facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                                      
Spaustuvininkai ir spaustuvės Šiauliuose (nuo XIX a. II p. iki XX a. II pusės)
Poligrafija Šiauliuose ir krašte (nuo XIX a.  II pusės iki 1918 m.)
Pirmoji poligrafinė technika Šiauliuose ir krašte iki pat XIX a. buvo nesudėtingos spausdinimo staklės (presas). Buvo žinoma iškilioji ir gilioji spauda, priklausanti nuo vienokios ar kitokios graviravimo technikos.

Visus Šiauliams reikiamus spaudos darbus atlikdavo Kauno gubernijos valdybos spaustuvė, įkurta 1843 m., o  1852 – 1858 m. – privati  M. Tipografo spaustuvė. Kaunas net tris dešimtmečius tenkino visos gubernijos poreikius, nes tik 1875 m. kauniečiai pradėjo kurti spaustuves kituose apskričių centruose (pirmoji jų buvo Faivušo Leivando spaustuvės filialas Šiauliuose) (Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843 – 1918 metais. Vilnius: „Versus Aureus“,  2006, p. 55-56, 62).

Dar buvo naudojama plokščioji spauda arba litografija. Litografija spausdinimui vartoja specialų rūgštimis ar šarmais apdorotą akmenį. Ant lygaus akmens tam tikru riebiu pieštuku ar tušu perpiešiamas paveikslas arba perrašomas tekstas. Paskui rūgščių ar šarmų veikiamos akmens vietos, nepadengtos pieštuko ar tušo brūkšnių, netenka savybės pasidengti spausdinimo dažais. Tokį dažais išteptą akmenį prispaudus prie popieriaus, atsispaudžia atitinkamas vaizdas arba tekstas. Vėliau buvo išrastas iškilusis ir gilusis litografavimo būdai.

1866 m. pirmąją litografiją Kauno gubernijoje atidarė Faivušas Lipšicas. Litografavimo įmonės prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir kt. Tarpukariu Lietuvos miestuose ir Šiauliuose įsikūrusiose pirmosiose litografijose imta spausdinti iliustruotus, o ilgainiui ir spalvotus leidinius.

Didžiausiuose miestuose ir gubernijų centruose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kt.) litografijos kūrėsi su spaustuvėmis ir atskirai, o kituose miestuose, kur litografavimo užsakymų buvo palyginti nedaug, jungėsi su spaustuvėmis, nes buvo patogu vienoje įmonėje spausdinti įvairiais būdais, o ypač iškiliuoju (surinktu) šriftu ir plokščiuoju (litografiniais akmenimis). Šiauliuose litografiją turėjo B. Šapiro, J. Volbergo, J. Fridmano (vėliau L. Fridmano), S. Sendako, G. Pero, Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio (vėliau „Grafika“), „Titnago“ ir kt. spaustuvės.

Nuo XIX a. atsirado kelių tipų spausdinimo mašinų. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje  Lietuvoje spausdinimo mašinos buvo rankinės (arba pedalinės) „Boston press“ tipo spaudos mašinos, dar vadinamos „bostonietėmis“, kurių našumas per 1 val. buvo 500-700 atspaudų. Jos tiko brošiūroms ir knygoms spausdinti.  

Tobulesnės spaudos mašinos  „amerikietės“ per 1 val. galėjo spausdinti 700-1000 atspaudų. Jos buvo pigios ir tiko spausdinti daugiausia vadinamiesiems akcidentiniams leidinėliams (vizitinėms kortelėms, etiketėms ir pan.), nors „amerikiete“ galima būdavo išspausdinti ir didesnius, vieno ar dviejų lapų tekstus.

Didžiosios plokščiosios spausdinimo mašinos spausdino ir knygas, ir periodinius leidinius, tačiau per valandą padarydavo ne daugiau kaip 1000 atspaudų.

XX a. pradžioje spaustuvėse atsirado naujo tipo spausdinimo mašinų, vadinamų rotacinėmis. Jų našumas 8-10 kartų viršijo plokščiųjų mašinų našumą. Rotacinės mašinos labiausiai tiko laikraščiams, ypač dienraščiams spausdinti.

