiau to, kas fotografiniame paviršiuje yra įgavę skambesį. O šis skambesys yra įgavęs spindesį.
Ši paroda mus pasitinka savita, autorine raiška, tačiau vaizdo skambesio raiška. Parodos salės sienų atvaizdai ima vedžioti skirtinga įvairių autorinių patirčių partitūra. Nebepakanka tik dairytis, tik orientuotis, tik stebėtis. Žvilgsnis turi sustoti ties siena, žvilgsnis turi suklusti sienos plokštumoje. Čia ir kyla įprastos abejonės dėl žiūros visagalybės. Tarsi žvilgsnyje būtų vien tik žiūra. Tarsi žiūroje nebūtų klausos. Bet yra siena ir yra jos klausa, kuri kai kada išskirtinėse nuostatose prabyla kaip savita akustinė galia. Taip mus susiranda įsižiūrinčioji galia. Įsižiūrinti, sunkiai išsilaikanti pačiame paviršiuje galia.
O juk fotografijos paskirtis, jos tikroji užduotis – kuo ilgiau išlikti talpiame šviesos rašmenų paviršiuje. Iš čia ateina ir kita užduotis. Šviesos paviršiuje rasti ir išgirsti šviesas, išgirsti patį jų daugį, jų srauto, jų tėkmės įvairovę. Bet tam dar reikia sutrikti, suklusti ties siena. Sienos šiose fotografijose jau yra suklususios. Suklusti reikia suklususiose sienose, išgirsti balsus jų įmūrytose, nutinkuotose vizijose, sutrikti jų perdangų atributikoje. Suklusęs žvilgsnis nėra klusni tik žvalga, įkyri ar įžymi žvalga. Jam reikia sienos iškarpos, jam nepakanka atsako, reikia atgarsio, vizualinio atgarsio.
Suklusęs žvilgsnis, nukreiptas į sieną akustinis žvilgsnis. Šniokščiančių ir švilpiančių, trupančių ir aidinčių garsų pripildytas žvilgsnis. Regis tai perpildytas žvilgsnis, užgriozdintas, taisymo ir gerinimo, papildymo ir priedų ištvirkintas, išlepintas, tik progresuojantis žvilgsnis. Bet suklusęs žvilgsnis regi ir pastebi nežymų, tačiau svarbų trūkio, atplaišios maršrutą. Pro trūkio žaibo pleištą, pro atplaišos atvartą, pro visa tai staiga pasigirsta kvietimas.
Pati siena staiga tampa pralaidi. Pralaidi užmūrytos, užtinkuotos, uždengtos šviesos garsams, statinio melodikai. Jos tvermė, jos patvarumas, jos santarvė, laiduota ir garantuota sauga, visa tai tampa vizualiniu protrūkiu, akustiniu protrūkiu. Laikini garsai virsta laikiškais garsais. Vietovaizdis, vietovardis, vietoveidis, visa tai – siena, migruojančių, nubundančių garsų siena. Su savo šiapus ir kitapus, ten ir čia, iš ten ir iš čia. Paskirstanti perskira, atitverianti, užverianti, padalijanti trukmė. Su visa steigties virpesio galia, akustinės energijos galia. Garsų atminties saugykla. Iš savo vidujybės, iš savo suslėgtos esencijos, iš savo atomarinės slėgties išsivaduojanti ir dingstanti galia.
Vietai nepakanka vietos, vieta visada ieško savo „viečikės“, viečikė neranda ir nerodo savo tikrosios vietos. Vietos vietoje, vietos vietovėje, įvietintos vietos. Viskas yra riba-užklausa. Viečikės-sienos užklausa, mūrinių, betoninių, techninių, industrinių garsų užklausa. Pati vizualinė užklausa pripildyta sienos vietos ir vietos sienoje ištarmės. Padiktuotos tarties, vibruojančios, rezonuojančios intonacijos.
Sienos murmesys ar virpesio triukšmas – tai ištarmė. Ribos, sienos kaip ribos ištarmės. Viečikės kaip išskirtinės vietos, ardančios savo vienovę, tolstančios nuo ištakų. Pratrūkusio, prasprūdusio, adresato neturinčio garso ištarmė, sienos ertmės ištarmė. Ištarmė ieškoma, klausoma sienoje, riboje. Vertikalės riba, kai garsas kyla į plėtinio aukštį.
Intermedialioje eroje daug ir įvairiai yra kalbama apie vizualinę klausą. Nuo integralaus vizualumo iki sinestezinio, sintetinio vizualumo, visur iškyla ir prabyla tas pats vizualinės klausos klausimas. Marši kalba, taki klausa, vibruojanti rega, raibuliuojanti lyta – tai atotrūkis ir protrūkis vienu metu. Taip prabyla neklusni, nepavaldi klausa, sienoje uždaryta ir sienoje sutalpinta klausa.
