(Tęsinys)
Rusų karių lavonai. Buvau smalsus, kaip žmonės sako, visur kaišiojau savo snapą (nosį). Išlydėjus vargšus kareiviukus, nuskubėjau į kalną. Ką paliko išsikėlęs štabas? Mano dideliam nusivylimui – jokių daiktų ar ženklų! Išskyrus dvi ar tris lengvo tipo žemines. Vidus išklotas berželių šakomis. Skirtas miegoti. Viršus užmaskuotas nukirstais berželiais. Visur tvarkinga, švaru.

Vėliau paaiškėjo, kad visa, kas nereikalinga – tara nuo maisto, odekolono, įvairūs užrašai, net keli rusų kalba vadovėliai – užkasti ir užmaskuoti. Pridengti lapais, samanomis. Tokių vietų radau keletą.

Užlipau į viršutinę aikštelę. Jos viduryje buvo pradėtas krauti akmenų bokštas. Aikštelės dešinėje žolėse paskendę gulėjo tam suvežti akmenys.

Šiaurinį aikštės pakraštį  juosia jaunas beržynėlis. Toliau lygus, žemyn nusileidžiantis laukas. Už jo – Šimulių iš Skambalynės sodyba. Taip ji vadinta, kad būtų galima atskirti, nes Šimulių buvo kelios šeimos.

Beržynėlio pakraštyje randu du rusų karių lavonus. Vienas sėdi pasviręs ant sargybinio apkaso krašto. Šautuvas įremtas į pasmakrę. Viena koja nuauta – šūviui paspausti. Nusišovęs. Antrasis guli šalia, taip pat nusišovęs ar granata susisprogdinęs. Nematė kitos išeities – priekyje vokiečiai.

Šimulių sodyboje apsistojo nuo Pakėvės atslinkęs vokiečių būrys. Atstumas – vos puskilometris. Ten linksmybės. Vieni groja lūpinėmis armonikėlėmis, kiti išsirengę prie šulinio prausiasi, laistosi, išdykauja.

Rusų kariai buvo palaidoti čia pat, beržynėlyje.

Kariški radiniai. Pasitaikydavo atrasti kariškų baklaškių (katiliukų) skystam maistui laikyti, kastuvėlių ir ypač dujokaukių. Sunkios, nepatogios, todėl bėgdami stengėsi atsikratyti. Neviliojo jos ir mūsų – vaikų.

Skambalinėje, netoli Šimulių sodybos, augo jaunas pušynėlis. Jame buvo įkurtas štabo vaistų ir maisto sandėliukai. Tikėtasi čia ilgiau užtrukti. Ant žemės priberta įvairaus įpakavimo vaistų. Sklido vaistams būdingi kvapai. Šalimais laikytos maisto atsargos. Gausu džiovintos (vytintos) žuvies. Vienos panašios į silkes, stambių žuvų tik plonos, vos ne metro ilgio išpjovos. Žuvis potraukio nekėlė, jautėsi jau ir kvapas.

Augalinį maistą sudarė grikių, sorų, kitų grūdų kruopos, supresuotos kaladėlėmis su riebalais. Jų greit neliko, nes tiko Šimulių ir kitų kaimynų kiaulėms.

Parsinešiau kelias kaladėles. Jos buvo dedamos į karštą vandenį. Namiškiai žiūrėjo šnairuodami. Man tiko. Griaužiau sausas. Skonis visai neblogas.

Dar sovietų okupacijos metu įsigaliojo griežtas įstatymas sunešti ginklus. Grėsė kalėjimas arba tremtis. Dabar bausmė dar griežtesnė. Gauta žinia – ginklus sunešti į Graužikų pradžios mokyklą. Labai troškau nors vieną ginklą pasilikti. Su kareivių paliktais ginklais taip ir pasielgta.