Atsiradus rotacinėms mašinoms, išplėtota stereotipų ir matricų gamyba. Šio darbo ėmėsi raidžių liejyklos ir pačios spaustuvės. Šiauliuose stereotipijos darbus atliko „Titnago“ spaustuvė. Iš pradžių spaustuvėse stereotipai buvo gaminami pakartotinėms knygų laidoms: jie buvo plokšti. Be to, šios įmonės ir raidžių liejyklos gamino daug mažų stereotipų, būtinų akcidentiniams spaudiniams, ypač etiketėms.

Rotacinės mašinos negalėjo išsiversti be pusiaucilindrinių stereotipų, nes paprasto šrifto rinkinio buvo neįmanoma išlenkti ir patikimai įtvirtinti greit dirbančioje spausdinimo mašinoje.

Šiaulių popieriaus ir poligrafijos pramonei XIX a. daugiausia atstovavo spaustuvės. Be to, kai kurios jų turėjo litografijas, knygrišyklas ir antspaudų dirbtuvėles. Jų įsikūrimą Šiaulių mieste ir krašte veikė išaugę pramonės ir ekonomikos poreikiai, kultūros ir švietimo augimas (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra  Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu. Daktaro disertacija, Vilnius, 2014, p. 17-19,  156-164, 175-211, 362-388).

Iki 1875 m. Šiauliuose spaustuvių nebuvo. Iki tol miesto ir visos Kauno gubernijos poreikius tenkino Kaune 1843 metais įsteigtos dvi įmonės: valdinė ir privati spaustuvės (Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais, p. 62).

Kauno spaustuvininkas Šaja Davidas Sendakas 1875 metais prašė leisti steigti savo spaustuvės filialą Šiauliuose, tačiau jo prašymas liko nepatenkintas (Kauno apskrities archyvas (toliau sutrumpintai – KAA), f. J-50, ap. 1, lp. 14–15, 19, 22).

Faivušo Leivando spaustuvė (veikė nuo 1875 iki 1882 m.). Iš išlikusių archyvinių dokumentų žinome, kad pirmąją privačią spaustuvę Šiauliuose 1875 m. rudenį atidarė Kauno spaustuvininkas Faivušas Leivandas. 1875 m. lapkričio 29 d. jis gavo leidimą (Nr. 9877) Šiauliuose atidaryti savo spaustuvės skyrių, kuris netrukus tapo atskira spaustuve (KAA, f. J-50, ap. 1, b. 20554, lp. 27; b. 20878, lp. 24, f. J-50, ap. 1, b. 21493, lp. 12, 29).

Faivušas Leivandas kilęs iš žinomos žydų spaustuvininkų Leivandų giminės, kuri darbavosi Vilniuje ir Kaune. Vilniaus miestietis Chackelis Leivandas, buvęs J. Morgenšterno spaustuvės raidžių rinkėjas, 1871 m. lapkričio 17 d. gavo leidimą Kaune atidaryti spaustuvę. Netrukus (1874-03-06 leidimas) ją perėmė sūnus Faivušas Leivandas, kuris 1875 m. ir atidarė pirmąją poligrafijos įmonę Šiauliuose (Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915.  Iš: Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 7, Spauda ir spaustuvės.  Vilnius: „Mintis“, 1972, p. 168–169).  

1880 m. F. Leivandas, pats gyvendamas šiame mieste, ketino atidaryti dar vieną spaustuvės filialą Panevėžyje, bet tam negavo leidimo (Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843 – 1918 metais, p. 71).

Faivušo Leivando spaustuvėje Šiauliuose buvo spausdinami nedideli  darbai – blankai, etiketės, kvitai ir kitokia smulki produkcija (daugiausia rusų kalba). Joje pirmaisiais spaustuvės gyvavimo metais buvo išspausdinta keturių nedidelių puslapių Šiaulių žemės ūkio parodos programa („Programma Šavelskoj selsko-choziajstvennoj vystavki“). Ji veikė Šiauliuose iki 1882 m. (vėliau šią spaustuvę nupirko vietinis miestietis pirklys Borisas Šapira).