Šių fotografijų užklausa, jų klausimų parengtis yra girdima rega ir regima klausa, tinko, plytos, betono, sieninės plotmės klausa. Ką mes savo regoje girdime? Ką mes matome savo klausoje?
Mes čia regime skirtingus šviesoraščio garsus. Mes šalia šios sienos tarsi apeiginėje parengtyje, tarsi klausykloje. Konkretus šio šviesoraščio garsas yra sutilpęs lokalioje sienos klausykloje. Plyšio ir ertmės lokusas, dalis klausos regimybės. Čia, kaip tik čia, atsiveria vaizdas. Čia prabyla šviesa, garsų šviesa, tolyn vedanti šviesa. Vaizdas – atsiveriantis garsui, laikas – atsiveriantis vizualinei klausai, jis nušviečia. Jis tiksėdamas spindi garsuose. Tam, kaip tik tam yra suklūstama. Suklusęs šviesos raštas savo akustinėje išstatoje – tai užmirštas akustikos klausimas.
Autorius mums pateikia ištikties piešinius, klausoje atsiradusius, vizualinėje intuicijoje išgirstus klausos piešinius. Klausos piešinys – tai ir sienos dalumo piešinys. Fotografija lėtai išvedžioja sava šviesa šį piešinį. Prieš mus fragmentuotas, deformuotas mūro raštas. Mūro raštas, atsidengiantis ir pratrūkstantis raštas, kviečiantis išgirsti, pakvietęs įsižiūrėti. Su lėtu kvietimu įsižiūrėti, įsigilinti į šiuos rašmenis. Žiūrėti tol, kol spengime visa tai virs garsu. Ne visada garsiu, ne visada girdėtu, bet visada regėtu garsu. Autorius savo pastabume vis randa naujas garsų saugyklas. Siena jam ir yra ta tikroji atvaizdo saugykla ir kartu siena jam yra atvaizdo keitykla.
Sienų slėpiniai – tai vizualinės talpyklos, atminties klausyklos, jos ne tik surinkusios, jos yra sava materija ir sava vidine forma perkeitusios garsus. Prieš mus – sienos, klausyklos, ieškančios klausos, tikinčios išklausymu, laukiančios klausytojo.
Autorinė Ričardo Norvilos kalba mus nukreipia į apykaitos raštą, į viečikės šviesos raštą, kuris išgirstamas tokioje apykaitoje. Kaip tik čia susitinka esama ir menama pačioje sienoje. Čia yra esamo ir menamo rašto dalys, laiko nubudintos ir laiko išjudintos dalys.
Sienos deformacijos raštas – tai urbanistinio nyksmo raštas. Kur susitinka protrūkis ir atotrūkis. Nes pats atotrūkis, pati deformacija, pati stichiškoji invazija ir kuria menamą, bet pilnai neatgaminamą raštą. Tada ir prireikia vizualinio sąlyčio. O sąlytis, vizualinis sąlytis – tai įsikibimas, klausa ir kita jutimine raiška į sieną. Įsikibimas, kad vidinės, technologinės raiškos, materijos rašmenys būtų išgirsti, kad jų partitūra būtų išgirsta.
Keistas pojūtis klausant sienos muzikos. Sąlyčio jau nėra, bet yra sienos randai, žymės, brėžiai, per juos ir juose reiškiasi, rodosi girdimumas. Sienoje yra įrašyti transformuoti garsai, sienoje yra instaliuoti vizualiniai garsai. Juose yra steigties ir kaitos vizijos, juose ir jais keliauja meteorologiniai, memorialiniai, materialiniai garsai. Mes ties sienos vizija, vadinasi, ties garso klausa, ties atlikties ir ištikties vizija. Vizija čia neišvengiamai tampa viena iš garso sąrangos dalių. Mes čia regime įgarsintas sienas. Kas yra įgarsinta siena? Šviesos garsai sienoje, sienos ertmių, plyšių garsai. Siena kaip garsų saugykla – tai nyksmo suvaržyta saugykla.
Sienos garsai ir spalvos nyksmo ir jo vyksmo apsuptyse, savo ritmiškose apeigose. Spalvos ir garso sąveika yra atotrūkio vibracijoje. Dulkių, dalių, vėjų, saulės ir vandenų vibracijoje teka, kyla, tvinsta, pleišėja garsai, sutilpę ir susitelkę sienoje.