Potraukis ginklams buvo didžiulis. Buvau gerai įvaldęs laidynę, „ragatkę“ ir ypač lanką (laidoką). Nesitikėdamas pataikyti, nušoviau savo gaidį, strėlė išdaužė kaimyno kamaros langą. Betrūko tik šaunamojo ginklo.

Pagaliau laimė nusišypsojo. Beklaidžiodamas miške, radau šautuvą. Svajonė išsipildė! Turiu ginklą.

Miško pakraštyje buvo mūsų rūsys, akmenimis grįstomis sienomis. Su stogu ir lubomis. Tarp jų prikimšta šiaudų. Ten ir laikiau paslėpęs šautuvą.

Ateinu, išsitraukiu šautuvą ir prasideda pratybos. „Šaudau“ gulom, sėdom, atsiklaupęs, atsistojęs. Pratybas kartoju kelis kartus per dieną.

Dažnas dingimas neliko namiškių (tėvo) nepastebėtas. Po kelių dienų išverčiu šiaudus, šautuvo nėra. Namiškiai patvirtino – mano šautuvas jau mokykloje.

Rusų kariuomenės atsitraukimas pro Graužikus vyko naktį. Skubėta, nes vokiečiai lipo ant kulnų.

Birželio 26 d. (ketvirtadienio) vakare vokiečių kariuomenė įžengė į Šiaulius.

Gineikių kaime buvo palikta sveika lengvoji  mašinėlė, turbūt varikliui sugedus. Šalinti gedimą nebuvo laiko. Ties didžiąja dvaro daržine į griovį nuslydo priekaba su dėžėmis, pakrautomis minosvaidžio minų. Atkabinta ir palikta. Porą minų slapta atsinešiau ir paslėpiau miške.

Ties Palendriais vokiečių lėktuvų priverstinai buvo nutupdytas rusų naikintuvas.

Frontui nutolus, eidavome ne vien apžiūrėti, kaip atrodo, bet ir lupinėti. Iš aliumininės dangos darydavo šukas.

„Nuginklavimas“ neatšaldė. Nusprendžiau pats pasidaryti ginklą. Ne šaudymui, bet garsui išgauti. Prie medinės rankenos, vietoje vamzdžio pritvirtinau šovinio gilzę. Gale su dilde padariau plyšį parakui uždegti. Įpili truputį parako, užkemši popieriumi. Prie plyšio pririši du degtukus. Rankinė šaudyklė paruošta.

Atsistoju prie pirties kampo. Kad saugiau būtų, ranką su šaudykle laikau užkišęs už kampo. Degtukų dėžute brūkšteliu per pririštų degtukų galvutes. Pasigirsta šūvis. Truputis dūmų. Ir parako kvapas.

„Skonis“ kaip iš tikro ginklo. Tas pavojingas žaidimas tęsėsi neilgai. Sprogo! Gerai, kad nesužeidė. Gal per daug buvo parako ar per kietai užkimšta.

Tarp paauglių plito sprogdikliai, šoviniai ir parakas. Gaunu maždaug 6–7 cm ilgio sprogdiklį, kuris sprogsta nuo sutrenkimo. Iškasu duobutę, įdedu akmenį, ant jo paguldau sprogdiklį. Iškeliu aukštai akmenį, mesiu ant jo ir pasitrauksiu. Tik paleidau iš rankų – sprogimas. Nespėjau nė galvos pakreipti.

Kažkas cvaktelėjo į dešinę akį. Pabraukiu ranka – kraujas! Skeveldrėlė pataikė į akies viršutinį voką. Laimė, kad nepasiekė akies obuolio. Namiškiams aiškinau, kad užkliuvau už medžio šakos.

„Neikit lauk, sprogs...“Frontas nusikėlė toliau. Prasidėjo žmonių judėjimas.

Šį sekmadienį Molinė ištuštėjo. Mano tėvai ir kiti jos gyventojai dar iš ryto išėjo į Kelmę, į bažnyčią pamaldom ir šiaip pasižvalgyti, kaip atrodo miestelis po gaisro, su artimaisiais susitikti.