Boriso Šapiros spaustuvė ir litografija (veikė nuo 1882 iki 1891 m.). Antrąją spaustuvę Šiauliuose atidarė žydų tautybės miestietis Borisas Šapira. Jis  leidimą  (Nr. 7317) spaustuvei ir litografijai steigti gavo 1882 m. spalio 26 d. (1889 m. spalio 2 d. Šiaulių ispravniko raportas Nr. 2013 Kauno gubernatoriui, KAA, f. J-50, ap. 1,  b. 22609, lp. 15–16).

Šioje spaustuvėje buvo ir litografavimo staklės, labiau tinkančios etiketėms spausdinti. B. Šapiro įmonė atlikdavo smulkius užsakymus įvairioms įstaigoms bei privatiems asmenims. Įmonėje dirbo 4 darbininkai. 1891 m. kaip šios spaustuvės kompanionas buvo priimtas Jankelis Fridmanas.

Jankelio Ovsejaus Volbergo spaustuvė ir litografija (veikė nuo 1882 iki 1915 m.). 1882 m. spalio 5 d. žydų tautybės miestietis Jankelis Ovsejus Volbergas gavo leidimą (Nr. 6750) įkurti Šiauliuose spaustuvę. Šis savininkas įmonės įsteigimo metus nurodydavo 1882 m., nors spaustuvių žiniaraščiuose pirmą kartą ji paminėta tik 1887 m.

1887 m. sausio 9 d. jam buvo suteiktas dar vienas leidimas (Nr. 196) įkurti mieste dar vieną spaustuvę (1889 m. spalio 2 d. Šiaulių  ispravniko raportas Nr. 2013 Kauno gubernatoriui, KAA, f.. J-50, ap. 1, b. L. 22609,  lp. 16.1889 m. sausio 22 d). J. O. Volbergas gavo leidimą įkurti dar ir litografiją. 1889 m. sausio 26 d. Kauno gubernatoriaus potvarkiu (Nr. 9052) J. O. Volbergui buvo atimta teisė turėti spausdinimo mašiną ir atlikti spausdinimo darbus B. Šapiros spaustuvėje.

J. O. Volbergo spaustuvė veikė Didžiojoje kalėjimo gatvėje (Goco namuose). Iki 1899 m. ši įmonė turėjo tik vieną mažo formato spausdinimo mašiną. Spaustuvė užsiėmė blankų ir smulkiąja spauda. Ji gamino smulkiąją poligrafijos produkciją – vizitines korteles, firminius vokus, popierių laiškams, blankus, knygas ir kita. 1901 m. šioje spaustuvėje buvo išspausdinta reta knyga rusų kalba „Краткiя беседы на Святую Библiю какъ пособiе при чтенiи книгъ Священного писанiя Ветхого Нового Завета“, 1911 m. – brošiūra „Kauno gubernijos Šiaulių apskrities Radviliškio ūkio ratelio įstatai“ rusų kalba.  

J. O. Volbergo spaustuvė išliko tik iki 1915 m. (Užtupas V. Lietuvos spaustuvės 1522–1997, p. 310; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygis 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 379).
1889 m. Šiaulių žydų tautybės miestietis Kalmanas Keselis bandė steigti Šiauliuose litografiją, tačiau leidimo negavo (KAA, f. 50, ap. 1, b. 22823, lp. 1–2; Merkys, Vytautas. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795 – 1915,  p. 180-181).

Jankelio Fridmano spaustuvė ir litografija (veikė nuo 1891 iki 1908 m.).  Žydų tautybės pilietis Jankelis Fridmanas 1891 m. rugsėjo 4 d. gavo leidimą Šiauliuose steigti spaustuvę ir litografiją. Po penkerių metų jis tapo vieninteliu šios spaudos įmonės savininku.

1899 m. šioje spaustuvėje buvo išspausdinti „Šiaulių gaisrininkų draugijos įstatai“ rusų kalba. Jankelio Fridmano spaustuvę ir litografiją 1908 m. paveldėjo jo sūnus Lazaris Fridmanas (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu, p. 371-372).

1894 m. Kėdainių miestietis Benjaminas Lurjė išsirūpino leidimą Šiauliuose atidaryti litografiją, tačiau dėl nepalankių šeimyninių aplinkybių juo nepasinaudojo (Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais, p. 74).