Tokia fotografija yra vizualinė sienos kalba, peržengusi reikmenis ir naudmenis. Vizualinė sienos kalba yra įrašyta ir yra sutalpinta šiose patirties sienoje. Ji skambėdama skyla ir trupa, virpa ir dreba, tarsi prabiltų savo uždara, industrine, technologine kalba. Tarsi savo uždara kalba, dusulio kalba, drebulio kalba būtų gelmės aidas, ertmės aidas. Žvilgsnis į kiekvieną sieną – tai tarsi žvilgsnis į garso ekraną. Tarsi ši siena tapo atvira, abipuse membrana. Sienos membranoje yra tam tikras garsų piešinys. Siena yra technologinė ir estetinė garsų saugykla, garsų vaizdų talpykla. Trupėjimas ir retėjimas – tai garso išsklaida. Garso išsklaida sienoje, virpanti, drebanti, trupanti išsklaida sienoje – tai materijos turinio, talpyklos turinio garsas.
Kai kurių sienos paviršiumi teka spalva. Mainų su aplinka, pokyčių ir įtakų spalva. Kiekviena spalva suvokiama kaip patina, pasidengimas ir priminimas kažkokios kitos, kitokios uždangos. Tai padengimas sienos raiškos galia. Spalva čia tampa ta svarbia aptvaro, atitvaro intonacija. Sienos begalinėje tonacijoje labai svarbiu tampa tas fragmentas, ta atkarpa, kur tonas, išsiliejęs, prikibęs tonas atsiliepia. Atsiliepia kiekviena siena ribos virpesiu, ribojančiu vizualiniu aidu. Aidas tvinsta savo statinio vertikale ir horizontale, kol sustoja ties čia, ties šia vieta. O tai jau nebe anoniminė, bevardė vieta, tai jau viečikė su savo raiškos galia. Čia yra pasiklojama štai tokia raiškos galia, šalta ar blyškia, ryškia ar liepsninga galia. Ten sušunka, ten atsiliepia garsai, sienų sąšaukų, jų vizualinių šaukinių garsai. Kokio čia reikia vizualinio leidimo? Reikia leisti spalvai nubėgti savo žalsvuma, žaliuojančia sienos žalumos žalsvuma. Bet dar sunkiau sulaukti, o gal prisiminti, kol siena vėl taps šioje šviesoje žalsva.
Čia tas dėmėtas klojimų, klojinių darbas, nesibaigiantis, sienos ekrano, sienos ploto dėmių darbas. Dėmių darbas – tai dėmėto sąlyčio, sąjūčio, šviesos išjudinto, šviesos sujaudinto pigmento darbas. Galima keliauti šiais dėmėtais geštaltais, kurie kažkur ir kažkada paspruko, kurie patys priminė vidujybės žymėtas dėmes. Sienos dėmės – tai dėmėto, lytėto skambesio žymės, jos pamirštos melodikos žymės, savų garsų laukiančios žymės. Žemėtos, anglėtos, suodinos, degintos žymės, molio ar tinko, kalkių ar smėlio žymės, mūro istorijos žymės. Jos žymi garsų žymes.
Visa Ričardas Norvilos paroda „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“ yra jauki ir kantri kelionė skirtingu sienų skambesiu, jų rašmenų, žymių, poveikių skambesiu. Autorinė šviesa tampa sienos daina. Autorinė daina, sienoje suskambanti daina – tai autorinė moduliuota melodija, takių garsų maršrutinė melodija, rakurso rėmuose liekanti melodija. Iš sienos laikmenos ištrūkusi melodija. Dainos ir melodijos erozijos rašte, mūro rašte protenciškai galima laukti, galima ją retenciškai prisiminti. Nors pačioje sienos skambesio partitūroje regis yra tik dabarties intonacija.
Stichijos ir istorijos, techo ir estezio žymės čia teikia ir telkia vizualinį skambesį. Yra pavidalai-garsai, yra vaizdiniai garsai ir jie kupini vizualiųjų kreipčių. Juose visi permainų viražai, sapnų ir vizijų miražai. Stichijos sukurtos, stichiškumo pakurstytos dėmės – tai jų garsų žemėlapiai. Laukiantys susitikimo savo sienose vaizdiniai, jų laukiantys ir juos atpažinę, juos sutapatinę paviršiai.
Paroda mus palengva išlydi į autorines savo vizijas, į autorizuotas savų sienų paieškas, savų vietų, viečikių paieškas, į savų viečikių fotografijas. Ne visada tiesiogiai logiškas, ne visada analogiškas, tačiau tektoniškas fotografijas, sonorinės ir seisminės nuojautos, pabudusios vietos dvasios fotografijas, fiksažo fikcijas kuriančias, negatyvą jau išgirdusias fotografijas.
Iš Ričardo Norvilos parodos „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“.