Namie liko tik dvi senyvos moterys. Maziliauskienės mama ir senoji Rulinskienė. Gera proga susprogdinti paslėptas minas. Bus didelis trenksmas.

Parenku vietą už rūsių, atkalnyje po ąžuolu. Atnešu glėbį malkų, užkuriu laužą. Palaukiu, kol gerai įsidegs. Sudedu abi minas ir atbėgu prie namo. Atsisuku, žiūriu. Tas mano laužas visai netoli.  Prisiminiau skaitęs, kad skeveldros gali užmušti ar sužeisti už kelių šimtų metrų. O jei dar moterys sugalvos bulvių parsinešti vakarienei.

Persigandau, įbėgau pas vieną ir pas kitą. „Neikit lauk! Sprogs. Kol nepasakysiu...“

Ir kuo greičiau dumiu laukan, kad nereikėtų aiškintis. Ilgos laukimo minutės. Meldžiu Dievą, kad gerai baigtųsi. Sprogimo kaip nėra, taip nėra! Gali grįžti iš Kelmės tėvai ir kiti namo gyventojai.

Kodėl nėra sprogimo? Tenka eiti prie laužavietės. Artėju prigludęs prie žemės, roplomis. Pakeliu galvą. Ąžuolo apatiniai lapai parudavę, laužas užgesęs. Minos nesprogo, guli tuščiais viduriais. Sprogstamoji medžiaga išdegė ir apsvilino medžio lapus. Tarsi didžiulis kalnas nuslinko. Koks buvau laimingas, kad laimingai baigėsi!

Senoji Rulinskienė, sutikusi mano mamą, klausė: „Kas tam jūsų vaikui pasidarė? Atbėgo išsigandęs, akys ant kaktos iššokusios. „Neikit lauk, sprogs“ – sako. Ir išdūmė. Nespėjau paklausti, kur tas sprogimas. Sėdžiu, perskaičiau Visų šventųjų litaniją, sukalbėjau porą rožančių. Jokio sprogimo negirdėjau“.

Pavojingi žaidimai su paraku. Tarp paauglių populiarus buvo ir parakas. Išgaudavome ardydami įvairius šovinius. Vieni smulkūs kaip aguonos, kiti – stambesni.

Labiausiai buvo vertinamos juodos ilgos tuščiavidurės lazdelės. Padegi. Padedi ant žemės. Koja primini degantį galą. Po to atleidi ir lazdelė šnypšdama, degdama, šuoliais nušuoliuoja gana tolokai.

Bartkų Jonukas iš Gineikių kaimo taip sudegino daržinę su šiaudais ir šienu. O buvo taip. Grįžo iš mokyklos. Tėvai kasė bulves. Skubėjo parako lazdeles išbandyti, kol tėvai nemato. Knygas numetė į patvorį. Kiemo vidury uždegė parako lazdelę, primynė. Toji pasuko daržinės link. Pro praviras duris įšoko į vidų ir įstrigo šiauduose. Šiaudai užsidegė.
Jonukas įbėgo į trobą kibiro vandeniui iš šulinio pasemti. Daržinės vidus jau buvo pilnas ugnies. Gaisras!

Gavau ir aš smulkaus parako. Reikia išbandyti, kaip dega. Papilu nedidelę krūvelę ant stalo. Atsargiai iš tolo prikišu degantį degtuką. Degtukas sudegė, parakas – ne.

Gal netikras? Uždegu antrą, pats arčiau pasilenkiu. Staiga ugnies kamuolys smogė man į veidą. Apsvilo antakiai, priekyje dalis plaukų. Veidas paraudo, teko tepti žąsies taukais. To bandymo pakako! Kariški žaidimai baigėsi.

Artėjo mokslo metai. Su jais ir nauji rūpesčiai. Penktą skyrių teks lankyti Kelmės Vlado Putvinskio pradinėje  mokykloje.