Giršos Minskerio spaustuvė (pradėjo veiklą 1895 m., baigė 1915 m.). 1895 m. gegužės 10 d. žydų tautybės miestietis Girša Minskeris gavo leidimą (Nr. 5993) Šiauliuose atidaryti spaustuvę. Ji veikė Didžiojoje kalėjimo gatvėje (Arono namuose) (Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795 – 1915, p. 180; Petreikis T. Regiono knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944  m. pavyzdžiu, p. 373).

G. Minskerio spaustuvė spausdino įvairią poligrafijos produkciją rusų kalba. Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomi 1900 m. šioje spaustuvėje išspausdinti Šiaulių visuomeninės bibliotekos įstatai rusų kalba („Уставъ Шавельской общественной библiотеки Шавли“, типографiя Г. А. Минскера 1900).

Tik lietuvišką spaudą grąžinus (1904 m.) ši spaustuvė pradėjo spausdinti lietuvių kalba. Būtent G. Minskerio spaustuvėje buvo išspausdintos ir pirmojo 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose surengto lietuviško mėgėjų spektaklio  (J. Vilkutaičio-Keturakio pjesės „Amerika pirtyje“) afišos ir programos.

1904 m. spalio 25 d. išspausdintoje afišoje buvo rašoma: „Šiaulių mieste, Liaudies auditorijoj, 1904 m. spalio 31 d. pirmą sykį mūsų krašte, valdžiai leidus, bus lietuvių spektaklis ant Joniškės miest. Padegėsių naudos. Mylėtojai artistai vaidįs originališką komediją trijose dalyse „Amerika pirtyje“. Parašė Keturakis [Vilkutaitis. Programa] <Aprobuota Šiaulių a. policijos virš. L. Sosnovskio 1904 m. spalio 25 d. (rusų k.)>. Šiauliai, G. A. Minskerio sp., 1904“.

Šios afišos tekstas buvo išspausdintas ir rusų kalba.  Spektaklio „Amerika pirtyje“ programa buvo išspausdinta ant balto šilko (Lietuvos TSR bibliografija (LTSR Knygų rūmai ir kt.). Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 2: 1862 – 1904, p. 129, 401).

G. Minskerio spaustuvėje 1905 m. buvo spausdinamas laikraštis rusų kalba „Шавельскiй листок объялений”. G. Minskerio spaustuvė Šiauliuose gyvavo iki 1915 m. (Petreikis T. Regiono knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu, p. 373).

1896 m. kovo 30 d. spaustuvininkas Šlioma Sendakas gavo leidimą steigti mieste spaustuvę ir litografiją. Maždaug nuo 1900 m. ši įmonė tapo Chinos Sendak nuosavybe ir veikė iki 1902 m.
1901 metais Šiauliuose buvo 1 spaustuvė, 1 litografija ir 1 tipolitografija, visos jos priklausė žydų tautybės vietos spaustuvininkams (Sziauliai. „Vienybė lietuvninkų“, 1901, nr. 20, p. 234).

Įdomu tai, kad poetas Jonas Krikščiūnas slapyvardžiu I. L. Gaivalas 1903 m. laikraštyje „Tėvynės sargas“ Nr. 2B išspausdino straipsnį „Naminė spaustuvė“. Jame jis rašė: „Labai geru daiktu įsitaisyti naminę spaustuvę, pigiai galima spausdinti visokius apgarsinimus, atsišaukimus, dainas ir viską [ką] tik nori.  Tik nereikia apie tai garsintis.“ Jovaras šiame straipsnyje aprašė, kaip galima pasigaminti įrangą ir specialų tirpalą – „košę“ tekstams dauginti, pavadindamas šį būdą „Namine spaustuve“ (I. L. Gaivalas. Naminė spaustuvė. „Tėvynės sargas“, 1903, nr. 2B, p. 29-30).

Per 1905 m. revoliuciją J. Krikščiūnas-Jovaras tėvų sodyboje Kalniškių k. Šiaulių valsčiuje slėpė LSDP spaustuvėlę, kurioje kartu su bendraminčiais spausdino įvairius atsišaukimus ir proklamacijas prieš carą ir jo valdžią.

Abramo Giršos Maizenfuso spaustuvė ir antspaudų dirbtuvė (veikė nuo 1904 iki 1915 m. ir nuo 1922 iki 1930 m.). Žydų tautybės miestietis Abramas Girša Maizenfusas 1904 m. įsteigė Šiauliuose kaučiukinių antspaudų dirbtuvę. Per Pirmąjį pasaulinį karą ir kurį laiką po karo dirbtuvė neveikė.

1905 m. A. G. Maizenfusas gavo leidimą ir spaustuvei. Ji buvo įkurta Šiauliuose, Nikolajevskajos gatvėje 6, prie nuosavos kaučiukinių antspaudų dirbtuvės.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įkurta A. G. Maizenfuso spaustuvė 1922 m. gegužės 26 d. vėl atnaujino savo veiklą. Ši spaustuvė dažnai keitė adresą: 1923 m. – Rinkos g. 12, 1925 m. – Varpo g. 6, 1926 m. – Bažnyčios g. 42, 1928 m. – Vilniaus g. (Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795 – 1915. Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 7, Spauda ir spaustuvės, p. 180; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu, p. 373).

Dėl konkurencijos, nesąžiningos veiklos ir tarpusavio nesutarimų Šiaulių spaustuvininkai neretai savo santykius aiškindavosi teisme.
Į teismą dėl savo nusikalstamų veiksmų pakliuvo ir A. G. Maizenfusas. 1925 m. gruodžio 18 d. Šiaulių apygardos teisme buvo nagrinėjama spaustuvininkų Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio byla su A. G. Maizenfusu.

Š. Savičius ir B. Šumkauskis, norėdami padėti prieš trejus metus grįžusiam iš Rusijos A. G. Maizenfusui, leido jam savo spaustuvėje gaminti antspaudus, atlikti smulkius spausdinimo darbus. A. G. Maizenfusas už gera atsilygino tuo, kad pradėjo savintis Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvinį šriftą.

Vagystė iškilo aikštėn ir Š. Savičius su B. Šumkauskiu kreipėsi į teismą. Šiaulių taikos teisėjas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažino A. G. Maizenfusą kaltu ir už šrifto vagystę nuteisė jį 6 mėnesiams laisvės atėmimo. A. G. Maizenfusas padavė apeliaciją į Šiaulių apygardos teismą.

Šiaulių apygardos teismas 1925 m. gruodžio 18 d., išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, spaustuvininkui A. G. Maizenfusui bausmę sumažino iki 3 mėnesių kalėjimo (Šiauliai. Spaustuvininkai teisme. „Šiaulietis“, 1926 sausio 1, p. 3).

A. G. Maizenfuso spaustuvė 1928 m. turėjo dvi „Boston press“ sistemos spaudos mašinas, 1929 m. – 3 (dvi „Boston press“ sistemos ir „Konig und Pauer“ spaudos) mašinas (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu, p. 373). Ji atlikdavo įvairių spausdinimo darbų, tačiau didžiąją dalį sudarė smulkūs poligrafiniai užsakymai: afišos, blankai, kalendoriai, brošiūros, kitokie spaudiniai, spausdinami jidiš, lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Čia buvo spausdinami ir keli periodiniai leidiniai: „Siuvėjų patarėjas“ (1926), „Varpai“ (1926-1927) ir kt.

1929 sausio 21 d. A. G. Maizenfuso įmonės spaudos įrangą iš varžytinių įsigijo Simė Šicienė (buv. Maizenfusaitė) ir Chaimas Goldšmitas (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu, p. 373). A. G. Maizenfuso spaustuvė su pertraukomis Šiauliuose dirbo iki 1930 m.
 
(Bus tęsinys)

2020 07 17 10

Spaustuvė Vilniaus gatvėje (kairėje). XX a. I pusė.

2020 07 17 9

B. Fridmano spaustuvės 1929 m. liepos 11 d. sąskaita.

2020 07 17 8

G. Pero spaustuvės 1913 m. balandžio 1 d. sąskaita. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 07 17 1

Šiauliai. Rinkos aikštė. Kairėje – B. Fridmano spaustuvė. Atvirukas. XX a. I pusė. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Į viršų